Gazprom
| Gazprom | ||
|---|---|---|
| ||
|
| ||
| Tipas | Akcinė bendrovė | |
| Įkurta | 1989 m. | |
| Būstinė | Maskva, Rusija | |
| Pramonė | Nafta, gamtinės dujos | |
| Produkcija | Kuras, gamtinės dujos, vamzdynų priežiūra | |
| Svetainė | http://www.gazprom.com/ | |
Gazprom – didžiausia Rusijos bendrovė ir didžiausia pasaulyje gamtinių dujų tiekėja. Įkurta 1989 m., 2003 m. turėjo 300 000 darbuotojų. Gazprom išgauna dujas Rusijoje, kurias tiekia beveik į visas Centrinės ir Rytų Europos valstybes. Koncernas Gazprom kontroliuoja daugiau nei 80 % Rusijos gamtinių dujų tiekimo, bei 17 % viso pasaulio dujų rezervų (2007). Po to, kai įsigijo naftos bendrovę Sibneft, Gazprom turi 119 mlrd. barelių naftos rezervų kontrolę ir atsilieka tik nuo Saudo Arabijos, kuri turi 263 mlrd. barelių, ir Irano su 133 mlrd. barelių. Bendrovė valdo vienas didžiausių pasaulio naftos ir naftos dujų pavidalu sankaupas. Gazpromas į Rusijos biudžetą įneša apie ketvirtadalį visų pajamų ir sudaro 8 procentus bendrojo Rusijos vidaus produkto. Koncerno akcijos už rinkos kainą yra parduodamos tik Rusijos piliečiams, o užsieniečiai jas gali įsigyti tik maždaug tris kartus didesne kaina nei rinkos.
| Pasaulinės dujų atsargos(2005)[1] | Milijardai kubinių metrų |
|---|---|
| Rusija | 47 700 |
| Šiaurės Amerika | 7 446 |
| Pietų Amerika | 7 090 |
| Europa | 6 635 |
| Afrika | 13 487 |
| Artimieji Rytai | 71 376 |
| Azija | 17 442 |
Gazprom be dujų tiekimo valdo ilgiausią pasaulio naftotiekio tinklą, kurio ilgis 150 000 km. Bendrovė valdo turtą įvairiose kitose srityse: bankininkystėje, draudime, žiniasklaidoje, statybose, žemės ūkyje. Taip pat įmonei Gazprom priklauso ir Vokietijos futbolo klubas FC Schalke 04. Už privilegiją turėti šį klubą bendrovė kasmet moka po 25 milijonus eurų. Rusijos dujų monopolininkei priklauso ir Rusijos aukščiausiosios futbolo lygos klubas FC Zenit Saint Petersburg. Koncernas turi kitų valstybių energetikos įmonių akcijų.2007 metais Gazprom vertė buvo 350 mlrd. dolerių. Gazpromas dar prieš metus buvo trečia didžiausia pasaulio korporacija, tačiau dabar dėl ekonominės krizės sukelto dujų ir naftos kainų nuosmukio bei didelių nuostolių Rusijos akcijų rinkoje, Gazpromo turtas sumažėjo.
Istorija
1989 metais iš Rusijos dujų ministerijos buvo sukurta įmonė Gazprom. Iš pradžių norėta Gazpromą padaryti bendra Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos įmone, kur visos šios šalys turėtų akcijų dalis, tačiau 1992 metais šis planas buvo atmestas. 1994 metais kompanija buvo privatizuota, tačiau valstybė pasiliko 40 procentų įmonės akcijų. Tuo metu Gazpromui vadovavo dabartinis Rusijos ambasadorius Ukrainoje ir buvęs Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas. Jis su koncernu buvo nuo pat jos įkūrimo ir po privatizavimo. Privatizacija truko nuo 1994 iki 1997 metų. Iš Gazpromo vadovo pareigų Viktoras Černomyrdinas buvo atleistas 1998 m.
