Franz Kafka

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Francas Kafka 1906 m.

Francas Kafka (vok. Franz Kafka; 1883 m. liepos 3 d. – 1924 m. birželio 3 d.) – žymus austrų prozininkas, vienas įtakingiausių ir savičiausių XX a. rašytojų, rašęs vokiečių kalba.

F. Kafka išsiskiria savitu rašymo stiliumi, dauguma jo darbų nėra iki galo pabaigti ir išspausdinti nepaisant rašytojo noro juos sunaikinti. Žinomiausi autoriaus darbai yra novelė Metamorfozė bei nebaigti romanai Procesas ir Pilis.

Biografija

F. Kafka gimė 1883 m. Prahoje, vidutinio sluoksnio, vokiškai kalbančių žydų kilmės šeimoje. Tuo metu Praha buvo Bohemijos sostinė ir priklausė dvilypei Austrijos-Vengrijos imperijai. Per visą savo gyvenimą jis retai išvykdavo iš gimtojo miesto.

F. Kafkos santykiai su aplinkiniu pasauliu buvo itin komplikuoti. Jis gyveno siaubingą dvilypį gyvenimą, kentė didį prieštaravimą tarp savo socialinės egzistencijos ir menininko pašaukimo. Tikrasis gyvenimas jam prasidėdavo už rašomojo stalo. Popieriuje jis išliedavo fantastinius regėjimus, košmariškų sapnų sužadintus ar spontaniškai kylančius vaizdinius.

F. Kafka buvo taktiškas, subtilių, santurių manierų žmogus, visus žavėjęs originaliu mąstymu, dvasingumu ir nepriekaištinga etika. Mėgo irstytis laiveliu, vaikščioti po mišką, po Prahos apylinkes. Mokėjo ir čekų kalbą, dalyvavo Prahos politinių ir kultūriniųklubų renginiuose. Tačiau, kaip F. Kafka rašė 1921 m. dienoraštyje, jam tik labai retai pavykdavo peržengti sieną tarp vienatvės ir visuomenės. Sveimas jis jautėsi ne tik šeimoje, ne tik biurokratinėje įstaigoje, bet ir gimtajame mieste. Prahą jis mylėjo, bet visą gyvenimą svajojo iš jos pabėgti. F. Kafka – vokiškai kalbantis Prahos žydas – jautėsi gyvenąs trigubame gete: atskirtas nuo gimtosios vokiečių kalbos, izoliuotas nuo čekų kultūros, likęs be žydiškų šaknų. Jo tėvai buvo asimiliavęsi, judaizmą išpažino tik formaliai. O F. Kafka buvo įsitikinęs, jog priklausyti kuriai nors tautai su tvirtomis istorijos, kultūros ir religijos tradicijomis – esminė pilnaverčio žmogaus gyvenimo sąlyga.

Išorinio pasaulio dėsniai, įstatymai, konvencijos kėsinosi į F. Kafkos gyvenimą lyg šiurkšti svetima jėga. Santykiuose su moterimis, to pasaulio atstovėmis, ypač ryškiai atsiskleidė vidinis F. Kafkos prieštaringumas. Viena jo asmenybės pusė siekė sitvirtinti visuomenėje, o kita šiems mėginimams visomis jėgomis priešinosi. 1912 m. F. Kafka susipažino su berlyniete tarnautoja Felicija Bauer. Jis suprato, kad ryšys su Felice sutvirtintų jo gyvenimo pamatus, tačiau baimė ir vienatvės troškimasgrasė jį nuo vedybų. Dukart (1914 ir 1917 m.) įvyko jų sužadėtuvės, abukart jos iširo. Šiais dramatiško apsisprendimo metais rašytojas įsitikino, jog jis neskirtas šeimai: „Visa, kas nėra literatūra, man kelia neapykantą“. [1]

Šeima

F.Kafka būdamas penkerių.
Kafkos namas 1889–1896
Paminklas Kafkai Prahoje

F. Kafkos tėvas, Hermanas Kafka (1852–1931), buvo pirklys, labai energingas, atkaklus ir valdingas. Tėvas norėjo, kad sūnus padarytų solidžią valdininko karjerą. Neįstengdamas pateisinti tėvo lūkesčių, Francas jautėsi nevykėlis ir dėl to labai kentėjo. Tėvas savo ruožtu niekino sūnaus „nevykėlio“ literatūrinę kūrybą. Tuo tarpu pats F. Kafka buvo visiška tėvo priešingybė, buvo uždaras, mėgo fantazuoti. „Laiške tėvui“ („Brief an den Vater“, 1919; taip ir liko neišsiųstas) F. Kafka rašo, kad tėvo vitališkumas, pasiikėjimas savimi, beširdiškumas, pašaipumas, nenoras suprasti tikruosius sūnaus poreikius žeidė jo jaurią sielą ir ugdė nepilnavertiškumo jausmą. Taigi būsimasis rašytojas jau vaikystėje susidūrė su savotišku autoritariniu režimu, inspiravusiu jo kūrybai temas ir motyvus. Motina, nors ir palaikė tėvo pusę, buvo uždaresnė ir subtilesnės prigimties. Iš jos rašytojas paveldėjo „jautrumą, teisingumo jausmą, nerimą“[2].

F. Kafka turėjo du jaunesnius brolius – Georgą ir Henriką. Georgas mirė būdamas penkiolikos mėnesių, o Henrikas – būdamas šešių, kai tuo metu F. Kafkai buvo šešeri. Rašytojas taip pat turėjo tris jaunesnes seseris: Gabrielę (1889–1941), Valeriją (1890–1942) ir Otiliją (1892–1943). Visos trys seserys kartu su jų šeimomis vėliau buvo išsiųsdintos į Lodzės (Lenkija) getą, o dar vėliau į kitas koncentracijos stovyklas. Spėjama, kad Otilija buvo išsiųsta į Theresienstadt, o vėliau į Auschwitz. Visos trys seserys mirė koncentracijos stovyklose.

Darbo dienomis F. Kafkos tėvai sunkiai dirbdavo ir retai būdavo namie. Motina padėjo tvarkyti tėvo verslo reikalus ir dirbdavo po 12 val. per dieną. Vaikai šeimoje augo prižiūrimi auklių ir tarnų.

Studijos

F. Kafkos gimtoji kalba buvo vokiečių, čekiškai kalbėjo beveik be akcento. Vėliau rašytojas susidomėjo prancūzų kalba bei kultūra. Vienas jo mėgiamiausių rašytojų buvo G. Floberas. Nuo 1889 iki 1893 lankė Deutsche Knabenschule, berniukų pradinę mokyklą mėsos turguje (Fleischmarkt). Būdamas 13 metų, Francas pagal žydišką tradiciją tapo bar micva ir nuo to laiko privalėjo aktyviai dalyvauti žydų bendruomenės gyvenime. Baigęs pradinę mokyklą, F. Kafka buvo priimtas į vokiečių gimnaziją Altstädter Deutsches Gymnasium. 1901 m. išlaikė brandos egzaminus.

Vėliau įstojo į Karlo universitetą Prahoje. Iš pradžių studijavo germanistiką, tačiau po pirmųjų dviejų savaičių studijų pakeitė savo profilį į teisę. Tuo ypač buvo patenkintas jo tėvas, nes teisės studijos galėjo pasiūlyti platesnį karjeros galimybių spektrą. Universitete F. Kafka įstojo į Lese- und Redehalle der Deutschen Studenten, studentų organizaciją, kuri organizuodavo literatūrinius renginius. Studijuodamas teisę, taip pat klausydavosi meno istorijos ir germanistikos paskaitų. Pirmų studijų metų pabaigoje F. Kafka susipažino su Max Brod, kuris vėliau tapo jo labai artimu draugu. 1906 m. liepos 18 d. F. Kafka apsigynė teisės daktaro disertaciją ir pradėjo vienerių metų privalomą bei neapmokamą valdininko darbą valstybinėje įstaigoje.

Darbas

Nuo 1907 m. spalio 1 d. iki 1908 m. liepos mėn. italų draudimo bendrovės Assicurazioni Generali tarnautojas. Jo kūriniai, parašyti tuo metu, liudija apie jam nepriimtiną darbo grafiką (nuo 8 val. vakaro iki 6 val. ryto). Po darbo jam nelikdavo nei jėgų, nei laiko rašyti, todėl 1908 m. rugpjūčio 15 d. darbą metė, o po dviejų savaičių perėjo dirbti į pusiau valstybinę Bohemijos karalystės darbininkų nelaimingų atsitikimų draudimo įstaigą Prahoje („Arbeiter-Unfall-Versicherungs-Anstalt für das Königreich Böhmen“, AUVA). Veikla reikalavo tikslių pramoninės produkcijos ir stambių įmonių technikos žinių. Pradžioje dirbo Nelaimingų atsitikimų, vėliau Draudimo technikos departamente. Dirbdamas matė, kokios pavojingos darbo sąlygos buvo tuometėje pramonėje. Pateikė kai kuriuos siūlymus dėl nelaimingų atsitikimų prevencijos (dalis nuostatų buvo priimta). Dėl savo patirties iš dalies solidarizavosi su darbininkija, demonstracijose (prie jų prisijungęs kaip praeivis) kartais eidavo įsisegęs raudoną gvazdiką (sagos skylėje). Dažnai savo darbą vadino duonos darbu, nes užsidirbdavo tik tiek, kad galėdavo susimokėti sąskaitas. Nepaisant to, darbe sekėsi neblogai, kelis kartus buvo paaukštintas pareigose. Čia jis išdirbo iki pirmalaikio išėjimo į pensiją 1922 m. Darbo laikas buvo kur kas palankesnis, po pietų ir vakarais likdavo nemažai laisvo laiko. Lygiagrečiai darbui, F. Kafka atsiduodavo kūrybai, daug bendravo su artimais draugais – Maksu Brodu ir Felix Weltsch, kurie tuo metu buvo vadinami „Der enge Prager Kreis“ (vidinis Prahos apskritimas).

Vėlesni metai

1917 m. F. Kafka susirgo tuberkulioze. Skausmas, kančia, mirtis, kuriuos jis dažnai vaizdavo savo kūriniuose, tapo gyvenimo realybe. Dėl ligos jam buvo reikalingas nuolatinis palaikymas. Labiausiai ligos periodu jam padėjo jo šeima, o ypač sesuo Otelija. Labai bijojo, kad aplinkiniai žmonės pradės laikyti jį fiziniu ir protiniu ligoniu, tačiau jis kitiems sudarė teigiamą inteligentiško, ramaus ir žmogaus su puikiu humoro jausmu įspūdį.

Mirė 1924 m. birželio 3 d. sanatorijoje Kierlinge (netoli Vienos). Palaidotas Prahoje.

Kūryba

Kūrybą F. Kafka laikė fantazijos, pasąmonės, sapno, vizijos – subjektyviausių ir paslaptingiausių menininko gelmių – išraiška. Tačiau jis sugebėjo atskleisti savo kūryboje esmines laikmečio tendencijas, apibendrinti XX a. žmogaus patirtį ir prasiskverbti iki universalių egzistencijos tiesų. jo kūryboje susiduriame su keistu, nelengvai paaiškinamu, grėsmės ir baimės kupinu pasauliu, kuriame tikrovė pinasi su fantastika, tragizmas – su grotesku, kasdienybė – su mistinėmis vizijomis. Daug skaudžiau nei amžininkai jis akcentavo neviltį, susvetimėjimą, žmogaus izoliaciją, būties paradokslaumą.

Nusakyti F. Kafkos kūrybos metodą nelengva. Jis buvo ekspresionistų amžininkas. Karo išvakarėse susiformavęs ekspresionizmo menas – skausmingas, egzaltuotas kūrėjo sielos šauksmas – išreiškė tragišką jaunosios kartos jauseną, pasaulio susvetimėjimą ir deformaciją. Ekspresionistai dažnai vaizdavo patologiškas būsenas, pasąmonės reiškinius, žiaurius instinktus. Dvasinė ir estetinė ekspresionistų pozicija iš dalies gimininga F. Kafkai, tačiau patosas, retorika, egzaltacija jam, „fanatiškam analitikui“, svetimi. Be to, ekspresionistai tikėjo „geru žmogumi“, kūrė visuotinės žmonių brolybės viziją, o F. Kafkos vaizduojamas pasaulis neuri ateities. Jo kūryboje galima įžvelgti ryšių ir su romantizmu, ir su realizmu bei natūralizmu, nors, naudodamas šių srovių poetiką, jis siekė visai kitų tikslų.

Esminis F. Kafkos meninis principas – subjektyviojo pasaulio pirmumas prieš empirinę tikrovę. Jis nesiekė tiksliai perteikti tikrovės, o bandė sukurti tokį vaizdą, kuriame „gyvenimas būtų parodytas su natūraliai puolimais ir pakilimais ir suvokiamas kaip niekas, kaip sapnas, kaip plevenimas“. Jau ankstyvojoje prozoje išryškėjo būdingas F. Kafkos stiliaus bruožas: netikėtas, be jokių komentarų išorinės tikrovės perėjimas į vidinę, realaus veiksmo perėjimas į fantastinį. Literatūra F. Kafkai buvo absoliučios tiesos išraiška. Rašė jis be išankstinio plano, spontaniškai. Apsakymuose, novelėse, romanuose rašytojas įvairiais aspektais gvildena pažinimo, ieškojimo, tiesos, kūrybos, kovos, bausmės ir valdžios problemas. Tai yra ir atraminiai jo pasaulėjautos taškai.

F. Kafka nepaprastai reikliai vertino savo kūrybą, todėl leido publikuoti tik nedidelę jos dalį. prieš mirtį F. Kafka savo draugui, rašytojui M. Brodui pavedė sudeginti kitus rankraščius. M. Brodas, suvokdamas F. Kafkos kūrybos reikšmę (jis – vienas pirmųjų F. Kafkos biografų ir interpretatorių), išleido visą savo draugo kūrybinį palikimą.

Romanai:

Novelės:

Šaltiniai

  1. Kafka F. Tagebücher 1910–1923. Frankfurt a. M., 1986 – S. 195
  2. Franz Kafka in Selbstzeugnissen und Bilddokumenten, dargestellt von K. Wagenbach. – Hamburg, 1978. – S. 15


Nuorodos

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Franz Kafka – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka Vikicitatos

Wikiquote logo



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+15831-31=15800 wiki spaudos ženklai).