Edvardas Zeidotas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Edvardas Zeidotas (g. 1952 m. lapkričio 11 d.)

    Būdamas Radviliškio dekanato dekanu, parapijos klebonu, daug nuveikė, burdamas parapijiečius, organizuodamas piligrimines keliones, įvairindamas sielovados darbą. Dabar yra Šiaulių vyskupijos Linkuvos parapijos klebonas.

    2018 m. liepos mėn. kun. Edvardas Zeidotas atleistas iš Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebono pareigų ir paskirtas Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos altarista vikaro teisėmis ir pareigomis.


    Kiekvienas turime savo nachimovus

    Kuršėnų klebonas Edvardas Zeidotas sekmadienį aukojo paskutines mišias jau buvusiems parapijiečiams. Kunigas kraustosi į Linkuvą (Pakruojo rajonas).

    Su Edvardu Zeidotu kalbėjomės praėjusį penktadienį, dieną po jo gimtadienio. Bet kunigas turi ir kitą gimtadienį — veikiau naktį, kai išsigelbėjo iš skęstančio laivo „Admirolas Nachimovas“. Daug metų rugpjūčio 31-osios naktį E. Zeidotas praleidžia vienas — užsirakinęs bažnyčioje. Saugiausioje vietoje, kurioje, anot kunigo, niekada nenuskęsi.


    Į kitą parapiją

    Klebonas Edvardas Zeidotas jau buvo supakavęs negausią kunigo mantą, kurią vešis į Linkuvą. Tad pokalbiui susitikome ne klebonijoje, o naujuose kunigo namuose — čia lieka jo motina, kuri šįkart dėl garbaus amžiaus paskui sūnų nebesikraustys.

    Ką reiškia kunigui persikelti į kitą parapiją? E. Zeidotas sako, kad kunigas, jau eidamas į kunigų seminariją, žino, kas jo laukia, ir su tuo susitaiko, todėl turi gyventi neapsikraudamas pašaliniais daiktais ir prisirišimais, kad visada galėtų lengvai susipakuoti lagaminus. Ir vis dėlto — palikti mielus žmones, su kuriais susigyveni, kurių veidus ir žvilgsnius matai bažnyčioje, lengva nėra.

    „Mano būdas ir charakteris toks: žinau, kad nuvažiavęs rasiu kleboniją ir bažnyčią, bet kol priprantu prie žmonių... Reikia laiko atsirasti kontaktui. Lygiai kaip ir žmonėms reikia laiko priprasti prie naujo kunigo“, — sako E. Zeidotas.

    Kuršėnų parapijoje kunigas ištarnavo ilgiausiai — dešimt metų. Prieš tai buvo Radviliškio, dar anksčiau — Gruzdžių klebonu. Iš viso Linkuva bus penktoji jo parapija.

    Kuršėnuose be kunigo E. Zeidoto apsieidavo retas kultūrinis renginys. Anot jo paties, kultūrinis gyvenimas labai papildo dvasinį, o liniją tarp kultūros ir religijos esą nubrėžti labai sudėtinga. „Vien apsiriboti bažnyčia būtų labai sunku“, — prisipažįsta kunigas.

    Dar vienas jo pomėgis — kelionės. E. Zeidotas yra baigęs gidų kursus, prenumeruoja kelionių žurnalus ir kaupia įvairią kelionių informaciją, be to, pats savo parapijiečiams rengia piligrimines keliones.

    „Kodėl aš vienas turiu matyti? Tegul ir kiti pamato“, — sako kunigas. Su piligrimais jau buvo ir Slovėnijoje, ir Vokietijoje, ir Lenkijoje, o kelionių po šventas Lietuvos vietas net neskaičiuoja.

    „Kelionės — tai dvasinė oazė, tai poilsis, bendravimas su žmonėmis, buvimas kartu, ir žinoma, tai pažinimas“, — pasakoja E. Zeidotas ir perspėja, kad persikėlęs į Linkuvą irgi ieškos autobuso ir kvies parapijiečius keliauti.

    Gyvenimas iki ir po...

    Tačiau viena kunigo kelionė baigėsi tragedija. E. Zeidotas stengiasi neviešinti šio savo gyvenimo įvykio, bet nėra dienos, kad jo neprisimintų.

    Užklaustas apie „Admirolo Nachimovo“ katastrofą prieš dvidešimt trejus metus, kunigas trumpam nutyla... Paskui išsitaria, kad ta naktis padalijo jo gyvenimą į „iki“ ir „po“. Lygiai taip buvo padalintas ir mūsų pokalbis.

    „Tą naktį aš supratau, kokia neįkainojama Dievo dovana žmogui yra gyvybė, ir kaip reikia ją branginti“, — lėtai renka žodžius kunigas E. Zeidotas.

    1986-ųjų rugpjūčio trisdešimt pirmąją, jis su 62 lietuvių grupe nusipirko bilietą į kruizinį laivą „Admirolas Nachimovas“, kuris turėjo nuplukdyti turistus iš Novorosijsko į Sočį. Tai turėjo būti paskutinis šio laivo reisas.

    Prieš vidurnaktį, po vienuolikos trylika minučių, atviroje jūroje susidūrė du laivai, „Admirolas Nachimovas“ nuskendo per 7 minutes. Oficialiais duomenimis, iš 1234 „Admirolu Nachimovu“ plaukusių keleivių ir įgulos narių žuvo 423 žmonės, iš plaukusių 62 lietuvių namo sugrįžo tik 37.

