Gataučių pradinė mokykla

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Gataučių pradinė mokykla
Gataučių pradinė mokykla
Gyvenvietė: Gataučiai

Gataučių pradinė mokykla – dieninė, pradinio mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, veikusi Gataučiai (dabar Pakruojo rajonas).

Istorija[taisyti]


1911 metais pačiame Gataučių kaime minima 12 Gataučių sodybų ir 120 jų gyventojų :
Tik įvažiavus į patį kaimą, kairėje pusėje iš eilės iki pačio kaimo galo:

Ignotas Švereika;
Juozapas Pupinis s. Vincento;
Ignas Pupinis, s. Jono;
Zigmantas Andrašiūnas;
Juozapas Čepulionis;
Eduardas Tuomas.

Įvažiavus į patį kaimą, dešinėje pusėje iš eilės iki pačio kaimo galo:

Antanas Spudas s. Stanislovo;
Pranas Vaičeliūnas;
Juozapas Pupinis, s. Kazimiero;
Mykolas Vilkas;
Kazimieras Čepulionis.

Pačiame kaimo gale buvo kalvė. Prieš Įvažiuojant į kaimą, kairėje pusėje buvo Kazimiero Ir Mykolo Spudų (Adomo Spudo sūnų) žemės.



Gataučių mokykla

Gataučių pradinė mokykla buvo atidaryta 1927 m. rudenį. Ją įsteigė ir išlaikė Linkuvos valsčiaus savivaldybė. Mokykla (1927–1944) m. dokumentuose vadinama Gataučių pradžios mokykla. Jai buvo išnuomota Juozapo Pupinio gyvenamojo namo dalis: didelis kambarys klasei ir du nedideli kambariai gyventi mokytojui. Klasė buvo apšildoma šilta sienele iš mokytojo buto. Pirmaisiais metais mokyklą lankė apie 50 mokinių.

Pirmoji mokytoja, atvykusi čia dirbti, buvo Ona Antanaitytė, kilusi iš Guostagalio kaimo. Ji nuo 1919 m. iki 1925 m. dirbo Guostagalio pradinėje mokykloje ir pora metų Kundročiuose (Pakruojo valsčius). 1927- 1930 m. buvo Gataučių pradžios mokyklos vedėja. Mokytoja buvo jautri, visiems maloni, pamaldi, giedodavo lotyniškai bažnyčioje. Deja, pablogėjus psichinei sveikatai, turėjo palikti mokyklą.

Iki 1937 m. Gataučiuose dirbo Janina Burakauskaitė–Levickienė.

19381940 m. vedėjas B. Mintautiškis.

19461948 m. dirbo Genė Panavaitė–Servienė. Ištekėjusi už Gudžiūnų pradinės mokyklos mokytojo A. Servos išvyko mokytojauti į Anykščių rajoną.

1952 m. Gataučiuose ima veikti septynmetė mokykla, kuri įsikuria antrame pastate, t. y. Antano Spudo name (pastarasis 2020 m. sudegė). Tai buvo gražus pastatas su veranda. Pirmame aukšte įrengtos trys klasės ir mokytojų kambarys, o antrame aukšte - mokyklos vadovo butas su įspūdingu balkonu. Šalia namo augo didžiulis sodas, apjuostas medžiais, daugiausia liepomis. Darželyje stovėjo kryžius, kuris, žinoma, buvo nupjautas. Pradinė mokykla ir toliau buvo senajame Pupinio name. Į Gataučius atvyksta daugiau mokytojų, skiriami direktoriai. Ir vieni, ir kiti keičiasi, nes kaimas toli nuo pagrindinio kelio (2 km nuo Ūdekų), prastas susisiekimas, nėra kur gyventi. 1958 m. vasarą padarytas mokyklos patalpų remontas, o 1959 m. įvesta elektra. 1962 m. ji tampa aštuonmete mokykla.


Salomėja Lovčikaitė - Freibergienė 1952–1956 m. dirbo Gataučių septynmetėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą, piešimą ir dainavimą. 19561967 dirbo Gudžiūnų pradinės mokyklos mokytoja ir vedėja.

Stovi Felicija Čepaitė-Bučienė, centre Vytautas Freibergis groja... Pirmoje eilėje centre Ona Samulionytė-Ašmonavičienė... iš dešinės stovi Alfonsas Savickas, šalia Felicija Savickaitė-Briškienė

DIREKTORIAI. Žmonės prisimena, kad apie 1952 metus mokyklai vadovauti buvo paskirtas Vytautas Freibergis (1926 – 2004), tačiau dirbo neilgai. Pasak mokytojos E. Kazakevičienės, dirbusios kartu Gataučių septynmetėje mokykloje, V. Freibergis visada geranoriškai padėdavo bendradarbiams ūkiniuose reikaluose, sugebėdavęs gauti kombinuotųjų pašarų (daugelis mokytojų laikė gyvulius). Jis mokėjo su visais bendrauti, buvo linksmas, kilniaširdis, pilnas jaunatviškos energijos.

Vėliau iki 1957 m. sausio 31 d. direktoriavo Alfonsas Vasiliauskas, jį pakeitė Julija Žąsytytė-Rumšienė (1931 – 2002), dirbusi nuo 1956 m. rugsėjo 1 d. mokytoja, o direktore nuo 1957 m. vasario 1 d. iki 1961 m. gruodžio 31 d. Klementina Povilionytė–Šeperauskienė pradėjo mokytojauti Gataučiuose 1956 m. , o nuo 1962 m. sausio 1 d. taip pat dirbo direktore.1963–1965 m. m. Gataučių jau aštuonmetės mokyklos direktore buvo paskirta Aleksandra Breivytė–Čepinskienė. Ji ką tik buvo baigusi Šiaulių pedagoginį institutą. Jai išsikėlus mokyklai vadovauja Aldona Ivanauskaitė–Zinkevičienė, Joana Tilinauskaitė iš Žeimelio. 1969 m. atvyksta Vida Kokmanienė, kuri yra paskutinė Gataučių mokyklos direktorė.

1971 m. Ūdekuose buvo pastatytas vadinamasis Gataučių mokyklos priestatas, dar pora metų vadintas Gataučių aštuonmete mokykla.

MOKYTOJAI. Gataučių septynmetės mokyklos pradinių klasių mokytoja iki 1957 m. dirbo Emilija Špėraitė–Kazakevičienė- Selezniovienė (g.1929 m.). Ji buvo kilusi iš Lygumų valsčiaus, Sukmedžio k. Pokario metais, tada dar netekėjusi mergina, dirbo Kyburių pradinėje mokykloje (Pasvalio raj.). Pirmasis vyras Kazimieras Kazakevičius buvo apiplėštas ir nužudytas. Antrą kartą ištekėjo už Juozo Selezniovo. 1957 m. Gataučiuose gimė dukra Audronė. Vėliau dirbo Kuršėnuose, Titoniuose (Klovainių sen.), iš kurių vėl išsikėlė į Kuršėnus.

Ją pakeitė Zelma Jurevičienė (1904 – 1996), dirbusi iki pat išėjimo į pensiją 1961 m. Abu su vyru Vladu jie buvo mokytojai ir dirbo mūsų rajono mokyklose. V. Jurevičius dar ir direktoriavo. Jie buvo išsilavinę, kultūringi, mėgstantys bendrauti senosios kartos inteligentai. Turėjo sūnų Algį, kuris jaunas žuvo skrisdamas sklandytuvu, ir dukrą Vidą, dirbusią medicinos seserimi Klaipėdoje. Ji 2016 m. palaidota šalia tėvų ir senelių Ūdekų kaimo kapinėse. Mokytojos Zelmos tėvai buvo latviai, Ūdekuose turėjo vėjinį malūną ir 28 arus žemės, kur stovėjo jų sodyba.

1961 m. pradinių klasių mokytoja Gataučiuose ima dirbti Danutė Lukoševičiūtė–Vareikienė.

