Emilija Petrokienė
| Emilija Petrokienė | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1927 m. liepos 9 d. Inkūnų k. (Biržų r.) |
| Mirė | † 1995 m. gruodžio 24 d. Anykščiai |
|
| |
| Veikla | kultūros organizatorė, dainininkė (altas)
|
Emilija Petrokienė (Šukytė, 1927 m. liepos 9 d., Inkūnų k., Biržų r. – 1995 m. gruodžio 24 d. Anykščiai. Palaidota Anykščių kapinėse) – kultūros organizatorė, dainininkė (altas).
Biografija
Augo septynių vaikų šeimoje su keturiais broliais ir dviem seserimis, buvo jauniausia. Broliai: Bronius Šukys (1921–1945) – karys, žuvęs Antrojo pasaulinio karo fronte, Gediminas Jonas Šukys (1923–2002) – kunigas ir kompozitorius, sesuo Pranciška Šukytė – emigrantė JAV, darbininkė.
Gyveno Panevėžyje, apie 1951–1953 m. mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje, įgijo muzikos mokytojos specialybę.
1952 m. ištrėmus vyrą, likusi be pragyvenimo šaltinio su kūdikiu ir negalėdama gauti mokytojos darbo, iki 1958 m. glaudėsi pas brolį kunigą G. Šukį keliose Aukštaitijos parapijose.
1958 m. vyrui grįžus iš tremties, E. Petrokienė su šeima 1960 m. persikėlė į Anykščius ir čia liko iki gyvenimo pabaigos.
1964–1982 m. ji dirbo Anykščių poilsio namuose „Šilelis“, iš pradžių daug metų buvo kultūrinio-masinio darbo vadovė, auklėtoja pedagogė, paskui šias pareigas perdavė baigusiai mokslus dukteriai ir iki pensijos dirbo poilsio namų bibliotekininke. Ji skiepijo pomėgį muzikai ir meno saviveiklai visiems poilsiautojams, kurie tik atvykdavo į Anykščius.
E. Petrokienė aktyviai dalyvavo meno mėgėjo veikloje, dainavo Anykščių kultūros namų chore, Anykščių melioracijos statybos montavimo valdybos chore, Anykščių Šv. Mato bažnyčios sumos chore, o Lietuvos Atgimimo metais – ir Anykščių politinių kalinių ir tremtinių ansamblyje.
Apie 1976 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorės Teresės Mikeliūnaitės kvietimu E. Petrokienė prisijungė prie duetu dainavusių mokytojų Sofijos Pakalnienės ir Jonės Marciukienės, taip sukūrė garsųjį anykštėnių trio ir su juo nuolat koncertavo iki gyvenimo pabaigos.
Šis moterų trio tęsė seserų Kairyčių dainavimo tradiciją, išdainavo Lietuvai {{Antanas Baranauskas|Antano Baranausko]] dainas ir giesmes, taip pat ir „Anykščių šilelį“, jo repertuare buvo ir anykštėnų liaudies dainos. Du dešimtmečius E. Petrokienė kartu su kitomis dainininkėmis koncertuodavo Anykščių scenose, dainavo Vilniuje, Kaune, Seinuose (Lenkija) prie A. Baranausko kapo, Punske (Lenkija), Baltarusijoje.
Moterų trio filmavosi televizijos laidoje „Moki žodį – žinai kelią“, įrašė A. Baranausko giesmių garsajuostę. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus 1995 m. ir 1998 m. trio įrašus išleido garso kasete „Antanas Baranauskas. Giesmės“, o 2006 m. – kompaktine plokštele.
E. Petrokienė brangino ir ugdė pomėgį muzikai šeimoje, kartus su kitais šeimos nariais rengė viešus koncertus, dalyvaudavo dainų šventėse, talentų konkursuose „Graži mūsų šeimynėlė“, kur pelnė apdovanojimų.
Ištekėjo 1952 m., vyras Bronius Petrokas (1924–2019) – tremtinys, melioracijos meistras, choro dainininkas. Vaikai: Bronius Petrokas (g. 1953 m.) – muzikos pedagogas, kompozitorius, Nerijus Petrokas (g. 1960 m.) – operos režisierius ir pedagogas, Dijana Petrokaitė (g. 1962 m.) – kultūros organizatorė, vadovė.
Mirė 1995 m. gruodžio 24 d. Anykščiuose. Palaidota Anykščių senosiose kapinėse. Kapą ženklina akmeninis paminklas-kryžius su įrašais.
Šaltiniai
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |