Emilija Pukevičiūtė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigacija, paiešką
Emilija Pukevičiūtė
E.Pukevičiūtė 2019.jpg

Gimė 1999 m. gegužės 5 d. (21 m.)
Pakruojo rajone, Rozalime

Išsilavinimas 2018 m. Linkuvos gimnaziją


Emilija Pukevičiūtė

2018 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XCIV laida).


VEIKLA

Emilijos dainos – iš širdies į širdį

„Ma­no dai­no­se – ma­no gy­ve­ni­mas. Jos – apie ma­no pa­tir­tis, iš­gy­ve­ni­mus ir apie tai, apie ką aš sva­jo­ju“, – sa­ko 19-me­tė Emi­li­ja Pu­ke­vi­čiū­tė. Sau­sio mė­ne­sį Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­re ji su­ren­gė so­li­nį lab­da­ros kon­cer­tą, ku­ria­me su­rink­tos lė­šos bus pa­do­va­no­tos ra­jo­no vai­kų glo­bos na­mams. Pa­ti ra­ga­vu­si val­diš­kos duo­nos, ak­ty­vi mer­gi­na šiuo kon­cer­tu ne­ža­da su­sto­ti – ko­vo mė­ne­sį dar vie­nas toks kon­cer­tas įvyks Lin­ku­vos baž­ny­čio­je.

Emilija Pukeviciute 2019 m..jpg

Sau­sio 19 die­ną Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­ro sa­lę už­lie­jo E. Pu­ke­vi­čiū­tės dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos gar­sai. Mer­gi­nos pirš­tų braz­di­na­ma gi­ta­ra – fo­nas švel­niam jos bal­sui ir ei­lėms, ku­rios ver­žia­si tie­siai iš jau­no, bet dau­gy­bę iš­gy­ve­ni­mų jau spė­ju­sio pa­tir­ti žmo­gaus šir­dies.

Sa­ko, ne­svar­bu, kad į tą kon­cer­tą atė­jo tik ke­lias­de­šimt klau­sy­to­jų, gal ko­kios trys de­šim­tys. Ji ne­dė­jo daug vil­čių, kad su­si­rinks mi­nios, kad dos­niai au­kos. Ne­pai­sant vis­ko, ji paė­mė į ran­kas gi­ta­rą ir dai­na­vo iš vi­sos šir­dies, dai­na­vo taip, lyg sa­lė bū­tų pil­nut pil­nu­tė­lė.

Po va­lan­dą truku­sio kon­cer­to Emi­li­ja su­ži­no­jo, jog su­si­rin­ku­sie­ji paau­ko­jo 130 eu­rų. Vi­si eu­rai iki vie­no bus pa­da­ly­ti dviem šiuo me­tu Pak­ruo­jo ra­jo­ne vei­kian­tiems vai­kų glo­bos na­mams.

Pa­da­ly­ti jie bus tik po dar vie­no Emi­li­jos kon­cer­to, įvyk­sian­čio Lin­ku­vos baž­ny­čio­je. Dai­nuo­ti čia E. Pu­ke­vi­čiū­tė pa­si­rin­ko neat­si­tik­ti­nai: čia, šio­je baž­ny­čio­je, ji pir­mą­syk iš­ban­dė sa­vo bal­so ga­li­my­bes, čia de­šimt­me­tį gie­do­jo. Ir da­bar, nors gy­ve­na Šiau­liuo­se, per di­džią­sias šven­tes bū­ti­nai nu­va­žiuo­ja pa­gie­do­ti.

Min­tis da­ly­vau­ti lab­da­rin­go­je veik­lo­je lin­ku­viš­kei ne­bu­vo at­si­tik­ti­nė. Per­nai lapk­ri­čio mė­ne­sį ji, pa­kvies­ta lin­ku­viš­kės mo­ky­to­jos Aud­ro­nės Bitinaitės–Sidaugienės, pa­ma­čiu­sios Emi­li­jos at­lie­ka­mos dai­nos įra­šą feis­bu­ke, lan­kė­si Ame­ri­ko­je ir dai­na­vo 2005 me­tais mo­te­rų su­bur­to klu­bo „Ala­tė­ja“ lab­da­ros va­ka­ruo­se. Šio klu­bo mo­te­rys ren­ka lė­šas ir siun­čia jas ser­gan­tiems Lie­tu­vos vai­kams.

E. Pu­ke­vi­čiū­tės dai­nų klau­sė­si šim­tai Ame­ri­kos lie­tu­vių – ji dai­na­vo baž­ny­čio­se, Či­ka­gos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės na­muo­se, „Ala­tė­jos“ klu­be.

De­šim­ties die­nų vieš­na­gė po Ame­ri­ką mer­gi­nai iš Lin­ku­vos ne­prail­go. Pas sa­ve ją ap­gy­ven­di­nu­si A. Bitinaitė–Sidaugienė ra­do lai­ko, kad lie­tu­vai­tė vis­ko pa­ma­ty­tų kuo dau­giau, nu­si­ve­dė į teat­rą, ap­ro­dė vie­tos įžy­my­bes, kul­tū­ros cent­rus.

„Ala­tė­jos“ mo­te­rų sklei­džia­mas ge­ru­mas, anot E. Pu­ke­vi­čiū­tės, tie­siog už­krė­tė. Taip ir gi­mė min­tis sa­vo bal­su pa­ban­dy­ti su­rink­ti lė­šų be tė­vų au­gan­tiems vai­kams.

... Ma­ma Emi­li­jos at­si­sa­kė, kai jai su­ka­ko dve­ji. Du mer­gai­tės bro­liu­kai bu­vo dar jau­nes­ni – ma­žes­nia­jam tik ke­li mė­ne­siai. Ne, sa­ko pa­šne­ko­vė, ma­mai ne­rū­pė­jo al­ko­ho­lis, kaip kaž­kas ga­lė­tų pa­gal­vo­ti, tie­siog ji ne­bu­vo pa­si­ren­gu­si at­si­da­vu­siai mo­ti­nys­tei...

Tuo­me­ti­niuo­se Ro­za­li­mo vai­kų glo­bos na­muo­se mer­gai­tė kar­tu su bro­liais au­go po­rą me­tų. Pas­kui vi­sus tris iš glo­bos na­mų į nau­jus na­mus pa­siė­mė lin­ku­viš­kių šei­ma.

Emi­li­ja, nors jai ta­da bu­vo tik ket­ve­ri, vis­ką at­si­me­na iki smulk­me­nų: ap­lin­ką nau­juo­se na­muo­se, nau­jus pa­žįs­ta­mus. Glo­bė­jų iš pra­džių ne­va­di­no nei ma­ma, nei tė­čiu, tik te­ta ir dė­de. Anot mer­gi­nos, tu­rė­jo praei­ti šiek tiek lai­ko, kad te­ta ir dė­dė trans­for­muo­tų­si į ma­mą ir tė­tę.

Tris sa­vo vai­kus užau­gi­nę su­tuok­ti­niai ne­le­pi­no – už tai Emi­li­ja jiems jau­čia dė­kin­gu­mą, nes tai, įsi­ti­ki­nu­si, ją išug­dė, pa­ska­ti­no siek­ti už­si­brėž­to tiks­lo.

Pir­mas ei­lė­raš­tis gi­mė mer­gai­tei aš­tuo­ne­rių. Dvy­li­kos me­tų į ran­kas jau paė­mė gi­ta­rą. Gi­ta­ros gar­sai tie­siog pa­ke­rė­jo. Ėmė sa­va­ran­kiš­kai mo­ky­tis. O pa­skui ir kur­ti mu­zi­ką sa­vo ei­lė­raš­čiams.

„Bu­vau la­bai ener­gin­gas vai­kas – ma­nęs vi­sur bu­vo pil­na“, – dos­niai šyp­so­si Emi­li­ja.

Be­si­mo­ky­da­ma Lin­ku­vos gim­na­zi­jo­je ji ne kar­tą ve­dė mo­kyk­los ren­gi­nius, bu­vo įkū­ru­si ir va­do­va­vo teat­ro tru­pei, ra­šy­da­vo jai spek­tak­lių sce­na­ri­jus. Be to, ji – daug­kar­ti­nė raiš­kio­jo skai­ty­mo kon­kur­so da­ly­vė ir lau­rea­tė, at­sto­va­vu­si gim­na­zi­jai ir ša­ly­je.

Prieš ke­le­rius me­tus ta­da sep­ty­nio­lik­me­tei Emil­jai pa­si­tai­kė pro­ga – pa­dir­bė­ti Pran­cū­zi­jo­je. Tai bu­vo ir ga­li­my­bė pa­gi­lin­ti Lin­ku­vos gim­na­zi­jo­je įgy­tas la­bai mėgs­ta­mos pran­cū­zų kal­bos.

