Elena Skebienė

Elena Skebienė
Mergautinė pavardė	Rožanskaitė


Gimė	Jackonių dvare, netoli Kriukų miestelio, Šiaulių apskr.
Gimė	1900 m.

Veikla	Linkuvos gimnazijos ir Kriukų pagrindinės mokyklos mokytoja.

Išsilavinimas	1925 m. Linkuvos gimnazija

Elena Skebienė (Rožanskaitė, g. Jackonių dvare, netoli Kriukų miestelio, Šiaulių apskr.) – Linkuvos gimnazijos ir Kriukų pagrindinės mokyklos mokytoja.

Biografija

Dvarininkaitė, kilusi iš bajorų šeimos. Motina – Žemaitijos bajorė Sofija Kietavičiūtė. Tėvas – Aukštaitijos dvarininkas Kazimieras Rožanskas. Gimusi Jackonių dvare, netoli Kriukų miestelio, per 30 km. nuo Linkuvos, Šiaulių apskr. Augusi gausioje šeimoje, kur buvo samdomas mokytojas pradžios mokslui įsigyti. Visi vaikai neblogai mokėsi, buvo muzikalūs, mėgo dainuoti, kiekvienas grojo skirtingu instrumentu. Sudarė namų orkestrėlį.

Mokytoja Elena Rožanskaitė buvo aukšta, stambi, visada pasitempusi, skoningai apsirengusi. Nuosaikaus budo, rami, patenkinta ir pasitikinti savimi ir aplinka, nekonfliktiška, sudėtingesnes situacijas su mokiniais spręsdavo pati, neieškodama pagalbos. Buvo impozantiška asmenybė. Nors specialaus pedagoginio išsilavinimo neįgijo, bet turėjo įgimtų gerų mokytojų savybių. Labai mylėjo mokinius ir jais rūpinosi. Mokiniai ją gerbė, klausydavo ir būdavo jai paklusnūs.

Mokytoja Elena Rožanskaitė dėstė Linkuvos gimnazijos tik žemesnėse klasėse: dailyraštį, rankdarbius, gimnastiką mergaitėms, gamtą ir aritmetiką, kai prireikdavo. 1920 m. pradėjo dirbti Linkuvos progimnazijoje, o 1925 m. ji pati baigė šią gimnaziją eksternu su I laida. Mokytojavo Linkuvos gimnazijoje iki 1935 m., kada savo prašymu buvo perkelta į Kriukų pradžios mokyklą, arčiau savo tėviškės.

Mokytoja labai rūpinosi mokinių išorine išvaizda, mergaites mokė siuvinėjimo, mezgimo, reikalavo kad sau siūtų apykaklaites ir rankogalius mokyklinėms uniformoms, neleido nešioti papuošalų, ugdė kuklumą.

Gimnastikos pamokose mergaitėms ugdė kūno grakštumą, eleganciją, didingumą. Mokytoja mokė šokio ir plastikos. Kūrė „gyvuosius paveikslus“, kuriuos atlikdavo mokinių renginiuose.

Mokytoja reikšdavo pastabas mokiniams tyliai, kad draugai nepastebėtų, taip užkariaudama jaunimo simpatijas. Pastebėjus pašalinių netinkamą reakciją, sakydavo, kad negalima šaipytis iš kito bėdos. Akcentuodavo berniukų ir mergaičių santykius, reikalaudama džentelmeniškumo. Kaip ir mokyklos direktorius Ignas Brazdžiūnas, abu buvo mokinių moraliniai autoritetai.