Mokytojų specialistų atokiai Gataučių septynmetei, o nuo 1963 m. aštuonmetei mokyklai labai trūko. Čia dirbo Janina Andrišiūnaitė, Leonas Balčiūnas, Aldona Vasiliauskienė, Martynas Valavičius (rusų k.), Emilija Žukaitė – Petrutienė (lietuvių k.), Emilija Kazilionytė, Emilija Maskoliūnaitė, Aldona Siriūnienė (lietuvių k.), Rita Tatorytė – Kairienė, kilusi nuo Biržų, mokiusi anglų k., Danutė Rimkevičiūtė (lietuvių), Juozas Karulaitis (fizinis lavinimas), Alfa Baldišytė–Zaleckienė (matematika), Angelė Noreikaitė – (rusų k.), Bronė Beleckaitė (lietuvių k.) ir Danutė Bučaitė (matematika), abi baigusios Pašvitinio vidurinę mokyklą, Kazimiera Malcevičiūtė-Bacevičienė (matematika), Mindaugas Kokmanas (istorija, fizika), Aldona Kaminskienė (lietuvių k.), Alė Petrauskaitė (rusų k.) iš Lygumų...

Papildė Aldona Ašmonavičienė

Mokytojai:[taisyti]

dir. A.Vasiliauskas iki 1957.01.31, nuo 57.02.01 dir.J.Rumšienė
pradinių klasių mokytoja Emilija Kazakevičienė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, J.Rumšienė, E.Žukaitė
1957/58 mokslo metai
(E. Kazakevičienę pakeitė Zelma Jurevičienė)
dir. J.Rumšienė
pradinių klasių mokytoja Zelma Jurevičienė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, E.Žukaitė
1958/59 mokslo metai
(E.Žukaitę pakeitė A.Ivanauskaitė)
dir. J.Rumšienė
pradinių klasių mokytoja Z.Jurevičienė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, A.Ivanauskaitė
1959/60 mokslo metai
dir. J.Rumšienė
pradinių klasių mokytoja Z.Jurevičienė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, A.Ivanauskaitė
1960/61 mokslo metai
dir. J.Rumšienė
(Z.Jurevičienę pakeitė Danutė Lukoševičiūtė-Vareikienė)
pradinių klasių mokytoja D.Lukoševičiūtė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, A.Ivanauskaitė
1961/62 mokslo metai
dir. J.Rumšienė iki 1961.12.31, nuo 1962.01.01 dir. K.Povilionytė
pradinių klasių mokytoja D.Lukoševičiūtė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, A.Ivanauskaitė
Pranas Rumšas pateikė iš mokytojos Julijos Rumšienės archyvo.

Mokytoja Elena Petrauskaitė-Eidukienė dirbo 1965-1967 m.

Nuotraukos[taisyti]

Prisiminimai[taisyti]

Cquote2.png

Aš, Elena Petrauskaitė, 1965 m. baigiau Lygumų vidurinę mokyklą ir nutariau eiti mokytojauti. Mokykloje visi mano mokytojai žinojo apie mano svajonę ir padėjo man ją įgyvendinti. Švietimo skyrius paskyrė mane dirbti Diržiuose, Karolio Požėlos gimtinėje, bet prieš pat mokslo metus mane pasikvietė tuometinis Pakruojo rajono Švietimo skyriaus vedėjas ir pareiškė, kad negali leisti man dirbti mokytoja. O kodėl – neaiškino. Nesiruošiau lengvai pasiduoti, atsisakyti savo didžiosios svajonės. Reikalavau paaiškinimo, kodėl negaliu būti mokytoja. Po ilgokų diskusijų buvo pasakyta, kad esu buvusi tremtyje, todėl mokytojauti negaliu. Buvo labai skaudu. Ėmiau prieštarauti, reikalauti įrodymų, ką aš, šešiametė, galėjau nusikalsti Lietuvai ar jai ką bloga padaryti. Grasinau vykti į Vilnių užtarimo, o jeigu ten niekas man nepagelbės – važiuosiu į Maskvą. Turbūt vedėjas suprato, kad nenusileisiu, padavė švarų popieriaus lapą ir liepė perrašyti autobiografiją, bet neminėti, kad buvau ištremta. Po to mane paskyrė dirbti Gataučių septynmetėje mokykloje.

Kolektyvas buvo nedidelis, nes ir mokinių nebuvo daug. Direktorė Aldona Ivanauskaitė-Zinkevičienė, chemijos ir istorijos mokytoja Joana Tilinauskaitė, anglų kalbą dėstyti paskirta Rita Tatorytė, matematiką – Genė Skrupskelienė, lietuvių kalbą – Birutė Jonaitytė, man teko dėstyti rusų kalbą, kūno kultūrą, istoriją penktoje klasėje, dirbti neetatine pionierių vadove, vadovauti sporto, turistų ir DOSAAF būreliams. Pirmajame posėdyje dalyvavo jauna pedagogė Emilija Užkuraitytė, bet, deja, jai neteko pravesti nė vienos pamokos, nes rytojaus dieną po posėdžio pasijuto blogai, buvo operuotas auglys galvoje, ji mirė.