Per va­sa­rą šio­je ša­ly­je dir­bo auk­le šei­mo­je.

Grį­žu­si į Lin­ku­vą, ki­tą­kart po­rai mė­ne­sių iš­vy­ko jau žie­mą, mo­kė­si nuo­to­li­niu bū­du.

Sug­rį­žu­si pa­sta­rą­jį kar­tą Emi­li­ja iš­gir­do griež­tą glo­bė­jų ver­dik­tą: ar­ba – į pro­fe­si­nę mo­kyk­lą, ar­ba – kur tik no­ri...

Sup­ra­to: lai­kas. Išei­da­ma sep­ty­nio­lik­me­tė pa­siė­mė tik gi­ta­rą. Pri­sig­lau­dė pas Lin­ku­vos gim­na­zi­jos mo­ky­to­ją Emi­li­ją Sta­ne­vi­čie­nę.

Bai­gu­si mo­kyk­lą mer­gi­na su­si­ra­do dar­bą Šiau­liuo­se.

„Da­bar jau tu­riu, ko vi­są­laik no­rė­jau: sa­vo na­mus, ar­ti­mą žmo­gų“, – pa­šne­ko­vės vei­dą vėl už­lie­ja nuo­šir­di šyp­se­na.

Tu­ri Emi­li­ja ir my­li­mą dar­bą, ji – bio­ku­ru pre­kiau­jan­čios Šiau­lių įmo­nės par­da­vi­mų va­dy­bi­nin­kė klien­tų paieš­kai Pran­cū­zi­jo­je. Ke­lio­nės į my­li­mą ša­lį jai jau ne­bė­ra nai­vi sva­jo­nė.

Daug sva­jo­nių. Pir­miau­sia – lab­da­ros veik­la, skir­ta li­ki­mo nu­skriaus­tiems vai­kams. Pak­ruo­jo ra­jo­nu neap­si­ri­bos. Lab­da­ros kon­cer­tą, skir­tą su­rink­to­mis lė­šo­mis pa­dė­ti sun­kia li­ga ser­gan­čiam šiau­lie­čiui ber­niu­kui, ke­ti­na su­reng­ti ir Šiau­liuo­se.

Dar pa­sva­jo­ja apie re­ži­sū­ros ar­ba su mu­zi­ka su­si­ju­sias stu­di­jas.

Sva­jo­ja apie sa­vo vai­kus ir ži­no bū­sian­ti jiems to­kia ma­ma, ko­kios pa­ti nie­ka­da ne­tu­rė­jo...

O apie tik­rą­ją ma­mą Emi­li­ja ne­bes­va­jo­ja. Ži­no, kad ją ir bro­lius pa­gim­džiu­si mo­te­ris kaž­kur yra, lyg už­sie­ny­je. Ma­ma Emi­li­ją va­di­na tik vie­ną mo­te­rį – tą, ku­ri ją au­gi­no ir da­vė svar­biau­sias gy­ve­ni­mo pa­mo­kas. O my­li­mą mo­ky­to­ją Emi­li­ją Sta­ne­vi­čie­nę ji va­di­na sa­vo mo­čiu­te.

2019 m. kovo 2 d. Edita Karklelienė


Linkuvoje Augusi Emilija Planuoja Labdaros Koncertus Pakruojo Rajone Bei Šiauliuose

Emilija Pukevičiūtė Pakruojo Varpas.jpg

Praeitą vasarą Linkuvos gimnaziją baigusi Emilija Pukevičiūtė ne tik spėjo padirbėti aukle Prancūzijoje, koncertuoti labdaros koncerte Čikagoje (JAV), bet ir planuoja labdaros koncertus Pakruojo rajone bei Šiauliuose. Nors mergina augo globos namuose bei globėjų šeimoje, ji sako, kad, nors ši patirtis turi savų minusų, tačiau pliusų yra daugiau.

Žurnalistė Rita Grigalienė.

Kalbamės su Emilija Pukevičiūte.

– Papasakokite, kur mokėtės, augote ir ką veikiate dabar.

– Gyvenau Linkuvoje ir baigiau Linkuvos gimnaziją. Paskutiniu metu dirbu pardavimų vadybininke Pracūzijos rinkoje. Taip gyvenimas susiklostė, kad man visą gyvenimą prancūzų kalba buvo numeris 1. Kai buvau 11 klasėje, tai yra praėjusias metais, išvažiavau vasarai į Prancūziją dirbti aukle. Tai man buvo labai didelė patirtis.

– Girdėjau apie Jūsų kūrybą. Ką galite apie tai papasakoti?

– Šiuo metu toks laikas, kai neturiu laiko kurti. Nuo pat antros klasės, nuo 8 metų, pradėjau kurti tokius paprastesnius eilėraščius. Iki pat dabar, kai ateina įkvėpimas, rašau eilėraščius. Dainas pradėjau kurti nuo 13 metų, kai išmokau groti gitara. Gitara groti išmokau savarankiškai. Groju pianinu ir gitara, dar vargonais. Eidavau į Linkuvos bažnyčią giedoti, tada ir išmokau groti vargonais. Vaikystėje rašydavau mažas knygas, kažką panašaus į pasakas. Rašydavau prozos kūrinius – apysakas, apsakymus. Prieš išvažiuodama į Ameriką, labai daug dainuojamosios poezijos kūrinių parašiau. Mokykloje nuo pat pirmos klasės buvau labai aktyvus vaikas. Esu daug apdovanojimų gavusi – kiekvienais metais, nuo pat 11 metų, gaudavau apdovanojimą už aktyvią veiklą. Nebūdavo taip, kad sėdėčiau be darbo. Jeigu nebūdavo renginių, juos pati sugalvodavau.

– O kaip Jūs susijusi su labdaros fondu „Alatėja“?

– Pradinėse klasėse mano mokytoja buvo Ligita Masilionienė. Mes labai bendradarbiaudavome su Amerikos lietuvių mokykla Čikagoje. Direktoriaus pavaduotoja ten buvo Audronė Sidaugienė, alatėjietė, labdaros fondo „Alatėja“ vadovė ir įkūrėja. Mano pradinių klasių mokytoja ir ji buvo labai geros draugės. Bendraudavome su vaikais iš tos mokyklos Čikagoje. Kai buvau 10-11 metų, mes keisdavomės su jais dovanėlėmis, siųsdavome lauktuvių ir patys to gaudavome iš jų. Buvome vienintelė klasė, kuri gaudavo dovanų iš Amerikos. Tuo metu daug kas neįsivaizduodavo, kas ta Amerika. Labai didžiuodavomės, gavę amerikietiškų žaislų, suvenyrų.

– Kaip nutiko, kad išvykote koncertuoti į Ameriką?

– Taip gyvenimas susiklostė, kad paskutinius metus lankydama mokyklą, aš pragyvenau savarankiškai, nuomodama kambarį pas į pensiją išėjusią mokytoją Emiliją Stanevičienę, kuri labai gerai sutardavo su Audrone Sidaugiene. Mokytoja jai papasakojo mano istoriją, kad daug kuriu ir aktyviai bendrauju, užsiimu labdaringa ir socialine veikla. Pavyzdžiui, mokykloje rengdavau tokį renginį „Filmų naktis“, kur sukviesdavome mokinius ir iš kitų mokyklų. Tarp jų buvo ir vaikai iš Pamūšio vaikų globos namų. Įkėliau vieną savo kurtą dainą į savo „Facebook“ puslapį. Ta daina sulaukė daug peržiūrų. Per pertrauką man paskambino mokytoja ir pasakė, kad Audronė išgirdo mano dainą ir lapkričio mėnesį nori mane pakviesti padainuoti labdaros vakare. Ta daina ir pravalė takelį į Ameriką. Anksčiau niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau nuvykti į Ameriką, nes tai labai tolimas kraštas. Kad gausiu galimybę nuvykti į Ameriką ir dainuoti ten keliose bažnyčiose, niekada nebūčiau pagalvojusi. Turėjau paruošusi savo programą, kurioje buvo mano savos kūrybos eilėraščiai ir mano kurtos dainos. Pagrindiniame vakare dalyvavo virš šimto žmonių. Rinkomės Čikagos lietuvių muziejuje. Kas keisčiausia, dalyvavo beveik vien lietuviai. Koncertavau keliose bažnyčiose, pačioje lietuvių mokykloje Čikagoje, Balzeko muziejuje. Manau, iš Čikagos lietuvių galėtume pasimokyti patriotiškumo, gerų darbų, meilės Lietuvai. Mane jie labai šiltai pasitiko – šiltai plojo atsistoję, prašė pakartoti, ranką spausdavo, klausdavo, ar turiu kūrinių, įrašytų į CD diską. Pasijutau tarsi kokia žvaigždė. Čikagoje prabuvau 10 dienų, turėjau 5 koncertus – trijose bažnyčiose, mokykloje, o pagrindinis labdaros vakaras vyko Balzeko muziejuje. Tame muziejuje eksponuojama viskas, kas atspindi Lietuvos istoriją. Visą laiką gyvenau pas Audronę. Kiekvieną dieną ji mane visur vežiojo. Mes kiekvieną dieną nueidavome maždaug po 13 kilometrų. Išvaikščiojome visą Čikagą.

