Durbės mūšis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigacija, paiešką
Durbės mūšis
Teutonic Order 1260.png
Kryžiuočių ordino valstybės 1260 m.
Data: 1260 m. liepos 13 d.
Vieta: kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Liepojos rajonas, Latvija
Rezultatas: kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.
Durbė pilies griuvėsiai
Livonijos ordino mūšiai
Lietuvos Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Latvijos Saimos pirmininkas Gundars Daudzė per Durbės mūšio 750 metų jubiliejaus minėjimą

Durbės mūšisžemaičių kariuomenės mūšis su Vokiečių ordino ir po sutriuškinimo 1236 m. Saulės mūšyje jo autonomine šaka tapusio Livonijos ordino kariuomene, įvykęs 1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Liepojos rajonas, Latvija), kurio metu žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.

Priežastys[taisyti]

Kariniu Livonijos ordino ir Vokiečių ordino bendru žygiu siekta bent iš dalies įgyvendinti strateginį tikslą - užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai - išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. Spėjama, kad tai Vilkų Lauko piliakalnis (dab. Šilalės rajonas).

Pirmą kartą į Livonijos ordino karą su lietuviais tiesiogiai įsitraukė Vokiečių ordinas. Siekdamas apsaugoti savo pietines valdas, jis 1260 m. birželio 15 d. sudarė taikos ir pagalbos sutartį su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiu Zemovitu.

Jėgos[taisyti]

Manoma, kad Livonijos ordino vadas, krašto magistras Burkhardas fon Hornhauzenas, Vokiečių ordino vadas, ordino maršalas Heinrichas Botelis ir jų talkininkai turėjo apie 8000 vyrų ir 190 riterių, žemaičiai sutelkė apie 4000 karių.[1] Ordino kariuomenei talkino Švedijos karalaičio Karolio vadovaujami danų ir švedų daliniai, popiežiaus paskatinti įvairių kraštų kryžininkai, pavergti Prūsijos ir Livonijos vietiniai gyventojai, privalėję kariauti pavergėjų pusėje.

Mūšio eiga[taisyti]

Pasak Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link, žemaičiai netikėtai įsiveržė į Vokiečių ordino valdoma Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir privertė jį pasukti ginti Kuršo.

Mūšiui prasidėjus, iš Vokiečių ordino kariuomenės pasitraukė kuršiai, dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Ordino kariuomenės padėtį silpnino jos dalių tarpusavio nesutarimai, vieno vado nebuvimas. Ėmė trauktis estai, panika apėmė ir vokiečius. Žemaičiai priešą staigiai apsupo, daugelį riterių nukovė, persekiojo bėgančiuosius.

Žuvo apie 150 ordino riterių ir daug karių, ordino kariuomenės vadai Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis ir karalaitis Karolis su savo daliniu.

Mūšio reikšmė[taisyti]

Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (12601274 m.).

Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.[2]

Šaltiniai[taisyti]

  1. Zenonas Ivinskis. Durbės kautynės. Lietuviškoji enciklopedija VII. red. Vaclovas Biržiška. Kaunas: Spaudos Fondas. 1939 m. 226-229
  2. Edvardas Gudavičius. Durbės mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. ISBN 978-5-420-01654-1.


Literatūra[taisyti]

  • Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės (sud. Inga Baranauskienė). – Telšiai: Spaudos lankas, 2010. – 36 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-627-24-1
  • Hans Prutz: Die Ritterorden. Bechtermünz Verlag, Berlin, 1908.
  • Wolfgang Sonthofen: Der Deutsche Orden. Weltbild Verlag, Augsburg, 1995.
  • Dieter Zimmerling: Der Deutsche Ritterorden. ECON Verlag, München, 1998.

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 102% (+5891-96=5795 wiki spaudos ženklai).
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Vikipedijose
Spausdinti/eksportuoti