Elena Nistelytė
| Elena Nistelytė | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1923 m. sausio 23 d. Petrograde, Rusijoje |
| Mirė | † 1941 m. Linkuvoje |
|
| |
| Tėvas | Vladislovas Nistelis |
| Motina | Elena Nistelienė |
|
| |
| Veikla | Linkuvos gimnazijos pionierių vadovė
|
|
| |
| Išsilavinimas | 1936 m. rugsėjo 1 d. - 1941 m. rugsėjo 1 d. mokėsi Linkuvos gimnazijoje |
Elena Nistelytė (1923 m. sausio 23 d. Petrograde, Rusijoje − 1941 m. Linkuvoje) — pionierių vadovė.
Biografija
Elena Nistelytė gimė 1923 m. sausio 23 d.Tėvas buvo kalvis, labai darbštus žmogus, bet uždirbdavo mažai, todėl sumokėjus mokesčius kartais pinigų pritrūkdavo net maistui. 1940-1941 metais tapo Linkuvos apylinkės pirmininku. Motina paprasta darbininkė.
Šeimoje augo dvi dukros, Elena ir Emilija. Gyveno neturtingai mažame namelyje. Jau vaikystėje Elena buvo rimta, kartais susimąsčiusi. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus, buvo priimta ir 1936 m. rugsėjo 1 d. - 1941 m. rugsėjo 1 d. mokėsi Linkuvos gimnazijoje.
Mokykloje Elena buvo labai stropi ir tvarkinga, neatsisakydavo padėti moksle atsilikusiems draugams. Atrodydavo, kad ji niekada nepavargsta ir yra neišsenkančios energijos. Labai domėjosi literatūra ir kurdavo nuoširdžius rašinius. Mokytojai džiaugėsi darbščia ir stropia mokine.
Būdama ir pionierių vadove-mokytoja taip pat padėdavo ne tik atsilikusiems moksle, mokydavo susitvarkyti savo rūbelius, kad jie atrodytų švarūs, tvarkingi. Mėgo saviveiklą, pastatė muzikinį vaidinimą „Šviesa iš rytų“, su draugėmis ruošdavo vakarus, rengdavo jaunimo susitikimus, organizuodavo sportines varžybas. Ji buvo tinklinio komandos kapitonė, puikiai mesdavo ietį ir šokdavo į tolį. Tvirtai laikėsi savo pažiūrų, buvo mylima, todėl visi vadino mažybiniu vardu Liolė.
1941 m. ji buvo suimta ir uždaryta prie miesto aikštės esančiame rūsyje. Tikėtasi, jog jauna Liolė, trokšdama gyventi, bučiuos kryžių ir viešai atsižadės socialistinių idėjų, tačiau ji buvo principinga ir ištikima sau. Tada budeliai ją ir jos tėvą nuvarė prie kapinių sienos ir sušaudė. Be karstų jie buvo užkasti į žemę. Tik 1944 m. vasarą, aidint gedulingo maršo garsams, jie buvo iškilmingai atkasti, sudėti į karstus ir drauge su kitais palaidoti broliškose kapinėse Linkuvoje.
Medžiaga iš gimnazijos muziejaus. Pasakojo Liolės pirmoji mokytoja F.Brazdžiūnienė, linkuvės Sofija Boreikaitė, Marytė ir Felė Žalnaravičiūtės.
Medžiaga iš gimnazijos muziejaus. Pasakojo Liolės pirmoji mokytoja F.Brazdžiūnienė, linkuvės Sofija Boreikaitė, Marytė ir Fėlė Žalnaravičiūtės.
DELFI ŽINIOSDIENOS NAUJIENOSLIETUVOJE Istorijos vėtroms blaškant: okupacijų vaizdai ir emigracijos negandos dr.R.Šomkaitės akimis
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istorijos-vetroms-blaskant-okupaciju-vaizdai-ir-emigracijos-negandos-drrsomkaites-akimis.d?id=49244208
Prisiminimai
Medžiaga rasta Linkuvos gimnazijos muziejuje
Med. sesers Filipavičienės atsiminimai
Apie Liolę Nistelytę
Mes su Liole mokėmės vienoje klasėje. Ji buvo vidutinio ūgio, juodais, trumpais plaukais. Buvo gera mergaitė, darbšti. Mokėsi gerai, padėdavo ir draugams. Per pamokas nesufleruodavo, o per pertraukas paaiškindavo. Kartais draugai ateidavo pas ją į namus pasimokyti. Ji visada padėdavo.
Vieną kartą klasėje kabėjusį paveikslą kažkas nutepliojo kreida. Liolė tuoj pat nuvalė pati, niekam nieko nesakė ir neskundė.
Paskutinį kartą mačiau Liolę, kai užėjo karas. Apsivilkusi juodu švarkeliu ir užsigobusi languota skara ėjo Lauksodžio keliu. Ji traukėsi nuo priešo ir sakė, jei nesuspės, tada pasiliks.
Užrašė VI a kl. mok.
Mockutė Erika ir
Zakarevičiūtė Gida
1972.I.15
Iš mokytojos F. Brazdžiūnienės atsiminimų (gim. 1897 m.)