– Ar tiesa, kad rengiate labdaros vakarą ir Pakruojyje?

– Dar visiškai nėra nuspręsta, tačiau sausio mėnesio viduryje planuojame daryti mano kūrybos vakarą Linkuvos bažnyčioje ir Pakruojo kultūros centre. Didesnis renginys bus Pakruojo kultūros centre. Kai kalbėjau su kitais žmonėmis, kurie padėtų surengti labdaringą vakarą, tai išeitų, kad labdara gerokai keblus klausimas mums, lietuviams. Palyginus su Amerika, kitomis Europos šalimis, mes esame daugiau abejingi tokiems dalykams, tačiau kodėl nepabandžius. Darbe mes irgi užsiimame paramos vaikų globos namams, sergantiems vaikams rinkimu. Iš savo patirties žinau, kaip sunku vaikams globos namuose, kaip tiems vaikams reikia dėmesio, šilumos iš kitų žmonių. Linkuvoje būdavau laukiamas svečias Linkuvos specialiojoje mokykloje, labai daug koncertų jiems rengdavau. Kiekvienas vaikas mane kalbindavo, rodydavo savo darbus. Dirbau aukle ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje, su kiekvienu randu kalbą, norisi su kiekvienu būti draugiška. Tikiuosi, kad savo idėją įgyvendinsiu.

– Gal dabar jau žinote, kam rinksite paramą?

– Jeigu rinkčiau paramą Pakruojyje, rinkčiau paramą Pamūšio vaikų globos namams. Jeigu renginys vyktų Šiauliuose, rinkčiau berniukui Justui iš Šiaulių rajono. Su tuo berniuku susipažino Audronė. Tai nuostabus vaikas, labai tikintis gyvenimu, labai pozityvus. Norisi tą jo pozityvumą, stiprybę išlaikyti ir jam padėti.

– Jūs minėjote, kad gerai suprantate vaikus iš globos namų. Ar yra koks to ryšys su jūsų gyvenimo istorija?

– Ryšys su mano gyvenimo istorija yra. Kai buvau 3,5 metų amžiaus, mane paliko tikra mama. Gyvenau tada Rozalime su savo dviem broliais. Augome vaikų globos namuose. Keista, kad daug atsimenu iš to laikotarpio, kai augau su savo tikrąja šeima. Vėliau mus pasiėmė globoti viena šeima Linkuvoje. Kai grįžau iš Prancūzijos, su ta šeima mes truputį apsipykome. Tikriausiai buvau per daug kūrybiškas ir nesuprantamas vaikas, neįsivaizduodavau savo kasdienio gyvenimo be kūrybos, gitaros, įvairių renginių. Man visada reikėjo kažkur dalyvauti. Sėdėti namuose negalėjau. Mano globėjams tai nelabai patiko. Nusprendžiau, kad paskutinius mokyklos lankymo metus man bus geriausia gyventi atskirai. Išsinuomojau kambarį, išvažiavau į Prancūziją užsidirbti pinigų. Giedodavau ir vargonuodavau bažnyčioje. Pati kabinausi į gyvenimą. Baigusi mokyklą, išsikrausčiau gyventi į Šiaulius, išsinuomojau butą, susiradau darbą, ir kol kas savo gyvenimu nesiskundžiu.

– Kaip manote, sunkus ar lengvas yra gyvenimas?

– Kaip sakoma, gyvenimas yra rožėmis klotas, bet jis yra su spygliais. Kiekvieno gyvenime pasitaiko sunkių akimirkų, bet kol Dievas manęs neapleido, esu dėkinga jam už tuos mažus talentus, kurie padeda pusę pasaulio apkeliauti, tiek pažinčių užmegzti. Esu laiminga, kad pati savo rankomis, su kai kurių žmonių pagalba pasiekiau tiek daug, kad pati iki jų priartėjau. Matyt, likimas su jais suvedė. Nesigailiu nė vieno savo žingsnio. Sprendimas, sulaukus 18 metų, išeiti iš namų ir pradėti savo gyvenimą, man tikrai padėjo. Tapau daug savarankiškesnė. Daug anksčiau, nei klasės draugai, supratau, kas tai yra gyvenimas ir kaip reikia gyventi. Aišku, tokia patirtis turi savų minusų, tačiau pliusų yra daugiau.



Čikagoje

Po mokyklos baigimo


Škaplierinės atlaidai 2018 m. liepos 13-14-15 d.

Stasys Tumėnas

Skersvėjai išblaškė seseris ir brolius.
Škaplierinės dienos vėl gyvus sušaukia.
Grįžtame iš tolių, grįžtame namolia.
Ir apglėbiam rankom tėviškės palaukę.
Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės eil. „Linkuva“.
Šiandien Linkuvoje, jubiliejinių - 280-ųjų - atlaidų metu miesto centre atidengtas ir pašventintas paminklas "Linkuvai ir linkuviams".

Cquote2.png
Emilijai Pukevičiūtei 2018 škaplierinė..jpg

Džiaugiuosi būdama dar kartą įvertinta savo gimtojo krašto. Gyvenimo dalis - kūryba - kurią buvo daug kartų pasiryžta mesti, pasirodo, yra reikalingas ir vertingas dalykas, auginantis mane kaip asmenybę, ugdantis valią nesustoti ir tobulėti. Ir leidžiantis būti savimi. Eilėraščiuose, dainose, vakaro mintyse. Už nuostabių žmonių didžiulį palaikymą, padrąsinimą judėti pirmyn, buvimą šalia, kai to labiausiai reikia, nusvirusių rankų iškėlimą į viršų, pražysti skatinančią šypseną liūdesio akimirkomis, už viską už viską, didžiulis AČIŪ. Ir už tą trumputę laimės akimirką, už tėvynę Lietuvą, ir gimtinę Linkuvą, kurią nešioju savoje širdyje. Ačiū


Emilija

Cquote1.png


Linkuvoje vyko miesto šventė 2018-07-20

Liepos 13–15 d. Linkuvoje vyko miesto šventė ir tradiciniai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai, kurie sukvietė linkuviečius ir miesto svečius pasidžiaugti Linkuvos svetingumu.

Šventinis penktadienio rytas pradėtas Šv. Mišiomis, po kurių miesto aikštėje Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė tarė sveikinimo žodį ir buvo pakelta seniūnijos vėliavą. Į atidarymą susirinkusius linkuviečius pasveikino Pakruojo rajono savivaldybės mero pavaduotojas Jonas Juozapaitis, „Žiemgalos“ draugijos prezidento pavaduotojas Alfredas Šimkus ir Linkuvos kultūros centro direktorius Methardas Zubas, kurie padėkojo seniūnijai už puikiai sutvarkytą miestą, kuriamą šventės nuotaiką ir palinkėjo smagiai leisti laiką šventėje.

Vėliau linkuviečiai ir miesto svečiai dalyvavo fotografės mėgėjos Rimos Brikšaitės parodos „Tarp eilučių“, skirtos kraštiečiui Vaidotui Spudui atminti, Linkuvos kultūros centre atidaryta Pakruojo kultūros centro suaugusiųjų dailės studijos lankytojų (vadovė Laima Veličkienė) paroda „Piene, piene – nuostabi gėlele“. Taip pat linkuviečiams ir miesto svečiams pristatyta monografija „Linkuva“, sudarytojas kraštotyrininkas Vytautas Didžpetris. Prie Linkuvos kultūros centro veikė Linkuvos šeimų klubo kiemelis – animatorių „Monstriukių“ susitikimas su vaikais.

Šventėje varžėsi ne tik sporto aistruoliai (krepšinio varžybos, tinklinis, stalo tenisas, futbolas), bet ir žvejai. Žvejų varžybos vyko prie Dvariukų užtvankos. Vėliau vakare, Linkuvos centre, Žeimelio žvejų klubas „Beržtalis“ susirinkusiuosius vaišino žuviene. Taip pat tradiciškai šurmuliavo mugė, kurios metu buvo galima įsigyti ir šaukštų ir įvairių skanumynų.

