Elvyra Rudytė - Volodkienė
Elvyra Volodkienė (Rudytė) | |
---|---|
| |
Gimė | 1927 m. sausio 13 d. Pašvitinio vls. Sodeliškiu kaime |
Mirė | † 1987 m. liepos 8 d. Šiauliuose, Ginkūnų civilinėse kapinėse. |
| |
Sutuoktinis(-ė) | Alfonsas Volodka |
Vaikai | |
| |
Veikla | Linkuvos K.Požėlos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja
|
| |
Alma mater | Šiaulių mokytojų seminarija |
Elvyra Rudytė – Volodkienė (g. 1927 sausio 13 d. Pašvitinio vls. Sodeliškiu k.- 1987 m. liepos 8 d. Šiauliuose, Ginkūnų civilinėse kapinėse) — Linkuvos K.Požėlos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja.
Biografija
Gimė 1927 sausio 13 d. Pašvitinio vls. Sodeliškiu kaime. Baigusi Šiaulių mokytojų seminariją dirbo Rozalimo vidurinėje mokykloje, ten ištekėjo ir gyveno Šiauliuose, dirbo J. Janonio mokykloje.
1962 m. ji pradėjo dirbti Linkuvos K.Požėlos vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja. Pradžioje dirbo berniukų bendrabutyje auklėtoja, Linkuvoje Dariaus ir Girėno gatvėje.
Mėgo keliones, kai tik mokykla kur organizuodavo, visur važiuodavo, mėgo teatrą, daug skaitydavo, ypač apie įžymius žmones, mezgimas būdavo vienas iš maloniausiu mokytojos užsiėmimų.
Buvo apdovanota 50-mečio proga švietimo skyriaus Garbes raštu.
Mokytoja mirė 1987 m. liepos 8 d. palaidota Šiauliuose, Ginkūnų kapinėse.
Užaugino sūnų Henriką (1955-01-09 - 2012-10-12), Jis baigė Vilniaus Pedagogini institutą ir dirbo ŠU. Ilgus metus buvo docentas, gamtos katedros vedėjas, socialiniu mokslu daktaras.
Dukra Laima gimusi 1959-02-15 d. baigė VU prekybos ekonomiką, dirbo Šiaulių prekybos ir verslo mokykloje vyr. profesijos mokytoja. Vėliau išvyko į UK.
Prisiminimai
Mūsų klasė 59 laida, nebuvo labai gerai besimokanti ir nepasižymėjo drausmingumu. Gyvenome tuo laiku ir buvome vaikai. Prisiminimai apie mokyklinius metus labai šilti. Visada prisimenu savo pirmąją mokytoją Elvyrą Volodkienę. Tai buvo Žmogus, kurio paveikslą galėčiau tapyti tik šviesiausiomis spalvomis. Antroje klasėje trijulė sugalvojome pasivėžinti su pro šalį važiuojančiu vežimu. Nuvažiavome iki Plento kaimo, o grįždami pėsti dar ir šalpusnių draugams priskynėme. Taip buvo smagu... Mokytoja mums nieko nesakė, bet ir dabar aš matau jos akis... |