Klasės buvo nedidelės. Dvi vyriausios klasės buvo sujungtos į vieną. Kad lengviau būtų dirbti, mes skyrėme tas klases: vienos klasės mokinius atsivesdavome į mokytojų kambarį (skyrėme lietuvių, rusų, anglų ir matematikos pamokas). Kolektyvas buvo draugiškas. Už tokį papildomą darbą mums niekas nemokėjo atlyginimo, bet Švietimo skyrius leido dirbti. Sporto aikštelė nebuvo įrengta. Pamokas teko vesti tiesiog pievelėje. Mokykla turėjo orinį šautuvą. Per DOSAAF būrelio užsiėmimus eidavome šaudyti į Ūdekų žvyrduobes, su turistais leisdavomės į žygius pėsčiomis ar važiuodavome dviračiais (važiuodavome į Petrašiūnų mokyklą, Diržius), organizavome pavasario ir rudenėlio šventes, susitikimą su Šiaulių karinio dalinio kariais Ūdekų kultūros namuose kartu su kolūkio bendruomene, susitikome su socialistinio darbo didvyriu Adolfu Čepulioniu.

Mokykla buvo įsikūrusi ūkininko name, kurį supo didelis sodas. Antrame pastato aukšte gyveno mokytoja Joana Tilinauskaitė. Tą sodą prižiūrėjome mes, pedagogai, ir mokiniai: tręšdavome mėšlu, purenome žemę aplink obelų kamienus, sugrėbdavome lapus.

Jau daug metų prabėgo, todėl ne visus mokinius ir pamenu. Aldona Bučaitė, Regina Barzdonaitė, Felicija Kaškelytė, Zenonas Ratkus, Angelė Zinkevičiutė, Lina Ramulionytė, Valentina Budrytė, Aldona Zakarauskaitė, Vida Kazilionytė, Viktoras Kazilionis, Aloyzas Pupinis, Antanas Pupinis, Rimas Ramulionis, Juozas Vilkas, Stasys Vilkas, Vytautas Bučas, Aleksas Kaškelis, Feliksas Česnas, Feliksas Gasiūnas, Juozas Butkus, Juozas Subačius, Juozas (? ) Nainys, Juozas Vaitkevičius, Julius Ališauskas, Karolis Kazakevičius, Antanas Česnas, Valionytė, Vilkaitė (vardų nepamenu). Pradinė mokykla buvo įsikūrusi kitame pastate kitoje kelio pusėje taip pat sode. Ten buvo įrengtos dirbtuvės darbų pamokoms pravesti. Ten dar gyveno direktorė Aldona Zinkevičienė su vyru Juozu. Su pradinukais dirbo dvi mokytojos: Klementina Šeperauskienė ir Danutė Vareikienė.

Mudvi su Birute Jonaityte apsigyvenome pas mokyklos valytoją Valę Spudienę (jos vyras – Kazimieras). Jie turėjo savo namą. 1966 m. birželį mirė mano tėvelis. Po metų B. Jonaitytė išvyko. Atvyko dirbti Steponas Drazdauskas, kuris perėmė fizinio lavinimo pamokas bei vadovavimą sporto ir DOSAAF būreliams. Aš išėjau gyventi į pradinės mokyklos pastatą kartu su direktore Aldona Zinkevičiene (jos vyras išvyko dirbti į Alytų). Mokykloje mokėsi ir vakariniokai, pamenu tik du mokinius: Feliciją Bučienę (Ūdekų kaimo bibliotekininkė) ir Kazimierą Pačešiūną.

Gataučiuose dirbau tik dvejus metus. 1967 metų vasarą ištekėjau, išvykau gyventi į Joniškį. Miela prisiminti buvusias kolegas, mokinukus. Su keletu mokinių ir dabar palaikau ryšį. Patikėkite, tai labai miela...