Visų trijų šventės dienų metų vyko sakralinės muzikos ir meno saviveiklos kolektyvų koncertai. Žinoma, nereikia pamiršti ir vakaro koncerto, kuriame pasirodė Lainius, grupės „Vyšnios“ ir „Džentelmenai“. Prieš prasidedant koncertui susirinkusiuosius pasveikino Europos parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė, Seimo nario Arūno Gumuliausko padėjėjas Alvydas Žuvininkas, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Gegieckas, mero pavaduotojas Jonas Juozapaitis, Pakruojo seniūnas Saulius Margis, Guostagalio seniūnas Jonas Jocius, Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, Linkuvos parapijos klebonas Edvardas Zeidotas.

Šventės metu įteikti apdovanojimai Šimtmečio vaikams (gimusiems 2018 m.), Linkuvos kultūros centro direktoriui Methardui Zubui, Marijai Kacilevičiūtei, Emilijai Pukevičiūtėi, Indrės Aleknavičiūtės šeimai, įteikta Linkuvos seniūnijos padėka Ievai, Bronytei ir Stasiui Kurmiams. Seimo nario Arūno Gumuliausko padėjėjas Alvydas Žuvininkas perdavė sveikinimus ir padėkas Kazimierai Bacevičienei, Vladislovui Kubilickui ir Valdui Vaicekauskui. Šventinio koncerto metu padėkota rėmėjams: Europos parlamento narei Vilijai Blinkevičiūtei, Pakruojo rajono savivaldybei, Linkuvos kultūros centrui, Pakruojo ūkininkų kredito unijai, UAB „Linkuvos mėsa“, UAB „Idavang“, UAB „Kanrugė“, UAB „Linkuvos alus“, UAB „Kalpokų ūkis“, UAB „Inglina“, Sigitos Kvedarauskienės IĮ, B. Mikalajūno IĮ, G. Jaškulienės IĮ „Vėtrungė“, R. Miknio IĮ „Greitis“, G. Praniulienės IĮ „Anturijus“, IĮ „Pas Irinijų“, K. Bajorūno IĮ „Kęstoma“, verslininkams Jonui Mackevičiui ir Valdui Vaicekauskui, Pakruojo vartotojų kooperatyvui, Linkuvos žemės ūkio bendrovei, Skaistčio žemės ūkio bendrovei, Genovaitei Jasiūnienei, Aldonai Rakšnienei, ūkininkams Rolandui Monkūnui, Vladislovui Kubilickui, Kęstučiui Šidlauskui, Vidmantui Dževečkai, Gintautui Šlevui, Eimučiui Cesevičiui, Sauliui Navickui, Vidmantui Vaškui, Vaidotui Jozėnui, Petrui Aleksui Virkščiui ir Kristinai Pėželytei bei visiems mugės prekybininkams.

Konkurso "Sapnuojančio medžio pavėsy" eilėraščio žanro nugalėtoja

Broliui

V.Mačernio konkurso "Sapnuojančio medžio pavėsy" eilėraščio žanro nugalėtoja 2018 m. birželis

Po šitiek laiko
Laišką tau rašau.
Tu jo neperskaitysi, ne,
Tiesiog prašau...
Prašau pačios savęs nurimti
Ir nieko seno nebesugrąžinti.
Ir kas galėjo pagalvoti, a?..
Kad štai, ateis tokia diena,
Kai viskas bus užmiršta,
Paminta po kojom
Nepažįstamų ir svetimų žmonių,
Kad būsiu nuteista
Dėl tų klaidų,
Kurių nepadariau.
Aš nekalta.
Kodėl tu atgręži man nugarą,
Eini kur , Broli?
Ir sutemų varge
Viena štai stoviu.
Nepalikau, neišdaviau tavęs,
Aš visada buvau kartu
Ar pameni dar tas dienas,
Pilnas laimingų valandų,
Kada abu,
Suklaupę prie savųjų lovų,
Tą pačią maldą kas vakarą kartojom:
,,Angele Sarge, man paskirtasis,
Būk prie manęs tu, mano gerasis.
Rytą ir vakarą, naktį ir dieną.,
Saugoki mano žingsnį kiekvieną"..
Žinau, kad to neperskaitysi...
Kiti galvos , kad skauda...
Ir retas kas supras, ką noriu pasakyti.
O tu suprasdavai,
Kada džiaugiuosi ir raudu.
Kada, kaip šiandien,
Aš atlapa širdim pasauliui moju.
Sudie tariu, atsiprašau.
Tik paskutinį kartą
Leisk apkabinti tave..
Ak, broli broli!.

Esu

Galbūt esu ne ta, kuri kas rytą,
Prieš žengiant į gyvenimą, bučiuoja mamą...
Galbūt ir net ne ta, kuri kas vakarą ją grįžus apkabina.
Esu tikrai ne ta, kuri išvijus nemigą,
Savų minčių per naktį nekankina.

Bet aš esu.

Netobula. Kreivai įrėminta. Ir nudaužytais šonais.
Išblukusi kaip senas Pikaso paveikslas...
Užmerkusi akis, kad skaidrūs saulės tonai
Kas rytą jas iš naujo vis atvertų.

Bet aš esu.

Šiek tiek kitokia, nei kad vakar buvusi.
Šiek tiek labiau subraižyta ir dar senesnė.
Vos vos palopyta suknia nuskurusi,
Šį vakarą mane padaro laimingesnę.

Bet aš esu.

Labai labai pasaulio trokštanti.
Labai labai pabėgus nuo likimo.
Ir žvėriškai kažko kitokio ieškanti,
Kažko, kas tikra, be dažų, be grimo.

Esu.

Dar vis rusenanti aprūkusioj padangėj,
Ne protu, o širdim visa tapyta.

Esu.

Kol mano Angelas akių man neužmerkė.
Esu.
Tuo viskas pasakyta.

Viešnagė Vilniuje

Koks galingas ir koks nenuspėjamas yra likimas. Viešėti pas garsiausią Lietuvos operos solistę Juditą Leitaitę, dainuoti koncerte su Jos mokiniais... Ar gali šią akimirką būti kas nors geriau?

Kūrybos įvertinimas

„SUGRĮŽIMAI“ Pakruojo medinėje sinagogoje

Cquote2.png

„SUGRĮŽIMŲ“ KONCERTE ŽAVINGĄJĮ LIETUVOS MECOSOPRANĄ JUDITĄ LEITAITĘ IR ŽIVILĘ SURVILAITĘ (FORTEPIJONAS) PRISTATĖ MUZIKOLOGAS VACLOVAS JUODPUSIS.

Pakruojo medinėje sinagogoje vienos aktyviausių ir ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjos Juditos Leitaitės koncertas - antrasis.

Solistės repertuare skambėjo šalies ir užsienio kompozitorių kūriniai. Tarptautinių konkursų laureatė J. Leitaitė gieda bažnyčiose, kalėjimuose, vaikų namuose... Su koncertine programa tądien aplankė ir Linkuvos socialinės globos namus. Solistė įdainavusi keturiolika kompaktinių plokštelių. Linkėjimus pakruojiečiams užrašė ant dviejų – „Nuoširdžiai Jūsų“ ir „Kalėdinė dovana“.

Šventiniame „Sugrįžimų“ koncerte gėrėtasi ne vien įtaigiu Lietuvos dainininkės balsu. Medinės sinagogos publiką stebino ir atlikėjos atsivežta nemirštanti gėlė - Jericho rožė. Amžinai žaliuojantis augalas „skleidėsi“ po kiekvienos dainos. Pakruojiečius jaudino įstabus reginys, jauki aplinka bei gerą energiją spinduliuojantis augalas... Atgimimo žiedelis – Jericho rožė tarytum nuėmė ir Linkuvos gimnazistės Emilijos Pukevičiūtės jaudulį, kai ši stojosi dainuoti su mecosopranu J. Leitaite.

Muzikaliam duetui klausytojai plojo stovėdami. Šventinėmis „Sugrįžimų“ akimirkomis Pakruojyje džiaugėsi rajono Garbės pilietė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė.

Smagios mintys po koncerto užliejo ir jaunąją atlikėją E. Pukevičiūtę. Pasak jos, ne kiekvienam nusišypso laimė stovėti šalia garsios Lietuvos solistės ir su ja dainuoti. Gimnazistė dėkinga, kad į ją atkreiptas dėmesys... Didžiausią paramą ir palaikymą iš J. Leitaitės Emilija jautė visų koncertų metu – ir Linkavičiuose, ir Pakruojyje... Būnant šalia, sakė, išnyko visos baimės, o laimės pasisėmė tiek, kiek dar nebuvo turėjusi. Aktyvi kultūrinių renginių dalyvė E. Pukevičiūtė svajoja rasti savo klausytojus ateityje, žada ir toliau kurti, nesustoti. Jaunąją dainininkę įkvepia ir renginyje jai skirta Jericho rožė.

Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė „Sugrįžimų“ šventės dalyvius apdovanojo gėlėmis. Šio koncerto globėjas – rajono meras Saulius Gegieckas.


Nijolė Padorienė

Cquote1.png

AUTORĖS nuotraukos:

Veikla mokykloje

Konkursas Radviliškyje

Padėka

Antrą kartą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proga apdovanoti ir tikrieji Nepriklausomybės vaikai – jaunieji rajono talentai. Komisijos nutarimu, kurios pirmininkas Jonas Juozapaitis, už aktyvią muzikinę veiklą, dalyvavimą rajono, respublikos muzikos projektuose, festivaliuose, už aukštus pasiekimus šalies akordeonistų bei instrumentinių ansamblių konkursuose apdovanota Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos akordeono klasės septintokė Gabija Tarasevičiūtė. Linkuvos gimnazijos 4b klasės gimnazistė Emilija Pukevičiūtė – už aktyvią kūrybinę ir meninę veiklą, mokyklos pasirodymų režisūrą, sėkmingai suburtą teatro trupę, renginių vedimą, už aukštus pasiekimus respublikiniame etikos filosofinių rašinių konkurse. Apdovanota ir Žeimelio gimnazistė Olivija Usonytė. Už aktyvų dalyvavimą ir puikų pasirodymą šalies projektuose, muzikos ir video festivalyje - konkurse „Daina.LT“, rajono, respublikos ir tarptautinėse kraštotyros konferencijose.

Cquote2.png

Kovo 11-osios proga - dar vienas, neeilinis Pakruojo rajono savivaldybės įvertinimas. Konkurso „Jaunieji talentai 2017“ nugalėtoja. Esu be galo dėkinga už palaikymą, už tokį įvertinimą, kuris man yra labai svarbus, motyvacija judėti į priekį, nesustoti ir toliau rašyti ir kurti. Menininkė iš nelabai didelės, bet didžiosios M. Dėkoju visiems už palaikymą ir nesibaigiančias gėles.


Emilija

Cquote1.png

Tradicinis vaidinimas gimnazijoje

Šiandien suvaidinom paskutinį spektaklį... Mano ištikimasis draugas ponas Meškis, kurį švelniai vadinu Mauma, ir aš dėkoja visiems, kurie kad ir nėra spektaklių mėgėjai, bet atvyko, atriedėjo, atpėdino pažiūrėt Keturakio ,,Amerika pirtyje". Aš dar kartą įsitikinau, kad mūsų, 94 laida yra pati geriausia, aš turiu pačius nuostabiausius klasiokus, kuriais be galo didžiuojuosi. Pripažinsiu, scenoje pasirodžius Agotai, Vincui, Faibčikui, širdis visada suvirpėdavo ir reikėdavo tvardytis, kad nepravirkčiau iš to pasididžiavimo, nes amerikoniškas tušas brangus. Niekada daugiau savo gyvenimo kelyje nesutiksiu geresnių dainininkų, geresnių šokėjai, nei manieji klasės draugai, šeštadienį sprogdinę sceną. Galiu garantuoti, kad tokios Amerikos pirtyje nebuvo ir nebus daugiau pastatytos. Dovana šimtmečiui padovanota. Bet dar norisi lipti į sceną ir vaidinti vaidinti vaidinti...

Tradicinis Lietuvos mokinių rašinio konkursas

Cquote2.png

Labiausiai įsiminęs Lietuvos šimtmečio sportininkas

Tėvynė, kaip ir mylimoji, – žmogui tik viena. (J. Hašekas)

Emi apie Meilutytę.jpg

1918 metais Lietuva visam pasauliui paskelbė, kad yra nepriklausoma, savarankiška valstybė. Ir nors Antrojo Pasaulinio karo metu Lietuva buvo okupuota ne tik rusų, bet ir vokiečių, lietuviai save laikė ne laisvais, bet ir niekam nepriklausančiais. Šiemet mes minime savo šalies, kaip nepriklausomos valstybės šimtmetį. Per jį pasiekta daug, ypač sporto srityje. Lietuvos vardą pasaulyje garsino ne vienas sportininkas, laimėjęs aukso, sidabro, bronzos medalius. Tačiau man, iš viso didelio būrio sportininkų, labiausiai įsiminė jauniausia ir be galo daug gyvenime pasiekusi Lietuvos plaukikė Rūta Meilutytė. Rūta Meilutytė gimė Kaune, mokytis plaukti pradėjo nuo septynerių metų. Plaukimas tapo jos didžiausia aistra. Tai įrodo 12 pagerintų Lietuvos rekordų, 4 Europos ir 3 pasaulio rekordai. Apie jos laimėjimus galėtum kalbėti ir kalbėti, tačiau Rūta man labiau patinka kaip asmenybė. Ji visada išlieka stipri, nepasiduodanti, ryžtingai siekianti savo tikslo. Pomėgiais esu visai nepanaši į Rūtą Meilutytę. Ji – sportininkė, plaukikė, o aš menininkė. Tačiau ji visuomet man buvo labai artima, artima savo išgyvenimais, savo charakterio savybėmis.

Manau, kiekvienas patvirtinsime, kad visi laimėjimai, visos džiaugsmo valandos gyvenime nebūtų nieko verti, jei šalia nebūtų pačių artimiausių žmonių, šeimos, o ypač merginoms – mamos. Visi žinome, kad Rūta anksti jos neteko. Tačiau jūs pažiūrėkite į ją šiandien: ori, stipri, ji tvirtai stovi ant kojų ir siekia savo tikslų. Nors pati pripažįsta, kad mamos jai trūkdavo. Tačiau Rūta yra optimistė, ji žino, kad visada gali būti ir blogiau. Juk ji turi tėtį ir brolį, kurie ją visada palaiko. Ir aš pati esu susidūrusi su artimų žmonių netektimi. Mane visai mažą paliko biologiniai tėvai. Buvau vos trijų su puse metų, bet tai taip paveikė, jog iš tokių mažų dienų aš atsimenu be galo daug dalykų. Būdama vos trijų su puse metukų, aš turėjau pasirūpinti savo jaunesniais broliais, kurių vienam buvo vos keli mėnesiai. Likimas taip lėmė, kad mus įsivaikino. Nors ta žymė, kad tavo gyvenime kažkas ne taip, tavo šeimos modulis ne toks, kaip bendraklasių ar kitų pažįstamų, lydi ir dabar. Nepaneigsime fakto, kad visuomenė į vaikus, iš vaikų globos namų žiūri kitaip, tarsi pro padidinamąjį stiklą, beda pirštu į kiekvieną padarytą klaidą ir retai kada padeda suklupus atsistoti. Su šiuo požiūriu susidūriau tik pradėjusi lankyti mokykla, iš pradžių buvo labai sunku augti kaip asmenybei, nes daug kas aplink kartojo, jog esi prastesnė už kitus. Ką aš padariau? Tiesiog nebeleidau sau klupti. Užsispyriau žūtbūt siekti savo tikslų, nepasiduoti ir, pasiekus pergalę, nesustoti, tobulėti toliau. Ir pastaruosius metus mano įkvėpimas, mano idealas buvo būtent Rūta Meilutytė, nes ji įrodė, kad kiekvienas gali pasiekti trokštamų rezultatų, tereikia užsispyrimo ir drąsos to siekti.

Emilija 2017 knygų mugėje su režisiere Dalia Ibelhauptaite.

Viename interviu R. Meilutytė sako: „Pasirodo, kad čempionu tapti lengviau, negu juo išlikti.“ Visi žinome, kad jei plaukikei tik nepasiseka, pradeda plakti pikti liežuviai, esą jos žvaigždė jau nusileidusi. Asmeniškai mane tai labai piktina. Žmonės užmiršta, kad visi čempionai tai pat yra žmonės. Klysti ir klupti skirta kiekvienam. Juk visada nebūsi geriausias. Kodėl žmones Rūtą myli tik tada, kai ji šaliai parveža aukso medalį? Kodėl retas kuris ją palaiko, kai jai šiek tiek nepasiseka? Kodėl žmonės iš karto linkę teisti ir atsukti nugaras? Juk ne pergalės, o nesėkmės akimirką svarbiausia yra palaikymas, kad kitą kartą vėl drąsiai galėtum stoti ir su dar didesne jėga kovoti dėl sėkmės. Aišku, kad ir kokie būtų skaudūs ir piktinantys žodžiai, Rūta niekada nepasiduoda ir tarsi auksinė žuvelė vėl neria į vandenį pildyti savo norų. Ji kovoja dėl savęs. Jeigu grįžtume prie mano istorijos, tai šiandien aš ir vėl esu viena, neturiu net globėjų. Praėjusią vasarą buvau išvykusi į Prancūziją, kas buvo vienas didžiausių mano tikslų, kurio įgyvendinimui prireikė visų metų pastangų ieškant darbo. Taigi, praėjusią vasarą du mėnesius gyvenau Pietų Prancūzijoje, mokiausi prancūzų kalbos ir dirbau aukle nuostabioje lietuvių šeimoje. Grįžusi į Lietuvą savo globėjams, su kuriais pragyvenau penkiolika metų, nebebuvau reikalinga. Jie iškėlė ultimatumą: arba aš einu mokytis į profesinę mokyklą ir pasilieku šiuose namuose, arba baigiu dvyliktą klasę, tačiau išeinu iš namų. Mano mokymosi rezultatai visada būdavo geri, visada dalyvaudavau visuomeninėje miestelio veikloje... Todėl išėjau. Dabar gyvenu viena, nuomuojuosi kambariuką, šiek tiek darbuojuos, kad galėčiau pragyventi. Ir sėkmingai baigiu dvyliktą klasę gimnazijoje. Sunku, bet nepasiduodu ir einu tolyn. Lygiai taip, kaip kad eina Rūta.

Taigi, Rūta Meilutytė yra mano įsimintiniausia šimtmečio sportininkė. Visada deganti pasitikėjimu, optimistiška,drąsi, nepasiduodanti, savos šalies patriotė bei pavyzdys kitiems, kad viskas įmanoma, tereikia stengtis. Šiais metais ne tik Lietuva, bet ir mūsų Linkuvos gimnazija švenčia savo šimto metų jubiliejų. Tikiuosi, kad per kitą gražią sukaktį ir aš galėsiu pasidžiaugti pasiektais dideliais rezultatais meno srityje. Galbūt ir manęs laukia tokia pati šlovė kaip Rūtos Meilutytės.


Emilija Pukevičiūtė 4gb

Cquote1.png


Lietuvos mokinių rašinio konkurso LAUREATUI 2018 m. vasario 27 d. LTOK Kauno apskrities taryba

Meninis skaitymas – žodžiai iš širdies...

Cquote2.png

Aktyvi visuomenininkė, eilėraščių kūrėja, muzikos atlikėja Linkuvos gimnazistė Emilija Pukevičiūtė (mokytoja Birutė Deveikienė) klausytojų dėmesį sutelkė „Severiutės raudoje“. Su M.Martinaičio eilėraščiu linkuvė – antroje vietoje. Prizininkės įsitikinimu, meninis skaitymas tai – žodžiai iš širdies... Nuo bendramokslės neatsilieka trečios vietos laimėtojas – iš 2g klasės Vakaris Balčiūnas, užpernai tapęs meninio skaitymo konkurso nugalėtoju. Šiemet gimnazistas pasirinko J. Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mindaugas“ ištrauką. Pedagogė Rasytė Ašmenavičienė raiškiojo žodžio šventei parengė ne tik jį, bet ir Mariją Kacilevičiūtę, skaičiuosią A. Nykos-Niliūno „Motinos dainą“.

Linkuvos gimnazistai – meninio skaitymo konkurso prizininkai Vakaris Balčiūnas (dešinėje), Emilija Pukevičiūtė (kairėje) ir skaitovė Marija Kacilevičiūtė

Nijolė Padorienė

Cquote1.png


2018-01-23

Šiandien paskutinį kartą stojau prieš Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų teismą raiškiojo skaitymo konkurse. O dar atsimenu save penktoje klasėje, tą akimirką, kai pirmą kartą atsistojau skaityti eilėraščio... Ausyse dar skamba tą mirtina tyla, dar girdžiu paskutiniąsias eilėraščio eilutes: „Naktis gili, visi jau miega. O aš tau pasaką seku"... Tada supratau, koks galingas yra žodis ir kad raiškiojo skaitymo konkursas tapo mano mokyklos gyvenimo dalimi.

Kiekvienais metais konkurse dalyvaudavau su vis didesnių užsidegimu. Atsimenu tą neapsakomą laimę, kai šeštoje klasėje užėmiau trečią vietą Šiaurės Lietuvoje. Ir visada prisimenu auklėtoją, kuri niekada neleisdavo per daug užriesti nosies. Juk visada yra kur tobulėti.

Kiek pykdavau ant savęs ir kiek savimi nusivildavau užėmusi ne pirmą vietą. Juk vieną kartą paragavęs to pergalės skonio, jo niekada nepamirši. Ir vieno jo tenorėsi. Raiškiojo skaitymo konkursai išugdė tokį užsispyrimą, kad nežinia, ar kas nors galėtų išugdyti didesnį.

Ir visada prieš stojant skaityti eilėraščio krūtinėje tas keistas, pažįstamas jausmas, protas atsijungia, kalba širdis ir taip baladojasi krūtinėje, kad baisu, jog neiškristų. Ir vienintelė, visada aplankanti mintis: o, kad būčiau berniukas, būtų daug lengviau. Jūs juk sutiksite su manimi, kad nieko nuostabesnio nėra už raiškiai skaitantį berniuką...

Ir šiandien jau 8 kartą, jau paskutinį mokykloje, širdis atidavė visą save, kūnas susiliejo su Marcelijaus Martinaičio Severiute... Sausio 30 dieną bus didžiulė garbė paskutinius metus atstovauti rajone Linkuvos gimnaziją. O toliau - tik vartyti sukauptus padėkos raštus, dovanų gautas knygas ir su nostalgija prisiminti tą malonų, žodžių sukeltą virpėjimą...

LG raštai.jpg

2017-12-19

Jau visas mėnuo, kai vėl gyvenu Prancūzijoje... Šie metai išties įspūdingi: aplankiau Belgiją, Vokietiją, Olandiją, skridau į Japoniją ir dar keturis mėnesius pragyvensiu savo šalyje, kurią myliu visa širdimi - Prancūzijoje.

Šį kartą tenka gyventi Šiaurės Prancūzijoj, Elzaso regione, ir tai yra puiki proga palyginti Prancūzijos pietus ir šiaurę. Skirtumai aiškiai matomi. Visų pirma, Elzasas yra pats turtingiausias regionas šalyje, čia gerai išvystyta pramonė, daug darbo vietų, o, išėjus pasivaikščioti, negali pro akis praleisti fakto, kad gyventojai važinėja naujausiais ir geriausiais automibiliais. Pietų prancūzai skurdesni, ten retai pamatysi prašmatnų automobilį, nebent vasaros sezono metu, tačiau pietų prancūzai yra LAIMINGESNI. Elzasiečiai panašūs į lietuvius: retas kuris gatvėje sutikęs žvilgsnį šyptels, pasakys „bonjour", pardavėjai prekybos centruose irgi ne tokie mandagūs ir paslaugūs kaip pietuose. Pietiečiai labiau atsipalaidavę, dažniau besišysnatys ir niekur neskubantys, jie gyvena šiandien, nes nieks nežino, kas laukia rytoj. Ir dėl to nereikia jaudintis.

Elzasiečiai labai rafinuoti, išdidūs, ypač senjorai. Gal tik man taip atrodo, tačiau jie visada solidžiai apsirengę, mane žavi jų skoningos skrybėlės, dengiančios žlas galvas. Tačiau būtent čia aš pamačiau be galo daug jaunimo ir ne tik, apasirėdžiusio treningais. Pietų Prancūzijoj per du savo viešnagės mėnesius to neteko matyti. Ir šiaip čia jaunimas tikrai lietuviškas: paaugliai išleisti pietų į namus, taip jų ir nepasiekia, o praleidžia laiką vaikų žaidimų aikštelėje. Taigi, visas mėnuo Elzase, liko dar trys savaitės... Iš tiesų, esu laiminga, kad turiu šansą būti čia. Gilinu ne tik darbo patirtį, bet ir prancūzų kalbos žinias, žinias apie jų kultūrą, tradicijas. Kasdien žiūriu prancūzišką televiziją. Ir net didžiausias metų šventes pasitiksiu prancūziškai. Vieni manys, kad tai minusas, kai esi toli nuo artimų žmonių per šventes, tačiau aš čia taip pat su man labai labai artimais žmonėmis, suteikusiais galimybę juos pažinti, priėmusiais kaip šeimos narį ir, svarbiausia, patikėjusiais savo didžiausią turtą. Prisipažinsiu, be galo norėjau pabėgti iš Lietuvos. Pažinti pasaulį, pati suvokti, ko noriu iš gyvenimo, pamatyti tikrus draugus. Ir iš tiesų, atstumas parodo, kuo gali pasitikėti, kas tavimi rūpinsis net ir už tūkstančio kilometrų, o kam tu esi mylima ir reikalinga tik būdama šalia.... Todėl neliūdžiu, o atvirkščiai, džiaugiuosi šiais mėnesiais ir šiais besibaigiančiais metais Prancūzijoj.

