Emigracija
Emigracija – žmonių persikėlimas iš vienos šalies į kitą nuolatiniam gyvenimui.
Priežastys[taisyti]
Dažnos emigracijos priežastys – politinės ar ekonominės, tačiau taip pat emigruojama suradus antrą pusę kitoje šalyje ar sulaukus senesnio amžiaus persikraustoma į šiltesnius kraštus (t.y. dėl palankesnio sveikatai klimato). Taip pat dėl didesnio uždarbio.
Emigrantas[taisyti]
Emigrantas – išeivis, asmuo, savo noru persikėlęs gyventi į kitą šalį. Emigrantais laikomi tik tie žmonės, kurie oficialiai pranešė apie savo išvykimą iš šalies. Dažnos emigracijos priežastys – politinės ar ekonominės, tačiau taip pat emigruojama suradus antrą pusę kitoje šalyje ar sulaukus senesnio amžiaus persikraustoma į šiltesnius kraštus.
Neigiamos emigracijos pasekmės[taisyti]
- Demografinės situacijos pokyčiai (darbingo amžiaus žmonių mažėjimas, produktyvumo mažėjimas, socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų pasitraukimo);
- investicijų į žmogų praradimas;
- staigus atlyginimų šuolis kai kuriuose sektoriuose;
- kvalifikuotų specialistų poreikio didėjimas.
Emigracijos metu prarandami ne tik ir ne tiek mokesčių mokėtojai, kiek piliečiai, lemiantys valstybės politinį likimą, aktyviausia ir savarankiškiausia jų dalis. Nepaisant diplomatinių atstovybių pastangų įtraukti emigravusius piliečius į balsavimo sąrašus, nemaža jų dalis rinkimuose nedalyvauja (ši tendencija turbūt labiausiai paplitusi tarp legalaus statuso neturinčių migrantų). Migravimas ypač silpnina ir taip sunkiai besiformuojantį vidurinįjį visuomenės sluoksnį, be kurio negalima tikėtis stabilios ir pažangios demokratinės valstybės susiformavimo.
Emigracijos bangos[taisyti]
Svarbiausios emigracijos bangos buvo XIX-XX amžiais, kai daugybė vargingai gyvenančių europiečių šeimų persikėlė į Šiaurės ir Pietų Ameriką ar Australiją.
Jungtinių Tautų pranešime apie migraciją teigiama, kad beveik 200 mln. žmonių – 25 % daugiau negu 1990 m. – gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Daugiausia migrantų išvyksta gyventi į turtingąsias pasaulio šalis; 20 % persikėlėlių apsistoja JAV.
Emigracija iš Lietuvos[taisyti]
Emigracijos bangos yra žinomos jau nuo XIX a. antros pusės. Ją lėmė tiek politinės, tiek ir socialinės – ekonominės priežastys.
1874 m. Rusijoje įvedus visuotinę karinę prievolę emigracija tapo masine. Iki tol buvo įprasta kasmet iš 1000 šaukiamųjų imti 5-7 rekrūtus 12 metų tarnybai. Dar didesnę bėglių bangą sukėlė 1905 m. revoliucija Rusijoje. Kelionei į užjūrį tada reikėdavo 120 rublių.[1]
XIX-XX a. pabaigoje Lietuvos gyventojai emigravo į JAV, Kanadą, Argentiną, Braziliją, Australiją, Urugvajų, Vokietiją.
XXI a. bene daugiausiai migrantų iš Lietuvos išvyko į Jungtinę Karalystę, Ispaniją, JAV, Vokietiją.
Šaltiniai[taisyti]
- ↑ Gediminas Kulikauskas. LIetuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų. Vilnius, Tyto alba, 2019. 416 p.
- Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920-1940 m.: dokumentų rinkinys (sud. Vitalija Kasperavičiūtė). - Vilnius: Versus aureus, 2006. - 295 p. - ISBN 9955-699-36-1
- [http://www.delfi.lt/news/daily/world/article.php?id=9799656 Migrantų skaičius visame pasaulyje pasiekė 191 mln. www.DELFI.lt 2006 m. birželio 7 d.)