  • DOSAAF (liet. SDAALR – savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) - 1951-1991 veikusi sukarinta masinė visuomeninė organizacija.

Elena Petrauskaitė-Eidukienė Šiauliai, 2020 08 12

Cquote1.png



Cquote2.png

Mokyklai paskirtame pastate, pirmame aukšte buvo įrengti keturi kambariai (trys septynmetės mokyklos klasės ir mokytojų kambarys). Antrame aukšte – trys kambariai: pagrindinis į pietus su išėjimu į didelį atvirą balkoną ir du šoniniai-galiniai: vienas į vakarus, kitas į rytus. Čia buvo mokyklos vadovo butas.

Šalia namo puikavosi nemažas stačiakampio formos sodas, kurį visą apžvelgti galėjai tik išėjęs į antro aukšto balkoną (terasą), po kuriuo slėpėsi erdvi veranda. Nuo namo abiem kryptimis (į vakarus ir į rytus) tęsėsi tvora, kuri sodybą skyrė į fasadinę (sodo) ir ūkinę dalis. Kitos trys sodo ribos buvo apsodintos medžiais, daugiausia liepomis. Palei jas ėjo kelias iš Ūdekų kaimo ir kelias, jungiantis Gataučių kaimo sodybas. Sodas buvo tikrai didelis savo plotu, jame augo įvairūs vaismedžiai (daugiausia obelys) ir vaiskrūmiai. O tarp vaiskrūmių eilių vešėjo gera pievų žolė.

Švietimo ministro įsakymu Julija Rumšienė nuo 1957 m. vasario 1 d. skiriama Gataučių septynmetės mokyklos direktore.

Taigi, direktorius jau ne mokytojas, kuris atlikęs pamokas, pasiėmęs kas reikia rytdienai, keliauja namo. Jam, direktoriui, visiškai kita darbų apimtis:

1. Mokyklos vidinis gyvenimas: mokymo procesas (darbo planai), pamokų kokybė – pamokų stebėjimas, mokyklos tvarka, drausmė, mokytojų posėdžiai, mokinių tėvų susirinkimai.

2. Švietimo skyrius (iki jo, Linkuvoje, 8 km, vėliau, Pakruojyje, 23 km): įvairios ataskaitos, pasitarimai, nurodymų gavimas (žodžiu ir raštu); konferencijos, dalykiniai pamokymai; viešieji pabarimai; išvykos į kitas mokyklas pasisemti patirties.

3. Ūkinė veikla: kuru (malkos, durpės, anglys) mokykla turi pati pasirūpinti; mokyklos vidaus ir aplinkos priežiūra; mokyklos remontas; kaimo lauko tualetų problema, ypač žiemos metų; miltų, žibalo mokytojams išsirūpinimas, pristatymas.

4. Užmokyklinė veikla. talkos rudens darbams kolūkyje; kaimo visuomenės švietimas (jaunimo mokymas), saviveikla, rinkiminės kampanijos.

Vyksta ruošiamasis mokyklos patalpų ir mokytojų būsto remontui, rengiamasis defektinis aktas: patalpų matavimai, skaičių aibė, skaičiavimai. Mokytojai savo būsto matavimus, apskaičiavimus atlieka patys. Tuomet sudaromas bendras remonto defektinis aktas.

Kaupiamos medžiagos remontui, ne viskas vienu kartu ir pakankamu kiekiu gaunama: tenka ieškoti, prašyti, rinkti, vežioti. Pagaliau remontas prasideda. Meistrą parūpina Švietimo skyrius. Baika gyvena Linkuvoje, kasdien į čia važinėja dviračiu.

Ir taip praeina vasara. Mokyklos patalpų remontas padarytas kaip ir laiku – mokslo metų pradžiai. Prasideda mokytojų gyvenamųjų kambarių (sunku juos pavadinti butais). ir taip ateina gruodis, – pasirašomas viso remonto užbaigimo aktas.

Taigi atliktas nemažas darbas: klasės šviesios, gražios; mokytojai suremontuotuose kambariuose (būstuose). Būtų ir gaila palikti tokią mokyklą, pabėgti iš jos, kai tiek daug įdėta darbo, atiduota jėgų.

