Eutrofikacija

Tarša Oro tarša Rūgštusis lietus • Oro taršos indeksas • Smogas • Pasaulinis atšilimas • Ozono sluoksnio plonėjimas • Oro tarša namuose Vandens tarša Eutrofikacija • Hipoksija • Vandens kokybė • Jūros tarša  • Vandenyno rūgštėjimas • Naftos išsiliejimas • Laivų tarša • Šiluminė tarša • Potvynis • Nuotekos • Vandeniu plintančios ligos • Stovintis vanduo Dirvožemio tarša Biovalymas • Herbicidai • Pesticidai Radioaktyvi tarša Aktinoidai aplinkoje • Aplinkos radiacija • Radioaktyvusis skilimas • Radioaktyviosios dulkės • Radis • Plutonis • Uranas • Spindulinė liga Kiti taršos tipai Šviesos tarša • Triukšmo tarša • Optinė tarša • Radijo spektro tarša Tarpvyriausybinės sutartys Montrealio protokolas • Kioto protokolas Stokholmo konvencija • Organizacijos Greenpeace

Eutrofikacija Kaspijos jūroje, matoma iš kosmoso. Žalsva spalva pakrantėse žymi dėl neorganinių cheminių junginių gausos vandenyje padidėjusį dumblių augimą.

Eutrofikacija – ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Vandens ekosistemos yra ypač jautrios fosfatų padaugėjimui, tuo tarpu sausumos ekosistemas labiausiai neigiamai veikia nitratų padidėjimas.

Eutrofikacijos apibūdinimas

Eutrofikacijos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „gerai pamaitintas, išpuoselėtas“. Paprastai eutrofikacijos procesas pasireiškia paspartėjusiu augalijos augimu, vedančiu į iki tol egzistavusios rūšių įvairovės nykimą, nes sparčiai auga tik kai kurios rūšys, sutrikdomi įprasti ekosistemos trofiniai (maistiniai) ryšiai ir ilgainiui skatinamas augalų bei nuo jų priklausančių gyvūnų rūšių nykimas arba migracija. Vadinamasis vandens „žydėjimas“ – eutrofikacijos požymis.

Eutrofikacija vyksta kaip natūralus procesas, tačiau ją neretai paspartina žmogaus veikla: nesaikingas tręšimas (žemės ūkyje naudojamos trąšos gali būti išplaunamos iš dirvožemio į vandens telkinius), pramoninė oro (į atmosferą dujų pavidalu išleidžiamos cheminės medžiagos sugrįžta į dirvožemį su krituliais) ir vandens tarša. Žmogaus sukelta eutrofikacija vadinama antropogenine.

Ežerų eutrofikacija

Ežerų ir panašių gėlo vandens telkinių eutrofikaciją sudaro oligotropijos, mezotropijos ir eutropijos etapai.

Oligotropinė būsena yra pirminė būsena po ežero susiformavimo, kai ežere daug ištirpusio deguonies, tačiau trūksta tokių augalams svarbių cheminių elementų, kaip azotas ir fosforas, dėl to ežero rūšių įvairovė būna nedidelė bei produktyvumas mažas.

Mezotropinėje stadijoje, kai yrančios organinės medžiagos nusėda į ežero dugną, vėliau nuosėdos grąžinamos į viršutinius vandens sluoksnius ir panaudojamos fotosintezę vykdančių organizmų, produktyvumas ir įvairovė didėja.

Eutropijos stadijoje ežero produktyvumas ypatingai sustiprėja, dėl ko sunaudojamas visas prieinamas deguonis, pradeda nykti augalai ir gyvūnai, skatinamas anaerobinių bakterijų dauginimasis, kurios savo ruožtu skaido organines medžiagas išskirdamos vandenilio sulfidą. Šie procesai ilgainiui paverčia ežerą pelke.

Eutrofikacijos reikšmė

Ekologiniu požiūriu eutrofikacija reiškia sumažėjusią rūšių įvairovę, pokyčius rūšių santykiuose ir toksiškumą. Tai turi įtakos ir žmogui, nes lieka mažiau galimybių tokiai veiklai kaip žvejyba, medžioklė ar estetinis gėrėjimasis aplinka, kai kuriais atvejais, pvz., telkiniuose padaugėjus nuodingas medžiagas išskiriantiems dumbliams, kyla grėsmė žmogaus sveikatai.

Siekiant sustabdyti eutrofikaciją, taikomas vandens valymas, trąšų ir taršos kontrolė.