Gintautas Zabiela

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Gintautas Zabiela
IMG 4603x.JPG

Gimė 1962 m. gegužės 11 d. (61 m.)
Vaitkuškis, Anykščių raj.

Veikla
Lietuvos archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.
Sritis Lietuvos piliakalniai, archeologijos istorija, viduramžių Lietuvos archeologija

Gintautas Zabiela (g. 1962 m. gegužės 11 d. Vaitkuškis, Anykščių raj.) – Lietuvos archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.

Anykštėno Biografija

Tėvams 1968 m. persikėlus, 19681975 m. augo Juškonyse, Anykščių raj., vėliau – Leliūnuose (Utenos raj.).

19691972 m. mokėsi Juškonių pradinėje mokykloje, 19721976 m. – Skiemonių, Anykščių raj. vidurinėje mokykloje, 19761980 m. baigė Leliūnų (Utenos raj.) vidurinę mokyklą 23-ojoje jos laidoje aukso medaliu. Mokykliniais metais 1978 m. vasarą dalyvavo Diktarų senkapio archeologiniuose tyrimuose ir taip susidomėjo archeologija. 19801985 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijo istoriko išsilavinimą su archeologijos specializacija.

19851988 m. G. Zabiela dirbo Lietuvos Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos Archeologijos skyriuje.

19882005 m. jis dirbo Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriuje su pertrauka 1991 m., kai penkis mėnesius G. Zabiela dirbo Kultūros paveldo inspekcijos archeologijos vyriausiuoju specialistu.

19881993 m. jis buvo Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 19931994 m. – mokslinis bendradarbis, 19942005 m. – vyresnysis mokslo darbuotojas.

1993 m. Vilniaus universitete G. Zabiela apsigynė disertaciją "Lietuvos medinės pilys XI–XV a. pradžioje (archeologijos duomenimis)" ir yra humanitarinių mokslų, istorijos daktaras.

19941999 m. jis ėjo Archeologijos skyriaus vedėjo pareigas, o 19971999 m. dirbo Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, 20022003 m. buvo šio instituto tarybos pirmininkas.

Nuo 2006 m. iki šiol G. Zabiela yra Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, archeologų grupės vadovas. 20062010 m. jis buvo šio universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius, nuo 2010 m. yra docentas.

Nuo 1989 m. jis yra Lietuvos archeologijos draugijos ir jos tarybos narys, 19951999 m. buvo jos pirmininko pavaduotojas. Jis yra Mokslinės archeologinės komisijos prie Kultūros paveldo departamento pirmininkas (19971998, 2001 ir nuo 2005 m.), Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento narys (nuo 2005 m.). Nuo 2010 m. G. Zabiela yra Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto jungtinės istorijos krypties doktorantūros komiteto narys.

Jo mokslinių tyrimų kryptis – Lietuvos viduramžių (XIII–XV a.) archeologija, Lietuvos piliakalniai, istorinio laikotarpio įtvirtinimai, Lietuvos archeologijos istorija, archeologijos tyrimų metodai.

19862001 m. jis buvo tyręs 18 piliakalnių, 5 piliakalnių papėdžių gyvenvietes, 5 viduramžių senkapius, 5 senamiesčius, 2 pilkapių vietas, 2 dvarvietes. Nuo 2006 m. jis tiria Klaipėdos senamiestį.

19902003 m. surengtose ekspedicijose Šeimyniškėlių piliakalnyje šalia Anykščių archeologas ištyrė 3424 kvadratinių metrų plotą, atlikdamas išsamiausius vieno piliakalnio tyrimus Lietuvoje.

1992 ir 1996 m. G. Zabiela buvo Lietuvos valstybės jaunųjų mokslininkų stipendininkas. 1992 m. jis gavo ir Švedijos valstybės istorijos muziejaus ir karališkosios senienų tarybos stipendiją, stažavosi Stokholme. 19992000 m. G. Zabiela su Vokietijos visuomenės mokslų akademijų ir Bambergo universiteto stipendijomis stažavosi Vokietijoje.

Mokslininkas dalyvavo 13 tarptautinių konferencijų Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Ukrainoje.