Taigi 1958 metų vasaros atostogų mudu su Julija paskyrėme mokyklos remontui – dažėme mokyklą iš lauko. pasidarėme šiokius tokius pastolius ir drauge nudažėme visas pastato lauko sienas nuo viršaus iki pačios. Mokykla tapo tikrai nuostabi: ir iš vidaus ir iš lauko. Belieka noras tokioje mokykloje tik ir dirbti.

1959-09-08 įvesta Gataučių mokykloje elektra.

Ne kartą sklaidžiau šį, kelių mokyklinio sąsiuvinio puslapių, beveik šešiasdešimties metų senumo, nuo laiko pageltusį laišką. Ieškojau jame, kokie direktorės atsisveikinimo žodžiai buvo pasakyti. Bet čia, Jos laiške, jų nėra, – jie liko (trumpam ar ilgam) tik tada juos girdėjusiųjų atminty. Įsivaizduoju: – tuos žodžius direktorė, Julija Žąsytytė-Rumšienė, taria lėtai iš širdies... Visi ne tik Ją, ne tik klausosi Jos žodžių, bet ir girdi juos... Tikiu, kad dauguma tuomet klausiusių suprato, kaip Jai, ugdančiai jaunąją kartą, mokyklos vadovei, rūpi Mokykla, kad ji neabejinga kiekvieno jauno žmogaus, paliekančio šios mokyklos suolą, likimui. Julijos kalboje turėjo neišreikštai jaustis tai, kas Jos iš prigimties jautria siela, nors dar ir trumpame gyvenime, jau spėta patirti...


Prano Rumšo ir Julijos Rumšienės prisiminimai iš knygos „Praeitis sugrįžta atsiminimais“ Vilnius, 2017

Cquote1.png


Cquote2.png

Trijų dalių ilgokas pasakojimas apie užmarštį, Gataučių kaimą, Linkuvos miestelį ir ateities viltį. Skirtas žydų tautos Lietuvoje sunaikinimui.

Šiandien - 75 metai nuo Vilniaus Geto sunaikinimo pradžios. Ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvavusios žydų tautos.

Pirma dalis.

Prieš keletą metų buvau Poezijos Pavasario renginyje, skirtame žymaus litvako, žydų poeto Abraomo Suckeverio 100 m. gimimo metinėms paminėti. Dažnai išgirdę minint žydus nejučiomis gali kilti mintis, na, štai vėl apie holokaustą šnekės, kiek galima, taip suprantame, kad tai buvo siaubinga tragedija, kad žuvo milijonai žmonių ir pan., kad tai jau praeitis ir, kad jau laikas pamiršti ir gyventi toliau. Renginys vyko Vokiečių g. Vytės Nemunėlio pradžios mokykloje, toje vietoje, kurioje stovėjo didžioji Vilniaus sinagoga. Renginyje skambėjo vaikų lopšinė jidiš kalba. Atėjo suvokimas, kad ši lopšinė, kuri daug amžių buvo dainuojama vaikams, jau niekada neprabils motinos lūpomis, jos neišgirs kūdikio ausys, ir tik skambėjo žodžiai liuli liuli, kurie rodos ėjo į nebūtį. Skaitomos Abraomo Suckeverio eilės parašytos Vilniaus gete, eilės skirtos ką tik gimusiam jo vaikui, kuris už poros dienų turės būti nunuodytas, nes kūdikių negalėjo būti gete. Poetas rašo, kam tu gimei,norėčiau dabar tave suvalgyti. Kartais taip mylime, kad atrodo, kad norime susilieti ir tapti viena su savo mylimuoju. Jaučiau poeto skausmą ir begalinę meilę savo ką tik gimusiam vaikui, kad jį jis nori grąžinti į savąsias įsčias, į tą meilės iš kurios jis gimė pradžią. Jutau kaip užgniaužė gerklę, akyse pradėjo tvenktis ašaros, pro akis bėgo tūkstančiai žmonių, kurie klegėjo įvairiausiomis kalbomis, štai prekeivis siūlantis silkę, pro šalį praeinąs rabinas, bėgantis berniūkštis į chederį, visur pilna gyvybės, rodos mokyklos salė prisipildė gyvybės, bet visa tai vėliau išnyko, balsai nutilo ir pranyko Lėtos upės vandenyse.