Savaitė būti... Artiste

„Moksleivi, pabūk studentu!“

Jau daugelį metų Vytauto Didžiojo universitete gyvuoja projektas moksleiviams „Moksleivi, pabūk studentu!“, kurio tikslas – suteikti galimybę mokiniams lankyti norimos studijų programos paskaitas ir padėti jiems atrasti savo gyvenimo kelią. Šiais metais dalyvio anketą užpildžiau ir aš. Sėkmė nusišypsojo – motyvacinis laiškas buvo vienas geriausių Lietuvoje ir buvau pakviesta lapkričio 6–10 dienomis Kaune būti vaidybos studente.

Iš dviejų šimtų šešiasdešimt pretendentų išrinkta tik trisdešimt laimingųjų, o į menininkų grupę – tik keturi. Kas dieną mūsų laukė paskaitos VDU fakultetuose, teko apsilankyti ne tik savo specialybės paskaitose, bet ir medijų industrijų, kinų, ispanų, retorikos, edukologijos paskaitose. Po paskaitų mūsų laukė užsiėmimai, padėję labiau pažinti vieni kitus, tapti artimesniems.

Čia dažniausiai skambėdavo juokas ir dainos, o žmonės gatvėje neretai palydėdavo keistais žvilgsniais.

Teko apsilankyti ir Kauno dramos teatre, kur turėjau trijų valandų mokymus su viena moderniausių Lietuvoje teatro trupių „Teatronas“. Tai trupė, kurioje nėra jokios hierarchijos, visi aktoriai kartu yra ir režisieriai, ir scenografai, ir operatoriai. Atrodo, neįmanomas dalykas šiomis dienomis, bet iš tiesų tai be galo perspektyvus ir įdomus pasirinkimas. Visa grupė bendrai rinko vieną temą, kuri visiems yra aktuali ir statė trumpus spektaklius. Po mokymų iš teatro skriete išskriejau, jaučiausi tokia pakylėta, kad turėjau galimybę vaidinti, režisuoti, galėjau drąsiai reikšti savo nuomonę.

Kitą vakarą klausiausi žymaus Lietuvos režisieriaus Gyčio Padegimo paskaitos. Sulaukiau pagyrų už tai, kad domiuosi teatru, mat anot režisieriaus, dabar jaunimui teatras nereikalingas. Gytis Padegimas kalbėjo apie žymiuosius lietuvių režisierius bei teatro įsikūrimą Lietuvoje.

Galiu drąsiai teigti, kad mūsų grupė buvo menininkų menininkai. Čia dažniausiai skambėdavo juokas ir dainos, o žmonės gatvėje neretai palydėdavo keistai žvilgsniais. Savaitė Kaune tik dar kartą leido iki galo įsitikinti, kad teatras man – daugiau nei gyvenimas. Žinau, kad ir toliau drąsiai sieksiu šio savo tikslo.

Linkuvos gimnazijos šimtmečio renginiai

Kelionė į Prancūziją 2017-07–2017-08

Prancūzijoje gyvenau ištisus du mėnesius, nuostabioje lietuvių šeimoje, kurioje dirbau aukle. Nukeliauti į Prancūziją buvo pati didžiausia mano svajonė, tad iš tiesų džiaugiausi laimėjusi šeimos simpatijas.

Gyvenau Pietų Prancūzijoje, Ardèche regione, Rosières miestelyje, kuris, nors ir mažytis, bet labai jaukus. Jame tik penki šimtai gyventojų, tačiau yra mokykla, kino teatras, kelios kavinės, kempingai, netoliese teka ir nuostabaus grožio upė... Pagrindinėje aikštėje stovi liuteronų bažnyčia, o savaitgaliais šioje aikštėje prancūzai senjorai žaidžia tradicinį prancūzų žaidimą – petankę...

Sužavėjo Pietų Prancūzijos gamta – oras visada karštas, užkaisdavo net iki + 40 ͦC, aplinkui vien žaliuojantys kalnai, kuriuose verda gyvybė... kadangi upė vasarą gerokai nusenka, tiesiogine to žodžio prasme, galime vaikščioti upe - iš jos išlindę didžiuliai akmenys, kuriais gali nukeliauti net į kitą upės krantą, kuriame įsikūręs ir kitas miestelis...

Pietų Prancūzijoje miesteliai labai maži ir labai arti vieni kitų, tad pasinaudojau šia galimybę ir apkeliavau visus aplinkinius miestelius. Labiausiai įsiminė Les Vans – miestelis, kuris garsus savo statiniais, jame tvyro puiki ir be galo šilta atmosfera. Akį traukia spalvingos vitrinos, žavios, mažytės kavinės. O vietinė policija – žandarai – užkalbina gatvėje ir net paprašo kartu nusifotografuoti!

Apsilankiau ir les grottes – tai stalaktitų urvai, esantys 50 metrų po žeme...

Niekada nepamiršiu savo viešnagės Prancūzijoje. Sužavėjo kultūra, žmonių atsipalaidavimas, tradicijos... Nauji ir niekada neregėti dalykai: 3D medinės dėlionės, išskirtiniai turgūs, primenantys mažas šventes... Prancūzijoje vyksta ir naktiniai turgūs, apšviesti milijonais lempelių. Juose gali rasti visko: nuo įvairiausių prancūziškų sūrių iki vietoje kepamų blynų, nuo aksesuarų plaukams iki nuostabių žaislų vaikams... Iš naujo įsimylėjau Prancūziją, tylius vakarus, apšviestus jonvabalių ir karštas dienas, nebūdingas lietuviškam orui. Žinau, kad dar ne kartą čia sugrįšiu.

Emilija

Kelionė į Japoniją 2017-06-21-2017-06-26

Tikriausiai ši vasara buvo pati įspūdingiausia iš visų, nes apkeliavau, galima sakyti pusę pasaulio... Mano pirmoji kelionė – į Japoniją – prasidėjo birželio 21 dieną. Šią neeilinę kelionę dovanojo Pakruojo rajono „Rotary“ klubas ir jo prezidentas Edikas Drupas.

Japonija – iš tiesų visai kitas pasaulis. Visų pirma, kai Lietuvoje vidurnaktis, Japonijoje šešta valanda ryto ir visi keliasi į darbus. Toks laiko pokytis tikrai buvo gana neįprastas, ypač po ilgos kelionės, kurios metu visada buvo šviesu, nors skridome šešiolika valandų. Vos nuskridę turėjome susitikimą su japonų „Gifu“ prefektūra. Buvome svetingai priimti jų seniūnijoje. Kas labiausiai nustebino, tai mirtina tyla darbo vietoje, nors tuo metu ir buvo pietų pertrauka. Japonai labai ramūs ir tylūs žmonės, kas mums, lietuviams, kiek neįprasta.

Prefektūroje labai įsiminė pietūs. Prieš kiekvieną mūsų stovėjo du dubenėliai vienas ant kito: vienas, pilnas ryžių, o kitas – įvairių, mums nepažįstamų gėrybių: skrudintas ančiuvis ant lazdelės, labai aštrus ridikas, įvairiai patiekta žuvis... o vienintelis gėrimas – japonų vertinama žalioji arbata – pats sveikiausias ir geriausias gėrimas.

Jaunimas gyveno japonų šeimose. Aš ir mano draugė Austėja Makarevičiūtė gyvenome Gifu prefektūros prezidento šeimoje. Buvome priimtos labai svetingai. Mūsų atvykimo progai buvo paruošta iškilminga vakarienė, su tradiciškais japonų valgiais – misu sriuba, skrudinta vištiena, bulvių salotomis, įvairiais padažais... o viską reikėjo valgyti lazdelėmis! Šeima noriai bendravo, paveikslavosi, pasakojo savo šeimose istoriją, bet labiausiai įsiminė tai, kad mums buvo leista pasimatuoti tautinį japonų drabužį – kimono, einantį iš kartos į kartą ir kainuojantį išties nemažus pinigus... jais pasipuošėme kitą dieną vykusiame šeimų vakare. Buvome vienintelės taip pasipuošusios lietuvės, tad nenuostabu, kad tapome foto objektais... Niekada nepamiršiu ir galimybės pamušti japoniškais būgnais... turėjome būgnininkų koncertą, o po to buvome kviečiami patys pabandyti juos mušti. Buvo nuostabu ir visai nesunku...

Aplankėme ir turistinius miestelius – Nakahama ir Takayama. Buvome seniausiose šventyklose, kuriose gidas pasakojo apie namų statymą ir jų įrengimą. Buvome ir prie Budos šventyklos. Pasirodo, Budos altorių namuose gali turėti tik vyriausias sūnus šeimoje...