    7 minutės mirties

    Kunigas vėl trumpa nutyla. „Aš apie tai stengiuosi nekalbėti, tačiau nėra dienos, kad neprisiminčiau. Po vienuolikos dvidešimt minučių vakare, nori nenori, kaip durte duria, turi prisiminti“.

    Kai tik prisėda prie interneto, E. Zeidotas visada peržiūri informaciją apie laivo katastrofą — tai tapo savotišku ritualu.

    Filmą „Titanikas“ kunigas sako žiūrėjęs penkis kartus iš eilės, vis įžvelgdamas kažką naujo.

    „Apie 35 procentus viso to, kas buvo rodoma filme, mes išgyvenome. Žmonės elgėsi panašiai, kilo didžiulė panika. Visi labai bijojo, ir aš bijojau. Tačiau „Titanikas“ skendo tris su puse valandos, „Admirolas Nachimovas“ nuskendo per 7 minutes“, — pasakoja kunigas.

    Viskas atsitikę labai greitai. Išgirdęs smūgį, jis su bendrakeleiviais išbėgo į denį ir pamatė, kad laivas skęsta... Nors dar girdėjosi komandos, į kokį bortą bėgti, buvo visiškai aišku, kad bėgti beviltiška... Girdėjo žmones rusiškai šaukiant „Gelbėk mus, Marija“.

    „Kai laivas visiškai skendo ir iki vandens liko 2— 3 metrai, šokau į vandenį, dar Marijos vardą ištariau. Nemokėjau plaukti, ir dabar nemoku... Aplink buvo minia žmonių. Mačiau besiblaškančius, puolusius į baisiausią neviltį žmones. Laivas nuskendo, bet sūkurio nesusidarė. Jūra buvo rami, kokia tik gali būti, tik vėliau kilo audra, — sunkiai dalijasi prisiminimais kunigas. — Tarp tų žmonių pasipainiojo virvė, niekas į mane nesikabino, aš nieko neišgelbėjau, bet nieko nepastūmėjau mirti. Įsikibęs į virvę, priplaukiau prie plaustelio, ten buvo keli žmonės, jie mane užtraukė, ir plūduriavome jūroje. Niekas neištarė nė žodžio“.

    Po kelių valandų likusius gyvuosius perėmė kateris „Baltijec“, kuris dar kelias valandas jūroje rankiojo lavonus, nes gyvųjų jau nebebuvo. Nemažai žmonių, pasakoja kunigas, pateko į mėsmalę, kai susidūrus laivams, buvo sutraiškyti iš inercijos plaukusio krovininio laivo sraigtais. Po to išgelbėtieji buvo perkelti į didžiulę „Raketą“ ir tik paryčiais žmonės parplaukė į Novorosijsko uostą. Kai kunigas žvilgtelėjo į uosto laikrodį, šis rodė pusę šešių ryto.

    Savi nachimovai ir savi titanikai

    Jau daug metų rugpjūčio 31 dieną kunigas E. Zeidotas praneša policijai, kad bažnyčioje naktį degs šviesos, ir užsirakina Dievo namuose vienas. Pradeda 10 valandą vakaro — tuo metu visi rinkosi iš miesto ir laivas išplaukė. Kunigas meldžiasi visą naktį, ir rytą pusę šešių išeina.

    „Mes išgyvenome košmarišką naktį, o žmonės kartais taip skęsta ilgą laiką. Vieni šeimoje išgyvena griūtį, tėvai kenčia dėl vaikų, kurie nueina blogais keliais... Visi turi savų titanikų ir savo nachimovų“, — svarsto kunigas E. Zeidotas.

    Kunigą jaudina žmonės, namuose slaugantys nepagydomus ligonius, tėvai, kurie tarsi gyvi šventieji visą gyvenimą rūpinasi neįgaliaisiais vaikais, kurių niekas niekada neišgydys.

    „Tai žmonės, prieš kuriuos reikia lenktis. Tu su savo problemomis esi dulkė. Sako, kad Rusijoje kas dvidešimt kilometrų turi būti vienuolynas, kad ta šventumo aura susijungtų. Ir mes turime žmonių, kurie sujungia visą parapiją savo kartais niekam nežinoma kančia“, — kalba E. Zeidotas.

    Jei ne išgyventa akistata su mirtimi, išsitaria kunigas, gal jis būtų buvęs kitoks, gal gyventų lengvabūdiškiau, gal nesuprastų svetimos kančios. „Dabar myliu žmones, nes galvoju, kad savo meile nors viena kita sekunde prailginu jų gyvenimą“, — sako kunigas.

    „Tai kuris jūsų gimtadienis yra tikras?“, — klausiu.

    „Taip, sako, esu antrą kartą gimęs... Tačiau tą dieną, tą naktį aš noriu būti vienas, visiškai vienas savo bažnyčioje... Gal bažnyčia — tokia saugiausia vieta, kurioje jau niekad nenuskęsi“.


    Nijolė KOSKIENĖ, 2009 m. lapkričio 10 d. „Šiaulių kraštas“

    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 100% (+10662-0=10662 wiki spaudos ženklai).