Izobarinis procesas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Gei-Liusako dėsnis)
Jump to navigation Jump to search
Izobarinio proceso grafikas

Izobarinis procesas – pastovios masės dujų būsenos kitimas esant pastoviam slėgiui (). Tada iš idealiųjų dujų būsenos lygties išplaukia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus:

kur

p – slėgis;
V – tūris;
m – medžiagos masė;
M – molio masė;
T – temperatūra;
R – universalioji dujų konstanta.

Gei-Liusako dėsnis[taisyti]

Šį dėsnį atrado prancūzų mokslininkas Lui Žozefas Gei-Liusakas, todėl jis vadinamas Gei-Liusako dėsniu. Jis teigia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus, kai slėgis nekinta:

Geiliusako dėsnį taip pat galima patikrinti bandymais. Pradinę dujų būseną apibūdina parametrai ir , galinę izobariškai išsiplėtusių dujų būseną – parametrai ir . Kad, plečiantis dujoms, slėgis išliktų pastovus, dujas reikia šildyti.

Izobarinio proceso grafikas[taisyti]

Izobarinio proceso metu dujų tūris tiesiog proporcingas jų temperatūrai:

Tiesinės priklausomybės (t. y. funkcijos ) grafikas yra tiesė. Fizikoje tiesė, vaizduojanti pastovaus slėgio dujų tūrio priklausomybę nuo temperatūros, vadinama izobara. Krintant temperatūrai, dujų tūris mažėja. Jeigu , atrodytų, kad dujų tūris sumažėja iki nulio. Tačiau taip neįvyksta – atšaldytos dujos suskystėja, o skysčiams idealiųjų dujų dėsniai netinka.


Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius (+33-0=33 wiki spaudos ženklai).