Boriso Jelcino valdymo metais Gazpromas dažnai finansuodavo milijoninius Rusijos skolinius įsipareigojimus, tačiau mainais už tai tapdavo vis mažiau priklausomas nuo valstybės kontrolės. 1996 metų prezidento rinkimuose kartu su Rusijos oligarchais Gazpromas prisidėjo paremdamas Borisą Jelciną, nes nenorėjo, kad laimėtų komunistų partijos kandidatas Genadijus Ziuganovas. Į valdžią atėjus Vladimirui Putinui Gazpromo nepriklausomybė nuo valstybės susilpnėjo. Iš Gazprom vadovo pareigų buvo atleistas Remas Viachirevas, kuris savo valdymo metais, žurnalo "Forbes" duomenimis, buvo įtrauktas į 250 turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Didžioji dalis Remo Viachirevo turto buvo Gazpromo akcijos. Tačiau atėjus Putinui Remas Viachirevas akcijas pardavė keliasdešimt kartų žemesne nei rinkos kaina. Po Putino tapimo prezidentu atleisti buvo ir daugelis kitų ilgamečių Gazpromo vadovų. Į aukščiausius įmonės postus ir direktorių tarybą buvo paskirti tuometiniam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui lojalūs vadovai.
2001 m. Gazpromo direktorių tarybos pirmininku buvo išrinktas dabartinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. 2002 metais jis buvo perrinktas antrą kartą. 2001 m. vadovaujant Dmitrijui Medvedevui, Gazpromas perėmė [[||Vladimiras Gusinskis|Vladimirui Gusinskiui]] priklausantį „Media Most“ holdingą, o kartu ir jam priklausantį vienintelį tuomet buvusį nepriklausomą Rusijos kanalą NTV. 25 % „Media Most“ holdingo akcijų buvo pervesta Gazprom media. 2005 m. Gazprom media įsigijo vieną didžiausių Rusijos dienraščių Izvestia.
Plėtra
Gazprom ketina eksportuoti dujas į Vakarų Europos valstybes Baltijos jūros dugnu dujotiekiu Nord Stream. Jis turėtų sujungti Rusiją ir Vokietiją, o iš Vokietijos Rusijos dujos turėtų pasiekti Didžiąją Britaniją ir kitas Europos valstybes. Nord Stream dujotiekiui nepritaria Baltijos valstybės dėl galimo Baltijos jūros užteršimo. Manoma, kad Baltijos jūroje gali būti nuskendusių ginklų liekanų - minų, cheminių atliekų ir toksinių medžiagų - nuo Antrojo Pasaulinio karo. Dujotiekiui "Nord Stream" Baltijos valstybės nepritaria dar ir todėl, kad Rusijos ir Vokietijos dujotiekio tiekimas ne per Lietuvą, Latviją ir Estiją sausuma, o Baltijos jūros dugnu yra traktuojamas kaip siekis Baltijos valstybes padaryti labiau priklausomas nuo Rusijos tiekiamų dujų.
Kitas stambus Gazprom projektas yra planuojamas Juodosios jūros dugnu nuo Rusijos pakrantės iki Bulgarijos - South Stream [2]. South Stream – dujotiekis, kuris turėtų sujungti Rusiją ir Italiją su Austrija. Apie planus tiesti South Stream buvo pranešta 2007 metų birželio mėnesį, kai Gazpromo ir Italijos ENI energetikos įmonių vadovai pasirašė susitarimą Romoje. Vėliau prie projekto prisijungė Bulgarija, Serbija, Vengrija ir Graikija. 900 km Juodosios jūros dugnu besitęsiantis projektas turėtų būti pradėtas tiesti nuo mažo Rusijos miestelio Dzhubga ir driektis iki Bulgarijos miesto Varnos. Iš Bulgarijos per Graikiją, o iš ten Jonijos jūros dugnu į pietų Italiją. Kita dujotiekio atšaka iš Varnos turėtų būti nutiesta į Serbiją ir Vengriją, o iš ten pasiekti Austriją. Tikimasi, kad dujotiekis South Stream bus baigtas 2015 metais ir iš kainuos nuo 19 iki 24 bilijonų JAV dolerių. Dujotiekis South Stream turėtų pakeisti dalį dujų, tiekiamų Europos valstybėms per Ukrainos teritoriją.
Dar vienas Rusijos planuojamas dujotiekis yra Blue Stream, tačiau šį dujotiekį gali pakeisti ar bent jau sumažinti South Stream, nes iš Bulgarijos Gazpromo vamzdynai gali būti nutiesti į kaimyninę Turkiją. Ateityje Rusija planuoja tiekti suskystintas dujas ir į Jungtines Amerikos Valstijas.
Gazpromo miestas
2005 metais buvo nuspręsta Sankt Peterburge pastatyti Gazpromo miestą su 396 metrų aukščio dangoraižiu. Vėliau žadamas statyti Gazpromo miestas (Gazprom city) buvo pervadintas į Okhtos centrą (Okhta Centre). 2007 metais tarptautinė organizacija World Monument Fund įspėjo, kad pastačius Gazpromo pramonės miestą su dangoraižiu bus pažeistas unikalus ir į UNESCO paveldą įtrauktas Sankt Peterburgo miestas. Nors Sankt Peterburgo inteligentai ir priešinasi sumanymui statyti Gazpromo miestą Sankt Peterburgo centre, kuriame uždrausta statyti aukštesnius nei 48 metrų aukščio pastatus, Gazpromo tai neatbaido. Statybos darbus Gazpromo mieste ketinama pabaigti iki 2016 metų. Viso Gazpromo miesto vertė turėtų siekti apie 2 mlrd. dolerių. [3] 51 procentą projekto vertės turėtų finansuoti Gazpromas, o likusius 49 procentus - pats miestas. Dėl finansinės krizės Sankt Peterburgo gubernatorė Valentina Matviyenko nusprendė atidėti miesto statybą 2009 metams.
Konfliktai su Ukraina
2006 m., 2008 m. ir 2009 metų pradžioje koncernas Gazprom Rusijos valdžios sprendimu buvo nutraukęs dujų tiekimą Ukrainai. Ginčai tarp abiejų valstybių kildavo todėl, kad jos nesusitardavo dėl dujų kainos; per Ukrainą eina Gazpromo vamzdynai į kitas, Vakarų ir Vidurio Europos valstybes, todėl Ukraina teigdavo, kad ji turi Gazpromui mokėti mažiau nei kitos valstybės dėl pernelyg mažo tranzito mokesčio, kurį moka Rusija. Tačiau pasak Gazpromo vadovų ir Rusijos valdžios, Ukraina moka perpus mažesnę kainą nei kitos Europos valstybės. Rusija Ukrainai kainą už dujas pradėjo kelti po Oranžinės revoliucijos, kai Ukrainos prezidentu tapo ne Rusijos remiamas Viktoras Janukovičius, o provakarietiškas Viktoras Juščenka. 2009 metų konfliktas kilo dėl to, kad Rusija apkaltino Ukrainą dujų, skirtu kitoms Europos valstybėms, vagyste. Ukraina tokius pareiškimus atkakliai neigė ir tikino, jog Gazpromas ir Rusija nori pavaizduoti Ukrainą kaip nepatikimą tranzito partnerę. Kai 2009 metų sausio mėnesį Rusija nutraukė dujų tiekimą Ukrainai ir kitoms tranzitinėms valstybėms, dujų neteko Slovakija, Vengrija ir Bulgarija. Dujų stygių pajuto ir didžiosios Europos valstybės[4].
Galiausiai, po ilgų derybų tarp Rusijos ir Ukrainos buvo pasirašyta 10 metų dujų tiekimo sutartis. Tačiau politologai abejoja ar jos bus laikomasi. Kai kurie vakarų apžvalgininkai dujų tiekimo nutraukimą vertina kaip Rusijos politinės galios demonstravimą naudojant gamtinius išteklius – dujas. Europos Sąjungos valstybės pareiškė nepasitenkinimą tokiu Rusijos sprendimu.
Vakarų žurnalistai, politikos apžvalgininkai ir kai kurie Rusijos opozicijos lyderiai kritikuoja Putino režimą ir dujų naudojimą politinei galiai demostruoti. Pasak Britų žurnalisto Edward Lucas, vieno geriausių Rytų ir Vidurio Europos apžvalgininkų, Kremlius siekia sukliudyti Europos šalims didinti aprūpinimo energija šaltinių įvairovę ir nori įgyti tiekimo tinklą - paskirstymo ir saugojimo pajėgumus - Vakarų valstybėse. Pasak E. Lucas, V. Putinas dar savo disertacijoje rašė, kad Rusijos gamtos išteklių valdymas yra pernelyg svarbus, kad būtų paliktas privataus verslo rankose. Tai, pasak apžvalgininko, parodo, kodėl Rusijos valdžiai tokie svarbūs interesai Gazprome. Tačiau Vakarų apžvalgininkai ir politologai kritikuoja ne tik Gazpromą dėl šantažo dujomis, bet ir pačius ES politikus dėl nuolaidžiavimo Rusijai ir nesugebėjimo būti vieningiems.
Literatūra
- LUCAS,Edward. Naujas Šaltasis karas. Vilnius: Baltos lankos, 2008.
- PANIUŠKIN,Valerij, ZYGAR,Michail. Gazpromas - rusų ginklas. Kaunas, 2008.
Nuorodos
| ||||||