G. Zabiela yra "Visuotinės lietuvių enciklopedijos" bendradarbis, leidinio "Lietuvos archeologija" 11, 15 ir 18 tomų vyriausiasis redaktorius, kasmetinio archeologinio rinkinio "Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje" (nuo 1996 m.) sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius, rinkinio "Archeologiniai tyrimai Nepriklausomoje Lietuvoje 19902010 m." vienas iš sudarytojų ir autorių (anglų kalba, 2012 m.), monografijų serijos "Lietuvos valsčiai" mokslo darbų rinkinio "Lietuvos lokaliniai tyrimai. Archeologija" vyriausiasis redaktorius bei monografijos "Leliūnai" vyriausiasis redaktorius.

G. Zabielos knygos ir monografijos:

  • 1995 m. – "Lietuvos medinės pilys" (monografija).
  • 1999 m. – "Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.)" (su Pranu Kulikausku, monografija).
  • 2001 m. – "Vorutos pilis" (su Tomu Baranausku, brošiūra), "Išsaugokime piliakalnius" (brošiūra).
  • 2005 m. – "Lietuvos piliakalnių atlasas" (trys tomai, su Zenonu Bauboniu).
  • 2016 m. – "Saulės mūšio pėdsakų paieškos" (su T. Baranausku, studija).
  • 2017 m. – "Šilalės rajono piliakalniai" (su Zenonu Bauboniu ir Jurgita Viršiliene), "Baltų piliakalniai: nežinomas paveldas" (su Manvydu Vitkūnu, mokslo studija, išleista lietuvių, anglų ir rusų kalbomis).

Lietuvos, Baltarusijos ir Švedijos spaudoje jis paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių tyrinėjimų temomis.

Vedęs, žmona Aušra Mickevičiūtė-Zabielienė (g. 1970 m.) – mokslininkė istorikė etnologė. Dukterys: Laura Zabielaitė ir Miglė Zabielaitė.

Biografija

1980 m. baigė Utenos raj. Leliūnų vidurinę mokyklą. 1980–1985 m. mokėsi Vilniaus universitete, įgijo istoriko ir istorijos mokslų dėstytojo specialybę, specializacija – archeologija. 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos medinės pilys XIXV a. pradžioje (archeologijos duomenimis)“

1985–1988 m. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos Archeologijos skyriaus vyr. metodininkas. Nuo 1988 m. Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus mokslinis bendradarbis, nuo 1994 m. vyresnysis mokslinis bendradarbis.[1]

Tyrinėjimų kryptys

  • Lietuvos piliakalniai, archeologijos istorija, viduramžių Lietuvos archeologija. Nuo 1986 m. kasinėja Lietuvos piliakalnius (tarp jų nuo 1990 m. tiriamas Šeimyniškėlių piliakalnis). Apie 100 mokslinių straipsnių autorius.[2]

Bibliografija

Monografijos:[3]

  • 1. Lietuvos medinės pilys, Vilnius: Diemedis, 1995.
  • 2. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), Vilnius. Diemedis, 1999, 328 p. (bendraautoris Pranas Kulikauskas).
  • 3. Lietuvos piliakalnių atlasas 3 t. Krašto apsaugos ministerija, 2005. (bendraautoris Zenonas Baubonis)

Straipsniai:

  • Žemaitijos piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1990, t. 1, p. 22-26.
  • Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse, Lituanistica, 1991, nr. 4 (8), p. 22-42.
  • Nalšia Lietuvos valstybės kūrimosi išvakarėse, Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba, Vilnius, 1992, p. 12-24.
  • Anykščių apylinkių proistorė, Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose, Vilnius, 1992, p. 21-47.
  • Kur stovėjo Vorutos pilis?, Lietuvos istorijos metraštis. 1991 metai, Vilnius, 1993, p. 5-22.
  • Velikuškių piliakalnio „kapai“, Gyvenviečių ir keramikos raida baltų žemėse, Vilnius, 1994, p. 46-60.
  • Černaučyznos radiniai, Kultūros paminklai, 1994, t. 1, p. 24-31 (bendraautoris D. Ribokas).
  • Vladas Nagevičius – archeologas, Žemaičių praeitis, Vilnius, 1994, t. 3, p. 59-72.
  • Bečių senkapis, Lietuvos archeologija, 1995, t. 11, p. 330–381.
  • Šeimyniškėlių senkapis, Lietuvos archeologija, 1995, t. 11, p. 382–397.
  • The end of wooden fortifications in Lithuania, Castella Maris Baltici II, Nyköping, 1996, p. 223–228.
  • Deltuvos žemė, Lietuvos istorijos metraštis. 1995 metai, Vilnius, 1996, p. 5-14 (bendraautoris T. Baranauskas).
  • Archeologas Vladimiras Kaširskis, Kultūros paminklai, 1996, t. 3, p. 41-52.
  • Scandinavian arrowheads in Lithuania, Archaeologia Baltica, 1997, t. 2, p. 133–140.
  • Pilys Rytų Lietuvoje valstybės kūrimosi metu, Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 459–474.
  • Retos monetos iš Šeimyniškėlių piliakalnio, Kultūros paminklai, Vilnius, 1997, t. 4, p. 61-64.
  • Laidosena pagoniškoje Lietuvoje, Lietuvos archeologija, 1998, t.15, p. 351–379.
  • Application of alternative methods in Lithuania field archaeology (up to 1996), Archaeologia Baltica, 1998, vol. 3, p. 143–158.
  • Mindaugo dvaras Latava, Lietuvos istorijos metraštis 1997 metai, Vilnius, 1998, p. 21-40 (bendraautoris Tomas Baranauskas).
  • Kriokšlio pilkapiai, Kultūros paminklai, 1998, t. 5, p. 48-57.
  • Деревянные замки Литвы XII–XIV веков, Труды VI Международного Конгресса славянской археологии, Москва. 1999, т. 5: История и культура древних и средневековых славян, c.271-276.
  • Geležies amžiaus radiniai iš Ukmergės, Lietuvos archeologija, 1999, t. 18, p. 69-77.
  • Defensive systemes of wooden castles in Lithuania in the 13th-14th centuries, Castella Maris Baltici 3-4. Turku-Tartu-Malbork, 2001, p. 199–205.
  • The interior of the Lithuanian wooden castles, Castella Maris Baltici V, Rudkøbing, 2001, p. 161–168.
  • Piliakalniai-slėptuvės, Lietuvos archeologija, 2001, t. 21, p. 399–412.
  • Padėčių nustatymo sistemos (GPS) prietaisų panaudojimas archeologijos paminklų žvalgymuose, Lietuvos kultūros paveldo kartografiniai tyrimai; raida, būklė, perspektyva, Vilnius, 2001, p. 87-99.
  • Viduramžių archeologija Lietuvoje, Lituanistica, 2001. Nr. 3 (47), p. 20-30.
  • Naujas Lietuvos piliakalnių sąrašo papildymas (1995–2000 m.), Kultūros paminklai, 2001, t. 8, p. 21-36.
  • Lithuania, Encyclopedia of archaeology. History and discoveries, Santa Barbara, Denver, Oxford, 2001, t. 2: M-E, p. 824–830.
  • Nuo medinės prie mūrinės pilies (Motai Europoje ir Lietuvoje), Lietuvos pilių archeologija, Klaipėda, 2001, p. 9-41.
  • Vilniaus senamiesčio archeologija: istorija ir dabartis, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 2002, p. 84-104.
  • Городище Шяйминишкеляй – предпологаемое место замка Ворута, Castrum, urbis et bellum, Баранавiчы, 2002, c. 131–145.
  • Vandalinas Šukevičius – akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėtojas (150-ųjų gimimo metinių sukakčiai pažymėti), Lietuvos archeologija, 2002, t. 23, p. 9-28.
  • Naujausiųjų laikų archeologija: tyrimo metodas ar istorijos pažinimo jungiamoji grandis?, Istoriko atsakomybė, Vilnius. 2002, p. 151–157.

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+13054-9=13045 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+0-1=-1 wiki spaudos ženklai).
  • Algirdas Vilkas – redaktorius – 0% (+0-165=-165 wiki spaudos ženklai).