Elena Viktorija Arbienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Elena Viktorija Arbienė
Elena Viktorija Arbienė.jpg

Gimė 1915 m. lapkričio 16 d.
Sankt Peterburgas (Rusija)

Tėvas Jonas Nakas
Motina Emilija Sklėriūtė-Nakienė
Sutuoktinis(-ė) Edmundas Arbas
Vaikai

Rasa Arbaitė
Edmundas Arimantas Arbas


Veikla
lietuvių pedagogė, rašytoja, poetė ir prozininkė, JAV lietuvių visuomenės veikėja

Alma mater Vilniaus universitetas

Žymūs apdovanojimai

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2006 m.)

Elena Viktorija Arbienė (Nakaitė, Arbačiauskienė, Arbas, Alė Rūta 1915 m. lapkričio 3 d., Sankt Peterburgas, Rusija – 2011 m. gruodžio 31 d. Santa Monikoje, Santa Monica, Kalifornijos valstija, JAV) – lietuvių pedagogė, rašytoja, poetė ir prozininkė, JAV lietuvių visuomenės veikėja.

Gyvenimo kelias[taisyti]

Gimimo data pagal senąjį kalendorių – 1915 m. lapkričio 3 d.

Kūdikystėje augo Sankt Peterburge, kur Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pasitraukę jos tėvai. 1918 m. su tėvais grįžo į Lietuvą ir gyveno Rudžių kaime (Rokiškio raj.).

19221926 m. mokėsi Kamajų pradžios mokykloje (Rokiškio raj.), vieną žiemą 19231924 m. lankė Kunigiškių, Anykščių raj. pradžios mokyklą, gyvendama Kunigiškiuose pas senelį – motinos tėvą Ciprijoną Sklėrių ir tetą Teofiliją Sklėriūtę-Matulionienę. Vaikystėje klierikas Antanas Baltrukėnas ją mokė katekizmo ir paruošė sakramentams.

1934 m. E. Nakaitė baigė Rokiškio gimnaziją, gimnazijoje priklausė pogrindinei ateitininkų organizacijai, pradėjo kurti ir spausdinti pirmuosius eilėraščius moksleivių laikraštėlyje. 1934 m. tėvo valia ji įstojo į Dotnuvos žemės ūkio akademiją (Kėdainių raj.) studijuoti agronomijos. Netrukus metė mokslą ir tais pačiais metais pradėjo lituanistikos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, studijų metais dalyvavo ateitininkų korporacijos "Birutė" veikloje. Persikėlusi į Klaipėdą, kur 1935 m. buvo atidarytas Klaipėdos pedagoginis institutas, 19351937 m. ten ji baigė studijas pirmojoje šio instituto laidoje, įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę. 1936 m. ji įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, ėjo meno ir sporto vadovės bei kuopos valdybos narės pareigas.

Nuo 1937 m. E. Nakaitė trumpai dirbo Degimų (Mažeikių raj.) pradžios mokykloje mokytoja, 19381939 m. buvo Juodonių (Rokiškio raj.) pradžios mokyklos mokytoja. 1939 m. persikėlusi į Vilnių, ji dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Pavyzdinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kartu ji tęsė lituanistikos studijas ir 1943 m. jas baigė Vilniaus universitete, parašiusi diplominį darbą "Žmogus M. Pečkauskaitės kūryboje". Iki 1944 m. ji dirbo Aukštesniojoje technikos mokykloje lituanistikos lektore.

Iki 1940 m. E. Nakaitė bendradarbiavo spaudos leidiniuose "Naujoji Vaidilutė", "Ateities spinduliai", "Naujoji Romuva", "Studentų dienos". Ji rašė literatūros, kultūros klausimais, spausdino savo prozos vaizdelius, poeziją.

Už eiliuotą vaidinimą "Žiogas ir skruzdės" (1942 m.) jai buvo paskirta žurnalo "Žiburėlis" premija.

Toli nuo tėvynės[taisyti]

1944 m. E. Arbačiauskienė-Arbas pasitraukė į Vakarus, trumpai mokėsi Vienos universitete (Austrija), dirbo vaikų darželyje. Gyvendama Vokietijoje, dėstė lietuvių mokyklose. E. Arbas debiutavo poezijos knygele "Be tavęs" (1946 m.) ir novelių knyga "Likimo kelias" (1947 m.). 1946 m. ji įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje.

