Emocinė kalba

Emocinės kalbos – tokios retorikos mokslo laikomos kalbos, kurios siekia paveikti klausytoją per jo jausmus, remdamosios emocinėmis psichologinėmis ir kalbinėmis priemonėmis.

Apibrėžimas

Emocinių kalbų poveikio būdas – iracionalus, jų tikslas – paveikti jausmus, o pagrindinė funkcija – estetinė, todėl jas dar tiktų vadinti estetinėmis, vaizdingosiomis kalbomis. Emocinėms kalboms taip pat būdinga loginė argumentacija, įtikinimas, įtaiga, skatinimas veikti, bet visa tai daroma gana poetiškai, argumentuojama emocingai ir vaizdžiai. Būdingos stilistinės ypatybės – pakilumas, subjektyvumas, raiškumas. Kai kurioms šios rūšies kalboms visiškai nedera schematiškumas. Atvirkščiai, emocinių kalbų stiliaus individualumas, originalumas dažnai rodo, kad jos turi ir meninio stiliaus elementų. Emocinėms kalboms tinka metaforos ir alegorijos. Jose paprastai gausu meilės, džiaugsmo, vilties, atjautos, troškimų išsipildymų, nuostabos, susižavėjimo jausmų. Čia labiau negu kitų rūšių kalbose atsiskleidžia oratoriaus subjektyvumas, jo paties jausmai, nuotaikos, temperamentas, asmeninis požiūris į kalbamąjį dalyką. Emocinėms kalboms tinka amplifikuotas – gausiai besiliejantis kalbėjimas, nevengiantis šokiruojančios minties, nustebinimo, sudominimo, švelnaus humoro, autoironijos. Emocinės kalbos gali būti proginės ir pramoginės.

Svarbiausios emocinių kalbų rūšys

Proginės

Šventinė kalba gali būti skirta žymaus valstybės įvykio ar nusipelniusio asmens sukakčiai paminėti ar apdovanotiems asmenims pagerbti. Paprastai ji sakoma minėjimuose, šventiniuose susirinkimuose, iškilminguose posėdžiuose. Valstybiniams jubiliejams skiriamos kalbos yra oficialesnės, su akademiškumo atspalviu, iškilmingos, o asmenims skiriamos – šiltesnės, intymesnės, originalesnės. Vienos jų būna pristatomojo pobūdžio, kitos – sveikinamojo.

Pristatomosios kalbos. Jų autorius turi būti gerai susipažinęs su jubiliato, premijos laureato ar kito asmens biografija, darbais, pažinti jo būdą. Reikia argumentuotai ir įtikinamai išdėstyti kažkieno nuopelnus. Tokia kalba gali būti ir skaitoma, ji būna nuosekli, apibendrinamojo, vertinamojo ir būtinai giriamojo pobūdžio, tačiau panegirinis tonas neturėtų būti labai pakilus.

Sveikinamosios kalbos. Jų stilius gali būti originalesnis. Oratorius turi parodyti išradingumą ir kūrybiškumą, kad sukurtų tinkamą šventinę atmosferą. Sveikinant įžymią asmenybę, iškeliama įvykio svarba, asmens nuopelnai, parodoma išskirtinė pagarba. Šio pobūdžio kalbose labai tinka ir šviesus humoras, kolektyviškumą liudijantys ženklai. Visiškai netinka kalbėjimas bendromis frazėmis, štampais. Visas kalbos turinys gali būti eiliuotas, tinka išmonė, meninė raiška, superliatyvai. Tinka ir įpintos į kalbą žinomo poeto eilės, gražūs posakiai, citatos.

Padėkos kalba. Paprastai pagerbtas asmuo po visų sveikinimų dėkoja susirinkusiems ir kalbėjusiems žmonėms. Savo kalba jis atsiskleidžia. Iš pradžių būtina padėkoti už suteiktą garbę, tačiau trumpai ir nuoširdžiai.

Pramoginės kalbos.

Pagrindinė tokių kalbų funkcija – estetinė, jų tikslas tiesiogiai susijęs su oratoriaus intencijomis sudominti, išblaškyti, pradžiuginti, sužavėti, maloniai nustebinti. Tokios kalbos yra pramogų, šventinės ceremonijos ar renginio dalis, malonus jų tęsinys. Jos trumpos, kupinos šviesaus humoro, pasigėrėjimą keliančio šmaikštumo. Pramoginių kalbų sakytojai dažniausiai reiškiasi pokyliuose, banketuose, vestuvėse ir kitur. Joms tinka sąmojis, fantazija, hiperbolė, potekstės, pauzės. Gali būti lengvos ironijos, tačiau jos taikiniu negali būti klausytojai. Joms priskiriamas ir trumpiausias viešųjų kalbų žanras – tostas.