Antra dalis

Gataučių kaimas, kuriame gyvenu yra mažas. Be manęs ir brolio gyvena 8 žmonės. Prieš. 100 metų kaime gyveno apie 120 žmonių. Mano prosenelės antros eilės pusbrolis kunigas Ignotas Spudas buvo spalvinga asmenybė. Platino draudžiamą spaudą, dalyvavo didžiajame Vilniaus seime. Tarpukaryje buvo nuteistas dėl vienos našlės dvaro pasisavinimo. Tačiau gyvenimo saulėlydyje, karo metu gelbėjo žmones. Prieš du metus buvo apdovanotas žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, nes nuo 1943-iųjų vasaros iki 1944-ųjų lapkričio, gelbėdamas nuo pražūties, slapstė Sarą Grosmanaitę (Raf). Ačiū, Danute Selcinskaja už I. Spudo pristatymą apdovanojimui.

Trečia dalis

Atmintis ir ateities viltis. Mano Linkuvos miestelio žydai visi buvo nužudyti. Kaip ir aplinkinių miestelių. Viskas nuėjo užmarštin. Niekas apie juos nekalbėjo, net man besimokant mokykloje, arba labai mažai. Pastaraisiais metais Pakruojo rajone po truputį pradėjo grįžti atmintis. Rekonstruota seniausia Lietuvoje medinė sinagoga, kuri greitai tapo didžiausiu kultūros traukos objektu. Pagaliau atiduota pagarba gydytojui Markui Šreiberiui, mūsų daktarui Aiskaudai. Jo vardu pavadinta viena iš Pakruojo gatvių. Tačiau skauda. Labiausiai skauda dėl Linkuvos žydų. Jų nužudymo vietoje sovietmečiu buvo pastatytas kiaulininkystės kompleksas, stovintis iki pat šiol. Šiuo metu jis priklauso danų kapitalo įmonei. Įvažiuojant į ši kompleksą pasitinka kraupus užrašas: mašinai, vežančiai kiaulių lavonus toliau važiuoti draudžiama. O įvažiavus į kiemą, galima vos vos pamatyti žudynių atminimo ženklą.

Epilogas

Praeities mes nepakeisime. Mirusiųjų neprikelsime. Noriu tikėti ir tikiu, kad žmogus yra pajėgus ne tik griauti bet ir kurti. Gali gyvenime pridaryti klaidų, bet kol gyvas, - niekas nėra per vėlu pasitaisyti, pripažinti klydus ir atsiprašyti. Trokštu, kad per amžių amžius šalia ir kartu gyvenusiųjų atmintis atgytų, kad ji taptų sava, visu mūsų istorija. Trokštu, kad mano Pakruojo rajonas parodytų valią ir išspręstų bei tinkamai pagerbtų Linkuvos žydų atminimą. Lenkiu galvą prieš žuvusius žydus, jų artimuosius. Amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegu ilsisi ramybėje. Never again!


Rolandas Pupinis

Cquote1.png


UGNIES LIEPSNOSE – BUVUSI GATAUČIŲ MOKYKLA[taisyti]

„2020 01 21 Gataučiuose (Linkuvos sen.) penkios autocisternos iš Žeimelio, Vaškų (Pasvalio r), Linkuvos ir Pakruojo gesino degantį negyvenamąjį namą (buvusi pradinė mokykla)“,- lakoniškos informacinio pranešimo eilutės.

SIAURU KELIUKU

Siauru kaip siūlas keliuku mašina nuo Ūdekų rieda link tolumoje boluojančios gyvenvietės. Po dviejų dienų nedidelėje Gataučių gyvenvietėje nelaimę priminė tik gelbėtojų technikos paliktos gilios provėžos žemėje, išlikusi namo siena, kalnas degėsių.

Kaime gimusį ir visą gyvenimą čia praleidusį Alfonsą Spudą su Gataučių mokykla sieja brangūs atsiminimai

„Iš vakaro ilgai neužmigau. Atsiguliau gal prieš vidurnaktį. Pašokau iš lovos pažadintas nuo kitapus kelio blykčiojančių gaisrinių „švyturėlių“, - prie savo sodybos slenksčio lemtingąjį rytą prisiminė čia gimęs ir augęs Alfonsas Spudas. Gaisrą tiriančiam Pakruojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektoriui Aidui Atkočiūnui svarbi užduotis - atsakyti į visus klausimus.