1948 m. ji apsigyveno JAV – iš pradžių Detroite, paskui apie 1952 m. persikėlė į Sakramentą (Sacramento, Kalifornijos valstija), paskui į Santa Moniką (Santa Monica, Kalifornijos valstija), kur liko iki gyvenimo pabaigos.

Gyvendama Amerikoje, ji dirbo įvairius darbus, tik laisvalaikį skyrė kūrybai, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Ji iškart aktyviai įsitraukė ir į visuomeninę veiklą, 19481949 m. buvo Detroito Lietuvių moterų meno bei kultūros draugijos pirmininkė. JAV lietuvių spaudoje ji skelbdavo straipsnius visuomeninio gyvenimo bei kultūros temomis, recenzijas ir pasisakymus apie naujas knygas, spektaklius, o savaitgaliais dirbo lituanistinėse mokyklose lietuvių kalbos mokytoja, 19501952 m. buvo Detroito lietuvių ateitininkų organizuotos mokyklos vedėja.

Ji dirbo Los Andželo (Los Angeles, Kalifornijos valstija) Lietuvių bendruomenėje, tris kadencijas buvo JAV Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narė ir valdybos sekretorė, tvarkė dokumentų archyvą ir organizavo renginius, pati juose dalyvaudavo, dažniausiai savo namuose priiminėdavo svečius – JAV ir Lietuvos menininkus. Jos kultūrinė ir organizacinė veikla skatino Dailiųjų menų klubo kūrybos vakarus ir sambūrius. Daugeliui išeivijos spaudos leidinių bei kultūrinių sambūrių Alė Rūta talkino kaip darbšti apžvalgininkė ir organizatorė.[1]

Literatūrinę kūrybą pasirašinėdama Alės Rūtos slapyvardžių, E. Arbas sukūrė per 30 kūrinių: apysakų, novelių, poezijos rinkinių, kelionių įspūdžių, tačiau reikšmingiausia jos kūrybos dalimi laikomi romanai. Jos kūriniai buvo spausdinami Vokietijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Lietuvoje.

Reiškiasi JAV Lietuvių bendruomenėje Los Angeleso, Kalifornijos valstija, Dailiųjų menų klubo veikloje.

Sugrįžimas[taisyti]

Nuo 1992 m. ji buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Priklausė Lietuvos rašytojų draugijai.

Mirė 2011 m. gruodžio 31 d. Santa Monikoje (Santa Monica, Kalifornijos valstija, JAV). Palaidota šeimos kapavietėje šalia vyro Los Andželo Šv. Kryžiaus kapinėse.

Kūryba[taisyti]

Išleido 22 knygas.

Romane „Trumpa diena“ (1955 m., Draugo premija) vaizduojamas Rytų Aukštaitijos kaimas paskutiniaisiais nepriklausomybės ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, pasakojama jaunos mergaitės gyvenimo istorija, poetizuojama pirmoji meilė. Veikėjų dialogai tarmiški, gausu spalvingų gamtos ir kaimo buities vaizdų. Romanų cikle „Didžioji meilė“ pateikiama plati Lietuvos istorijos panorama: valstybės susidarymas („Žvaigždė viršum girios“, „Priesaika“), nepriklausomybės laikotarpio gyvenimas („Motinos rankos“), sovietinės okupacijos pradžia („Broliai“). Romanų ciklas apima kelių šimtmečių laikotarpį, vaizduojamus įvy­kius sieja Lietuvos istorinio likimo tema.

Romanuose „Kelias į kairę“, „Vieniši pasauliai“, „Pirmieji svetur“, „Daigynas“, „Skamba tolumoj“ parodyta lietuvių išeivių kasdienybė, tėvų ir vaikų psichologiniai konfliktai. Romane „Kelias į kairę“ atskleidžiami kelių išeivijos kartų skirtingi požiūriai į tuos pačius reiškinius, įvykius.

Parašė eiliuotų pjesių vaikams („Žiogas ir skruzdės“ 1942 m.), apysakų, novelių, eilėraščių, kelionių į Lietuvą įspūdžių.[2]

Alės Rūtos kūrybos tematika – prarastoji Tėvynė ir joje likę brangūs kenčiantys žmonės. Romanuose ji vaizdavo senąjį kaimą, pasakojo apie bolševikinės okupacijos ir Sibiro tremties vargus, apie partizanines kovas. Viena svarbiausių jos kūrybos temų – lietuviškoji imigracija į JAV nuo XIX a. Su dokumentiniu tikslumu ji pateikė emigrantų buities vaizdus, šeimų problemas, bendravimą tarp artimų žmonių.