O didžiausią įspūdį paliko tvarka mokyklose. Visi mokiniai nešioja vienodas uniformas, pamokų metu mirtina tyla, kuri išsilaiko ir pertraukų metu. Japonai moksleiviai patys tvarko savo klases, plauna ir šluoja, patys gaminasi maistą, serviruoja stalą ir jį pavalgę susitvarko. Negalima palikti maisto – tai yra dovana ir japonas turi būti dėkingas už tai, kad turi valgyti. Man teko garbė japonams padainuoti lietuviškai ir kartu su Austėja Makarevičiūte pristatyti jiems Linkuvos gimnaziją bei jos veiklą.

Taigi, kelionė išties įspūdinga. Į Japoniją keliavau už ilgametę aktyvią veiklą Pakruojo rajone: vedamus renginius, prizines vietas įvairiuose konkursuose, filmų naktį, kurios metu gvildename socialines problemas, teatro studiją, pačios įkurtą Linkuvos gimnazijoje... galėčiau vardint ir vardint... Japonija tikrai išliks mano atmintyje kaip kultūra ir istorija turtingas kraštas ir esu dėkinga už suteiktą galimybę tai pamatyti savo akimis Pakruojo rajono merui Sauliui Gegieckui, administracijos direktorei Erikai Kižienei ir Pakruojo rajono „Rotary“ klubo prezidentui Edikui Drupui.

Emilija

Emilijos nuotraukos

Sekmadienio mišios Linkuvoje 2017-09-03

Cquote2.png
Su Judita Leitaite

Vakar grįžau į gimtąją Linkuvą... O šį rytą tekina skubėjau į bažnyčią.

Kaip gera buvo vėl traukti giesmę! Leisdamasi skaityti skaitinio ant laiptų susidūriau su žymiąja operos soliste Judita Leitaite. Likau pakerėta Jos paprastumo ir nuoširdumo... „- Vaikeli, o kur daugiau jaunų žmonių?“- klausia manęs dainininkė. „-Deja",- sakau, „-Jau 10 metų giedu viena“... Tada Judita ir sako „- Tai aš tave pakviesiu atlikti su manimi vienos giesmės“...

Ir pirmąjį savo sekmadienį po dviejų mėnesių aš giedojau visiems gerai žinomą „Aleliuja“ ne su bet kuo, o pačia žymiausia Lietuvos operos soliste Judita Leitaite.

Niekaip nesugebu suprast, už ką man tokia didelė garbė...


Emilija

Cquote1.png


Linkuvos gimnazistėms - kelionė į Japoniją.

Tai Pakruojo rajono Rotary klubo dovana aktyviausioms ir daug kuo nusipelniusioms Linkuvos gimnazistėms - kelionė į Japoniją.

Austėja yra Jaunimo Europos komandos narė, rengia daug su ES susijusių renginių mūsų rajone, savanoriauja, o Emilija aktyviai dalyvauja rajono veikloje, gimnazijos parlamento narė, veda rajono renginius, kuria eiles, dainas, rašo scenarijus ir stato spektaklius savo teatro trupei.

Respublikinis prancūziškų dainų festivalis Šeduvoje 2017 m.

Balandžio pirmąjį penktadienį (7 dieną) Šeduvos gimnazijoje jau 9-tą kartą nuskambėjo prancūziškos dainos. Čia vyko respublikinis prancūziškos dainos festivalis-konkursas „L‘amour change le monde!“ („Meilė keičia pasaulį!“). Šiemet į festivalį atvyko atlikėjai iš 21 Lietuvos mokyklos. Šventėje dalyvavo mokiniai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių, Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio, Anykščių, Radviliškio, Alytaus, Pakruojo rajonų ir miestų.

Mūsų gimnazijos merginų vokalinis ansamblis 9–12 klasių grupėje ansamblių kategorijoje laimėjo II vietą ir buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Švietimo ir Mokslo ministerijos II laipsnio Diplomu. Senjorų klubo „Šeduvos svajokliai“ atstovei patiko ansamblio atliekama daina „La Seine“ ir apranga, todėl merginos laimėjo šio klubo įsteigtą saldųjį prizą.

Šiame festivalyje – konkurse dalyvavo Aurėja Dzevečkaitė, Eglė Mickeliūnaitė, Gabija Vitkauskaitė, Marija Kacilevičiūtė, Irmantė Samuitytė, Aurinta Žvirblytė, Austėja Makarevičiūtė, Emilija Pukevičiūtė, Rosita Vaškaitė, Ieva Ožiūnaitė. Dalyves konkursui ruošė mokytojos Daiva Kacilevičienė, Vaiva Klupšienė, Nijolė Mikalajūnienė, Rima Stapušaitienė.

Prancūzų kalbos mokytoja Rima Stapušaitienė


Linkuvos gimnazijoje - filmų naktis „Su šypsena“

2016 m. sausio 22-23 dienomis Linkuvos gimnazijoje buvo suorganizuota filmų naktis „Su šypsena“, kurios iniciatoriai – Pakruojo atviras jaunimo centras ir Linkuvos bei „Atžalyno“ gimnazijų mokinių organizacija „Mes – GERIAUSI!!!“. Renginys skirtas suaktyvinti rajono mokyklų bendradarbiavimą, išmokti pagarbos, tolerancijos, vienybės. Renginio idėjos autorė Emilija Pukevičiūtė.

Šeduvos gimnazijoje jau aštuntą kartą vyko respublikinis prancūziškos dainos festivalis

2016 m. kovo 25 dieną Šeduvos gimnazijoje jau aštuntą kartą vyko respublikinis prancūziškos dainos festivalis ,, L‘amour change le monde“. Ţiūrovai stebėjo 25 pasirodymus iš 21 mokyklos. Linkuvos gimnazijos mokinės Marija Kacilevičiūtė ir Emilija Pukevičiūtė dalyvavo šiame festivalyje antri metai iš eilės. Marija Kacilevičiūtė savo amţiaus grupėje (5-8 klasių ) laimėjo II- ąją vietą. Ji atliko Zaz dainą „Sous le ciel de Paris“. Emilija Pukevičiūtė dalyvavo 9-12 (I-IV) klasių grupėje ir pelnė nominaciją uţ muzikaliausią ir originaliausią atlikimą, nes į festivalį gimnazistė atvyko su savo kūrybos daina ,,L‘amour change le monde“. Dţiaugiamės merginų sėkme ir linkime gerų dainų, kūrybiškumo, ruošiantis devintajam festivaliui

Mokytojos: Vaiva Klupšienė, Daiva Kacilevičienė, Rima Stapušaitienė ir konkurso dalyvės Marija Kacilevičiūtė ir Emilija Pukevičiūtė. (Respublikinis prancūziškos dainos festivalis) 2016 m.

Tarp Panevėžio regiono „Tramtatulio“ turo nugalėtojų – ir Pakruojo rajono atstovai

LG EmiPuk 2015.jpg

2015 m. kovo 27 d. Panevėžyje vykusiame Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ regioniniame ture Pakruojo rajonui atstovo 7 jaunieji atlikėjai: Linkuvos kultūros centro folkloro ansamblio „Linkava“ dalyviai Emilija Pukevičiūtė (15 m.), Mindaugas Kazokaitis (15 m.) ir Viktorija Kazokaitytė (18 m.) ir Pamūšio kultūros namų vaikų folkloro ansamblio „Naujapamūšis“ dainininkai Meida Matickaitė (7 m.), Ugnius Bužavas (9 m.), Erina Matickaitė (13 m.) ir Rugilė Bužavaitė (16 m.).

Nors visi atlikėjai susilaukė komisijos dėmesio ir buvo apdovanoti padėkos raštais, bet Aukštaitijos regiono laureatų vardus ir teisę dėl respublikinio laureatų titulo susirungti su kitų Lietuvos regionų atlikėjais respublikiniame ture Kaune iškovojo Pamūšio kultūros namų dainininkės Erina Matickaitė ir Rugilė Bužavaitė (vadovė Zita Kapučinskienė) bei pasakotoja Emilija Pukevičiūtė iš Linkuvos (vadovė Marytė Pališkienė).

Respublikinio turo laureatai bus pakviesti dalyvauti laureatų koncerte, jų pasirodymas bus įamžintas kompaktinėje plokštelėje. Sveikiname ir linkime jiems sėkmės.

Kiti renginiai

Kūryba

Nuorodos, šaltiniai

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 105% (+67719-3048=64671 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+38-0=38 wiki spaudos ženklai).
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Naršymas
Meniu
Įrankiai
Google paieška
Spausdinti/eksportuoti