„Po gaisro, sunaikinusio mūsų proprosenelio Antano Spudo namą – Gataučių mokyklą (buvusią – aut.), į paguodą ateina Mokytojo žodžiai, - viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

Filosofinis klausimas : kaip negyvenamas objektas gali atlikti veiksmą ir pats užsidegti?“,- su širdgėla socialinio tinklo paskyroje nelaimę vertina ne vien prisiminimais proprosenelių, senelių ir tėvo gimtinę - Gataučius naujam gyvenimui bandantis prikelti buvęs Linkuvos gimnazijos auklėtinis Rolandas Pupinis.

TURTINGA MOKYKLOS ISTORIJA

Internetinėje „Enciklopedija Lietuvai ir visam pasauliui“ krašto šviesuolės, buvusios Linkuvos gimnazijos mokytojos Emilijos Stanevičienės surinktoje medžiagoje rašoma : „Gataučių pradinė mokykla buvo atidaryta apie 1927 m. Mokyklą įsteigė ir išlaikė Linkuvos valsčiaus savivaldybė. Mokykla 1927–1944 m. dokumentuose vadinama Gataučių pradžios mokykla. Ji buvo Juozapo Pupinio gyvenamajame name, kuris turėjo didelę šeimą ir statydamas sau namą specialiai įrengė didelį kambarį mokyklai, taip pat du nedidelius kambarius mokytojui gyventi. Beje, mokyklą atidarius, čia atvyko dirbti Ona Antanaitytė, kilusi iš Guostagalio kaimo. O. Antanaitytė buvo jau porą metų dirbusi Guostagalio pradinėje mokykloje (nuo 1919 m.) ir keliolika – Kundročiuose (Pakruojo valsčiaus). Julija Žąsytytė-Rumšienė (1931-2002) Gataučiuose dirbo nuo 1956 m. rugsėjo 1 d. mokytoja, o nuo 1957 m. vasario 1 d. ir direktore iki 1961 m. gruodžio 31 d. Klementina Šeperauskienė pradėjo mokytojauti 1956 m., o nuo 1962 m. sausio 1 d. direktore ir dirbo iki 1967 m. Mokytoja dirbo Emilija Žukaitė-Petrutienė. Vėliau dirbo Gudžiūnų pradinėje mokykloje. 1970 m. persikėlė į Ūdekų aštuonmetę mokyklą, kurioje dirbo iki 1982 m. Matematiką dėstė Kazimiera Bacevičienė (buvusi Linkuvos seniūnijos seniūnė -aut.).“ Su Gataučių septynmetės mokyklos istorija susijusi čia mokytojavusi, vėliau „Auksinės varpos“ bei Pasvalio laikraščio „Darbas“ redakcijose dirbusi Alfa Zaleckienė.

„Pirmasis mano mokytojas mokykloje buvo Povilas Spudas, gražus, malonus, visa žinąs ir nepasiekiama tobulybė... Pirmą dieną man atsisėdus į mokyklos suolą, jis man padavė „Žiupsnelį“ ir liepė paskaityti mažą straipsnelį apie kačiukus. Skaičiau mirksėdama, bet mokytojas buvo kantrus, laukė, kol baigsiu. Baigus skaitymą pasakė: „Na, gerai!“ Man buvo gėda pagalvoti, jeigu po mano skaitymo nukels mane iš antrojo skyriaus į pirmąjį. Tai būtų buvusi didelė „tragedija“, bet tas neįvyko, aš pasivijau, nuo ko buvau atsilikusi. Paskui mokymasis ėjo normalia vaga“,- prisiminimais „ELIP“ puslapiuose dalinasi Ona Gaigalaitė-Beleckienė, Linkuvos gimnazijos pirmosios laidos abiturientė.

Algis Padora

• „UGNIES LIEPSNOSE – BUVUSI GATAUČIŲ MOKYKLA“//„Auksinė varpa“, 2020 m. sausio 25 d.

Mokiniai[taisyti]

Nuorodos[taisyti]

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius (+37222-368=36854 wiki spaudos ženklai).
  • Aleksas Pašuškevičius – redaktorius (+52-1=51 wiki spaudos ženklai).