Alės Rūtos kūrybai būdingas tradicinis realistinis pasakojimas, vidinis monologas, lyrinių ir epinių vaizdų pynės. Rašytoja pasižymėjo ypatinga pagarba ir meile žodžiui, subtiliai naudojo įvaizdžius, taikliai apibūdindama žmogiškuosius jausmus, gamtos reiškinius. Jos romanų herojai – menininkai, inteligentai, mokytojai, ūkininkai. Šviesiausiomis spalvomis jos kūryboje spindi pasiaukojančių motinų paveikslai, su ypatingu dėmesiu ji vaizduodavo mokytojų portretus.

Alės Rūtos romanai sulaukė palankaus įvertinimo Amerikoje ir Lietuvoje. Jos romanas "Trumpa diena" gavo dienraščio "Draugas" literatūrinę premiją. Romanas "Kelias į kairę" laimėjo "Dirvos" literatūrinę premiją. Už romaną "Pirmieji svetur" Alei Rūtai paskirta "Draugo" premija (1984 m.), už romaną "Mėlyno karvelėlio šviesa" – Šaulių sąjungos Niujorko premija, už knygą "Margo rašto keliu" – laikraščio "Darbininkas" premija. Ji buvo apdovanota Lietuvių Rašytojų draugijos premija, kurią įsteigė Lietuvių Fondas, už 2000 metų geriausią romaną "Vargingos tėvynės vaikai".

Visuomeninė veikla[taisyti]

Kol leido jėgos, E. Arbas aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje, dalijosi prisiminimais apie savo kartos šviesuolius. Senatvėje ji rašė atsiminimus, publikavo straipsnius laikraštyje "Draugas".

Ji surinko knygų kolekciją ir padovanojo ją Rokiškio bibliotekai bei Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune. Šis muziejus saugo ir Alės Rūtos archyvą: dokumentus, fotonuotraukas, rankraščius, laiškus.

Tėvai ir šeima[taisyti]

Tėvai: Jonas Nakas – žemdirbys, raštininkas, ir Emilija Sklėriūtė-Nakienė (18921953) – žemdirbė. Buvo vyriausia šešių vaikų šeimoje, sesuo ir broliai: Birutė Nakaitė (apie 19171919) mirė vaikystėje po kelionės iš Rusijos į Lietuvą, Vytautas Nakas (19201993) – žemdirbys, Alfonsas Nakas (g. 1921 m.) – žurnalistas, emigrantas JAV, Algirdas Nakas (g. 1923 m.) – sporto organizatorius, emigrantas JAV, Birutė Barbora Nakaitė-Pabarčienė (g. 1925 m.) – ekonomistė finansininkė, valstybės tarnautoja. Dėdės (motinos broliai) Kajetonas Sklėrius (18761932) – dailininkas, Alfonsas Sklėrius (18901943) – kariškis, Povilas Sklėrius (18981979) – mokslininkas inžinierius.

E. Nakaitės krikštatėvis buvo dėdė A. Sklėrius.

Ištekėjo 1939 m., vyras Edmundas Arbačiauskas-Arbas (19152004) – dailininkas, architektas. Liko našlė. Vaikai: Vijolė Elena Arbaitė (g. 1945 m.) – psichologė, verslininkė, Edmundas Arimantas Arbas (19501995) – mokslininkas gydytojas neurobiologas, Rasa Emilija Ona Arbaitė-Chamberlain (g. 1955 m.) – dailininkė dizainerė, iliustratorė.

Prisiminimas[taisyti]

E. Arbas apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2006 m.).

Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje įrengta kita Arbų šeimos kapavietė, kurioje palaidota dalis šios šeimos narių pelenų. Ją ženklina juodo šlifuoto akmens paminklas-stela, kurioje iškalti įrašai: "Vijolė. E. / Laisvė – laimė.", "19501995 / Prof. dr. Edmundas / Arimantas Arbas / Tavo gyvenimas buvo / džiaugsmas ir viltis", "Rasa, E. O. / Grožis – meilė", "Edmundas Arbas / Architektas / 19152004 / Ieškojau grožio / gimtosios žemės / ilgesy... / Pailsęs suklupau / tolimų vizijų / aistroje.", "Alė Rūta / Arbienė-Nakaitė / Rašytoja - writer / 19152011". – E. Arbienės šeima pristatyta Jadvygos Černiauskienės biografinės publicistikos rinkinyje "Lemties paženklinti" (2009 m.).

Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, jai dedikuota Vilmos Magelinskaitės sukurta miniatiūrų kompozicija.

Bibliografija[taisyti]

Alės Rūtos kūrybos leidiniai:

  • 1942 m. – "Žiogas ir skruzdės" (eiliuota pjesė vaikams) – Žiburėlio premija
  • 1946 m. – "Be tavęs" (eilėraščių rinkinys).
  • 1947 m. – "Likimo keliu" (novelės) – Atžalynas.
  • 1953 m. – "Duktė" (apysaka) – Hannover, Bendrija.
  • 1954 m. – "Pakrūmė" (eiliuota pjesė vaikams)
  • 1955 m. – "Nunešk, upeli, žąsų vargus" (eiliuota pjesė vaikams)
  • 1955 m. – "Trumpa diena" (romanas) – Draugo premija
  • 1960 m. – "Žvaigždė viršum girios" (romanas) – Brooklyn, Darbininkas, Romanų ciklas „Didžioji meilė“
  • 1960 m. – "Į saulėtekį" (romanas) – London, Nida
  • 1961 m. – "Motinos rankos" (romanas) – Chicago, Lietuviškos Knygos Klubas, Romanų ciklas „Didžioji meilė“
  • 1961 m. – "Broliai" (romanas) – London, Nida, Romanų ciklas „Didžioji meilė“
  • 1962 m. – "Priesaika" (romanas) – Chicago, Lietuviškos knygos klubas, Romanų ciklas „Didžioji meilė“
  • 1964 m. – "Kelias į kairę" (romanas) – Cleveland, Viltis, Dirvos premija
  • 1964 m. – "Gyvenimo lašai" (eilėraščių rinkinys) – London, Nida Press
  • 1966 m. – "Žemės šauksmas" (apysaka) – Los Angeles, Knygos mylėtojų draugija
  • 1968 m. – "Prisikėlimas" (romanas) – London, Nidos knygų klubas
  • 1968 m. – "Vieniši pasauliai" (romanas) – Chicago, Lietuviškos knygos klubas
  • 1973 m. – "Po angelų sparnais" (novelė) – Londonas, Nida
  • 1977 m. – "Laiškas jaunystei" (beletristika) – Brooklyn
  • 1984 m. – "Pirmieji svetur" (premijuotas romanas) – Chicago, Lietuviškos knygos klubas
  • 1987 m. – "Tarp ilgesio ir tėviškės" (kelionės į Lietuvą įspūdžiai) – London: Nida Press
  • 1987 m. – "Daigynas" (romanas) – Chicago, Lietuviškos knygos klubas
  • 1987 m. – "Margu rašto keliu" (biografinė apysaka, apysaka biografiniais atspindžiais) – Torontas, Tėvai Pranciškonai
  • 1990 m. – "Mėlyno karvelėlio šviesa" (novelių romanas) – Chicago, Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno jaunimo fondas
  • 1992 m. – "Trumpa diena. Motinos rankos. Kelias į kairę" (romanai, pirmasis kūrybos leidimas Lietuvoje) – Vilnius, Vaga
  • 1998 m. – "Skamba tolumoj" (romanas).
  • 2000 m. – "Vargingos tėvynės vaikai" (romanas) – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
  • 2002 m. – "Tyloj kalbėsi : eleginės mintys sūnui Arimantui" – Santa Monika, Vilnius
  • 2005 m. – "Taip ir praeina sekmadienis" (eilėraščių rinktinė) – Kaunas, Naujasis lankas
  • 2010 m. – "Sklėriai : iliustruoti prisiminimai" (memuarai).

Romanų ciklas „Išstumtųjų dalia“ („Pirmieji svetur“, 1984, „Daigynas“, 1987; 3-ioji d. neišspausdinta).

Išvertė G. Flaubert romaną Ponia Bovary (1955).

Periodinėje spaudoje (Drauge, Dirvoje, Darbininke) paskelbė recenzijų, straipsnių visuomenės gyvenimo, pedagogikos, literatūros, kino temomis.

Šaltiniai[taisyti]

  1. Valentinas Sventickas. Alė Rūta
  2. Vytautas Kubilius. Elena Viktorija Arbienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 322 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius (+17168-2=17166 wiki spaudos ženklai).