Emilija Šidlauskaitė-Grybauskienė
| Emilija Grybauskienė (Šidlauskaitė) | |
|---|---|
| |
| Emilija ir Aleksas Grybauskai su dukra Dalia. 1971 m. | |
|
| |
| Gimė | 1924 m. gegužės 17 d. Pakruojo rajone, Linkuvoje |
|
| |
| Tėvas | Stanislovas Šidlauskas |
| Motina | Valerija Verbliūgevičiūtė-Šidlauskienė |
| Vaikai |
Dalia |
|
| |
| Veikla | akušerė
|
|
| |
| Išsilavinimas | 1945 m. Linkuvos gimnazija, 1949 m. Vilniaus akušerijos mokykla |
Emilija Šidlauskaitė-Grybauskienė (g. 1924 m. gegužės 17 d.Pakruojo rajone, Linkuvoje) – akušerė.
Gyvenimo kelias
Tėvas Stanislovas Šidlauskas (1885-1969) – statybininkas.
Mama Valerija Verbliūgevičiūtė-Šidlauskienė (1902-1995) – siuvėja.
Sesuo Elena (1928 m).
Sesuo Kazimiera (1930-2002).
Brolis Stasys (1939-1983).
Sutuoktinis Aleksandras Grybauskas (1927-2001)
Dukra Dalia Loreta (1952 m.)
Mokėsi Linkuvos mokykloje nuo pat pirmos klasės. Dainavo, deklamavo, vaidino, giedojo bažnyčios chore. Priklausė Angelaičių organizacijai, vėliau Ateitininkų.
1945 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XXI laida).
Prisiminimai
|
Kai mokiausi Linkuvoje, vokiečių okupacijos metais, gyventojai į frontą siųsdavo pirštines, kojines, šalikus ir pan. Ateidavo auklėtoja ir liepdavo ateiti į mokytojų, pasiimti kotelį (rašymo priemonę). O ten ant stalo padėtas tekstas, aš turėdavau gražiai perrašyti, o jis „keliaudavo“ kaip lydraštis. Gyvenau Linkuvos mieste (buvo vienu metu rajonas), Gimnazijos gatvėje, pačioje pradžioje, prie pat centro. Tėtis kadaise turėjo traktierių-užeigą. Namas priklausė žydui. Kiemas buvo uždaras, tai kaimiečiai, turgų metu, pastatydavo arklius, vežimus. Mes gyvenome pirmame aukšte. o viršuje šeimininkai – šeima ir vieniša, vardu Tania. Labai gera moteriškė. Jos dėka aš baigus 6–šius skyrius, įstojau į gimnaziją. Tėtis norėjo, kad būčiau siuvėja, o Tanė įkalbinėjo tėtį, kad leistų į gimnaziją. Atostogų metu teko dirbti grūdų supirkimo punkte. Vokiečių okupacijos metais, verbavo mokinius į mokytojų kursus, buvo trūkumas mokytojų. Vienus veždavo į Šiaulius, o aš su grupe – į Panevėžį. Baigus septynias klases važiavau į Panevėžį, kad stoti medicinos seserų mokyklą. Tuo laiku mokykla buvo uždarytą, gydytojų, seserų nieko neradau, grįžau baigti paskutinę klasę.Truputį padirbėjau bibliotekoje, kur dirbo mano sesuo nors jinai lankė mokyklą. Aš ją pakeičiau, nes prasidėjo baigiamieji abitūros egzaminai. Mane traukė medicina ir įstojau į Lietuvos respublikinę trimetę akušerių mokyklą. Galvojau dirbti ir mokytis, bet paskaitos ir praktikos darbai, ir įstaigoje, (buvau įsidarbinusi į teismą), sutapo. Dar Teisingumo Ministerijos aukščiausias darbuotojas vadino neakivaizdiniu būdu studijuoti teisę. Aš nesakiau kad stosiu į tą mokyklą, bet tik kad patinka medicina. Galu gale 1949 m. rugsėjo mėn. baigiau mylimą mokyklą ir gavau pasiūlymą į Kupiškio raj. gimdymo namus. Spalio mėnesio pabaigoje, lydima sesers, traukiniu išvykome į Kupiškio raj. Subačiaus seniūniją, Dvariškių kaimą. Čia sutikau medikę stomatologę, kuri supažindino su vyr. gydytoju Petru Černiausku, dar pasiūlė nakvynę, nes nebūčiau spėjus grįžti į namus. O būsimas mano viršininkas parodė gimdymo namus. Tai buvo paprastas namas, 3-jų kambarių (gimdykla, gimdžiusių ir pagimdžiusių palata), naujagimių kambarėlis. Turėjom 8-nias lovytes, 8-nias lovas. Virtuvėje didelė kepimo krosnis, šalia mūrinė plytelė. Šviesos jokios. Atsiradus pirmai gimdyvei atneštos žvakės, vėliau žibintas (liktarna). Dar prie tų lovų 8-nios taburetės, 8-nios spintelės. Vanduo šulinyje. Bėgti į namus nesiryžau. Slaugutės vietinės. Švirkštai, kad kad gauti sterilios medžiagos virinom puode. Kai išleidau seserį, jau man ir ašaros pasirodė, o slaugutės mane ramino, „turim labai gerą gydytoją, susitvarkysim“. Jų pasakymas pasitvirtino su kaupu. Vilniuje mokiausi, atlikau praktikos darbus, dainavau chore mokykloje ir bažnyčioje, žaidžiau krepšinį ir tinklinį, galėjau likti Vilniuje, bet norėjau arčiau namų. Kai gyvenau Subačiuje, mano iniciatyva buvo padaryta darbų:
Vyr. gydytojo kabinetas, Laboratorija, Vaiko ir motinos konsultacija, Stomatologinis kabinetas, Veikė rentgeno kabinetas
Suorganizavau parašų rinkimo akciją, surinkom 885 parašus. Užsispyrimo dėka, išreikalauta ir išasfaltuotas kelias. Kai pastatė vidurinę mokyklą, aš jau dirbau mokykloje ir įsirengiau medicinos kabinetą. Mokinių vidurinėje mokėsi 600, Subačiaus miestelyje 100, pradinėse po 15-20 mokinių. Transporto neturėjome. Vėliau gydytojas nupirko arklį ir lineiką. Kartą atvyko ministras Alfonsas Dirsė ir aš paprašiau skirti lengvą mašiną, nes gydytojui reikia daug vaikščioti. Parašiau pareiškimą, kaip liepė sveikatos ministras, ir po mėnesio gavom „Škodą“. Emilija |
|
Nuotraukos iš šeimos albumo
E.Šidlauskaitė Vilniaus akušer. mokyklos mokinės-krepšininkės 1947 m.
Emilija Šidlauskaitė. Vilniaus akušerijos mokyklos mergaičių komanda 1948 m.
Vilniaus akušerijos mokslų baigimas 1949 m.
Subačiaus gimdymo namai. Antra iš kairės Emilija Šidlauskaitė-Grybauskienė 1950 m.
Akušerės A.Glodenytė ir E.Šidlauskaitė 1951 m.
Ligoninės-ambulatorijos darbuotojai. Subačius 1961 m.
Akušerė E.Grybauskienė ir slaugė prie gimdyvės 1961 m
Emilija ir Aleksas Grybauskai su dukra Dalia. 1971 m.
Spaudoje
|
|
(...) Viena miesto statusą turinčios Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės gatvė pavadinta Petro Černiausko vardu. Stračnių kapinėse prie gydytojo kapo stovi didingas antkapinis paminklas, pastatytas žmonių suaukotomis lėšomis. P. Černiausko pavardė geru žodžiu ne kartą buvo paminėta 2013 metais švenčiant140-ąsias miesto įkūrimo metines. Prabėgo pusšimtis metų nuo gydytojo P. Černiausko mirties. Tai buvo tikras sergančiųjų draugas, nesulaužęs Hipokrato priesaikos. Parašyti apie jį atėjo mintis vėl garsiai prakalbus, kad gydytojai „ima“ kyšius. Pakeliui į Subačių užsukau į Tiltagalius ir kalbėjausi su Antanina Liktoriene. Augo ji kaime netoli Subačiaus ir ne kartą kreipėsi pagalbos į P. Černiauską. „Tai buvo tyros dvasios žmogus, ligoniams atsidavęs gydytojas“, – atsiliepė apie jį 86-uosius metus skaičiuojanti sodietė. Subačiuje gyvena Emilija Grybauskienė, kuriai 10 metų teko dirbti greta P. Černiausko. Jos adresą nurodė pirma sutikta moteris. Štai kur garsenybė! Gegužės 17-ąją jai sukaks 92 metai, tačiau ji dar pakankamai greita ir neatitrūkusi nuo miesto gyvenimo pulso. Be jos neapsieina šventės ar renginiai, jubiliejai. Senolė sugeba visur pritapti, tarti gerą žodį. Yra principinga, netyli, jeigu mato kažką darant ne taip, rėžia tiesą, ar tai būtų seniūnas, ar rajono meras. E. Grybauskienė (mergautinė pavardė – Šidlauskaitė), kilusi iš Linkuvos ir baigusi Vilniaus trimetę akušerių mokyklą 1949 metais atvyko dirbti į Subačiaus gimdymo namus. Iš tiesų tokios įstaigos dar nebuvo. Gydytojas P. Černiauskas kaimiškoje troboje paprašė meistro padaryti pertvarą. Vienoje jos pusėje buvo skalbykla, kitoje – virtuvė. Pasišviesti naudojo ūkiškai vadinamą liktarną. Be ginekologinės kėdės, kitokios būtinos įrangos neturėjo. Puode virindavo švirkštus. Žmonės sirgo gelta. Kad pas juos nuvažiuotų, gydytojas nupirko arklį, pakinktus, dviratį. „Daktaras P. Černiauskas buvo mūsų tėvas, dvasios vadovas ir gydytojas iš didžiosios raidės“, – prisiminimais apie taurų žmogų „XXI amžiui“ dalijosi E. Grybauskienė. (...) Bronius VERTELKA, 2016 m. |
|
Kupiškėnų serijos 12 knygos E. Grybauskienė „Gyvenimas Biržų gatvėje“ sutiktuvės
|
|
Saulėtą šeštadienį Subačiaus kultūros namuose vyko 12 Kupiškėnų serijos knygos „Gyvenimas Biržų gatvėje" sutiktuvės ir pačios autorės 90-osios gimimo dienos paminėjimas. Renginį vedusi Subačiaus bibliotekos vedėja Inga Dovydėnienė pasveikino susirinkusius popietės dalyvius, nes šie savo atėjimu pagerbė Subačiaus kraštą, jo istoriją, sutiktus ir sutinkamus žmones, tame tarpe ir pačią Emiliją Grybauskienę. Trumpai pristatė pačios autorės biografiją, o apie ponią Emiliją kalbėjo taip: „Vieniems ištiesta gerumo ranka, kitiems nubraukta skausmo ašara, sutiktas ne vienas į žemę ateinantis žmogutis, tebedalinamas širdies gerumas, parašytas ir režisuotas ne vienas vaidinimas ir dar daug daug kitų nepastebėtų darbų. Vienas įvykis keitė kitą, viskas surašyta į savotiškas rankų rašto knygas, dar kitaip vadinamas metraščiais. Emilija Grybauskienė jau ankstyvoje jaunystėje suprato, kad žmogus gyvena ne sau, ne imti reikia, o duoti. Jau 65-erius metus ponia Emilija fiksuoja kiekvieną Subačiaus įvykį. Jai labai svarbu ne tik datos, bet ir žmonės be galo reikšmingi. Neatsitiktinai pasirinkta Biržų gatvė, nes ji yra pagrindinė gatvė Subačiuje. Į ją įvažiuojame atvykdami nuo Panevėžio, nuo Subačiaus miestelio, ji driekiasi per visą Subačių, kerta geležinkelį... Kokia ši gatvė? Kokie jos žmonės? Kaip gimė mintis parašyti knygą? Ponia Emilija papasakojo apie savo norą šią gatvę aprašyti, pristatyti kiekvieną namą, jame gyvenusius ir gyvenančius žmones, jų ir jų vaikų, anūkų likimus. Surinktą medžiagą peržiūrėjo ir knygą padėjo išleisti menotyrininkas Vidmantas Jankauskas. Stiliaus korektūrą atliko žurnalistas iš Kupiškio Algirdas Petrulis. Už ilgus dešimtmečius aktyviai vykdytą kraštotyrinę veiklą Inga Dovydėnienė poniai Emilijai Grybauskienei įteikė Kupiškio viešosios bibliotekos direktorės Daivos Bubulienės pasirašytą padėką, o kartu su kolege Audrone Bukiene autorę pasveikino gėlių puokšte. Emiliją Grybauskienę sveikino gausus būrys garbingų svečių ir viešnių: seimo narys Sergejus Jovaiša, kuris autorei ir jubiliatei atvežė paties Andriaus Kubiliaus padėką. Iš Kupiškio atvykę svečiai – Dainius Bardauskas ir Vilija Sabalienė, Algirdas Petrulis. Medikų vardu – ilgametė bendramintė kupiškietė Marytė Tamošiūnienė, iš Panevėžio atvykusi gydytoja Rūta Zuozienė, Subačiaus ambulatorijos gydytojas Antanas Šeputis. Subačiaus bendruomenės ir kaimynų vardu – Janina Ivanovienė, Aušra Tvarijonienė, Užų šeimyna. Labai smagu, kad knygos sutiktuvėse dalyvavo artimiausi p. Emilijos žmonės – dukra Dalia, sesuo Danutė iš Kauno, dukterėčia Rita iš Skuodo. Subatėnas, muziejininkas Audrius Daukša savo sveikinimus išsakė J. Marcinkevičiaus eilėmis. Valakų bendruomenės vardu kalbėjo p. Emilijos bičiuliai Gintaras ir Danguolė Stašiai. Renginio vedančioji pakvietė autorės dukrą Dalią Grybauskaitę pasidalinti savo mintimis apie šios knygos gimimą. Ponia Dalia padėkojo visiems prisidėjusiems prie šios knygos atsiradimo, vieniems už nuotraukas, kitiems už įdėtą darbą, tretiems už finansinę paramą, nes knygos gimimas ilgas ir sunkus procesas. Visiems įvairiomis formomis prisidėjusiems atminimui buvo įteikta po 12 Kupiškėnų serijos knygą „Gyvenimas Biržų gatvėje".
Baigdama gražią ir prasmingą šeštadienio popietę Inga Dovydėnienė pastebėjo, kad ne kiekvienam likimo duota taip prasmingai ir aktyviai pragyventi metus, kurių poniai Emilijai Grybauskienei jau 90. Stiprios sveikatos, neblėstančios energijos, nepasiduoti bėgantiems metams ir naujos knygos sutiktuvių ! Subačiaus miesto padalinio vedėja Inga Dovydėnienė |
|