Liolė mokėsi gerai, buvo gyva ir judri mergaitė, turėjo draugų tarpe autoritetą. Artimiausia jos draugė buvo Zosikė Boreikaitė. Aš jas mokiau nuo pirmo skyriaus. Prisimenu vieną įvykį, kuris parodo, jog Liolė buvo geros širdies, užjautė neturtinguosius, nes ir pati buvo neturtinga. Per pertraukas biednesni (vargingesni) vaikai nieko neturėdavo įsidėję valgyti. O Janina visada turėdavo skanumynų ir per pertrauką gardžiuodavosi. Kiti vaikai žiūri ir seilę varvina. Kartą priėjo prie manęs Liolė ir sako:
– Mokytoja, pasakykit Janutei, kad ji nesirodytų su tais savo pyragaičiais. Tegu sau sėdi viena klasėje ir valgo. Gaila man tų vaikų, jie taip nori...
Liolė, būdama gana veikli, įstojo į skautų organizaciją. Jos tikslai buvo kilnūs ir gražūs. Skautai organizuotai eidavo į bažnyčią. Kunigams tai nepatikę.
Užrašė VI a kls. mokiniai, vadovaujami kls. vadovo 1972.I.15
Iš Linkuvos gyv. Meilutienės O. (gim. 1922 m.) prisiminimų: Labai gerai sutarėme su Nisteliais, nes gyvenom kaimynystėj. Vaikystėje kartu žaisdavom, su mano broliu Pranu Liolė mušdavo ripką (ritulį). Buvo graži, draugiška ir gera mergaitė. Kai aš gyvenau Kaune, tai atvažiuodavo pas mane, nes mama ką nors duodavo atvežti.
1941 m. ji kartu su drauge Miliauskaite buvo atvažiavusi į Kauną komjaunimo reikalais. Buvo tokios patenkintos, linksmos. Aš jas pavaišinau. Liolė nusipirko sagų bliuskutei (palaidinei).
Dalyvavau atkasant Liolę. Gulėjo duobėje kažkaip šonu, vieną ranką priglaudusi prie veido. Netoli jos gulėjo tėvo batai. Iš sagų, kurias ji buvo pirkusi Kaune, aš ir atpažinau. Užrašė VI a kl. mokinė Praniulytė F. 1972 m. balandžio 14 d.
Užrašė VI – A kl. mokinė Praniulytė F. 1972.IV.14
Iš p. Šnepetienės, gyv. Linkuvoje, prisiminimų
Su Liolės tėvais Nisteliais gyvenome kaimynystėje. Liolė gimusi Leningrade (dabar tai Sankt–Peterburgas, Rusijos Federacija). Tėvai buvo išvažiavę per pirmąjį pasaulinį karą. Tėvas dirbęs Putilovo fabrike. Kai 1927 m. mes iš Rygos atsikėlėm į Linkuvą, tai Liolė dar buvo nedidelė. Pradinę mokyklą ji lankė Lingės name. Buvo labai smarki ir visada linksma. Kaštoniniais, garbanotais plaukais, apvalaus veido. Dažnai atbėgdavo pas mus. Kai reikdavo eiti į miestą, tai prižiūrėdavo mano mažą Juozuką. Kai buvo rinkimai, tai Liolė dirbo agitatore, visur lakstė. Nistelis sėdėjo prie urnos, o Liolė viską tvarkė. Prasidėjus karui, iš miškų pradėjo pulti baltaraiščiai. Liolė skambino į Pakruojį – rusų kariuomenės daliniui, kuris atvykęs atrėmė miškinius. Tačiau priešas artėjo. Tada Nisteliai, susikrovę mantą į vežimą ir pasikinkę arklį, išvažiavo. Tai buvo apie savaitės vidurį. Šeštadienį Linkuvoje jau buvo vokiečiai. Pamačiau, kaip nuo Lingės parvažiuoja Nistelis su Liole (motina su kita dukra paliko pas gimines). Išvargę, dulkini ir alkani. Liolė priėjo prie manęs ir sako: „Teta, aš nieko nenoriu, tik valgyti...“ Aš nukirtau vištą ir įdėjau virti, sakau, gal peralkę, sriuba atgaivins. Bet taip ir neteko pavalgyti, nes pamačiau, kaip su šautuvais pas Nistelį atėjo Piekas ir antras kažkoks vyras.
Dukrą su tėvu išvedė, kur dabar „Mūšos“ užkandinė. Ten įstūmė į apačioje esantį sklepą (rūsį). Viešpatie, kaip tą Liolę kankino. Aš pati nemačiau, bet teko kalbėti su tais žmonėmis, kurie buvo kartu su Nisteliais.
Liolei davė kryžių ir raudoną kaklaraištį. Liepė bučiuoti kryžių, o kaklaraištį sutrypti. Bet Liolė atsiklaupė ir pabučiavo kaklaraištį. (Kai Liolės kūnas buvo atkastas, jos rankoje buvo sugniaužtas tas pats kaklaraištis).
Liolės sesuo ir motina liko gyvos. Miliutė (sesuo) dalyvavo Vilniuje vykusiame teisme. Ji nieko nekalbėjo, o tik padėjo Liolės ir tėvo nuotraukas bei pasakė: „Ak, kaip jie norėjo gyventi“.
Užrašė pasakojimą VI a kl. mokinių grupė, vadovaujama kl. vadovo E. Nistelienė ir Em. Linkevičienė 1972. I.12
Linkuva-1944
E.Nistelytės ir tėvo palaikai už kapinių tvoros
Palaikai atkasti 1944 m. spalio 29 d.
Gimnazijos muziejuje. Užrašas apie foto.
Linkuvos kapinėse perlaidojimas 1944 spalio 29
