Globali darbo jėga

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Šablonas:Gramatika

 Wikitext.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal ELIP taikomus reikalavimus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame ELIP projekte.
 Vaizdas:Nuvola kdict glass.png  Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas!
Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Globali darbo jėga − kalba apie tarptautinę darbuotuojų rinką, įskaitant tuos darbuotojus, kurie yra samdomi tarptautinių kompanijų ir yra siejami per globalią tinklų sistemą ir gamybą, imigrantai darbuotojai, nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai, žmonės, kurie užsiima su eksportu susijusia veikla, laisvai samdomi darbuotojai.[1] 2012 m. globalią darbo rinką sudarė apie 3 milijardai darbuotojų iš kurių 200 milijonų buvo bedarbiai.[2]

Globalios darbo jėgos struktūra

Vaizdas:Mall dubai.jpg
Apie 85% populiacijos Dubajuje sudaro imigrantai,  kurių dauguma yra iš Indijos.[3]

Globali darbo jėga

Pagrindinis straipsnis – New international division of labour.

Globali darbo jėga ar internacionalinė darbo rinka, atspindi naują internacionalinės darbo jėgos judėjimą kuris prasidėjo nuo 1970 kartu su kitais globalizacijos veiksniais. Globali ekonomika lemia naujų multinacionalinių korporacijų daugėjimą, o per siena gabenamų prekių, technologijų ir kapitalo judėjimas keičia mūsų supratimą apie darbą ir šiandieninės darbo jėgos struktūrą. Su pasikeitimai socialiniame gyvenime kuriuos lėmė standartizavimo ir industrializacijos procesai, post-industrinė viešuomenė vis labiau plinta ne vien vakarų pasaulyje, bet ir kituose pasaulio vietose, ypač Azijoje. Industrializacija įsitvirtina visame pasaulyje ir vis daugiau kultūrų keičia savo tradicinį požiūrį į darbo jėgą, keičiasi darbdavių mąstysena ir darbo jėgos panaudojimo suvokimas.

Darbo jėgos pasiūla

Pasaulinė darbo jėgos pasiūla tarp 1980 ir 2000 metų beveik padvigubėjo, daugiau kaip pusė šio augimo atėjo iš Azijos šalių.[4] Tuo metu naujų darbuotojų, prisijungimo tempai prie darbo jėgos vakarų šalyse pradėjo mažėti. Ekonomiškai išsivysčiusių šalių darbdaviai, vis didėjančią globalią darbo rinka pasiekia įvairiais metodais, įskaitant prekių importavimu, gamybos perkėlimu ir imigracija.[5] Globalinis darbo arbitražas, tai būdas pasiekti pigią darbo jėga iš viso pasaulio, kurio atsiradimą iš dalies lėmė didžiulis darbo jėgos augimas. Nors absoliuti dauguma išaugusios pasaulinės darbo jėgos pasiūlos sudarė žemesnio išsilavinimo darbuotojai (be aukštojo išsilavinimo), bendra darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu pasiūla irgi augo apie 50 procentų per tą patį laikotarpį.[5] Nuo 1980 iki 2010 metų pasaulinė darbo jėga išaugo nuo 1.2 iki 2.9 milijardų žmonių. Pasak 2012 metais publikuotos McKinsey Global instituto ataskaitos, šiam sparčiam augimui daug įtakos turėjo besivystančių šalių perėjimas nuo „fermų prie fabrikų“. Ne žemės ūkio srityje darbų skaičius išaugo nuo 54 proc. 1980 metais iki 70 procentų 2010 metais. Industrializacijos dėka apie 620 milijonų žmonių išsilaisvino iš skurdo, o Kinijos, Indijos ir kitų šalių ekonomikos sparčiai augo.[6] Instituto duomenimis, išaugęs besivystančių šalių eksportas penktadaliu padidino ne su žemės ūkiu susijusių darbo vietų skaičių šiose šalyse, o emigrantai iš besivystančių šalių sudarė 40 procentų darbo jėgos išsivysčiusiose šalyse. Iki 2008 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose 17 procentų darbuotojų dirbančių mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos srityse sudarė darbuotojai gimę kitoje šalyje.[6]

Nedarbo lygis

Nedarbo lygio pasiskirstimas pagal šalis, 2010

Besiformuojančiose ir besivystančiose ekonomikose nedarbo lygis mažėja sparčiausiai. Turimais duomenimis, per paskutiniuosius 5 metus, ilgo laikotarpio nedarbas ( asmuo nedirbo 12 ar daugiau mėnesių) besivystančiose ir išsivysčiusiose šalyse išaugo iki 60%. Iki 2015 metų nedarbo lygis pasaulyje gali pasiekti 208 milijonus, palyginus su 200 milijonų 2012 metais.[2]

Nuo 2012 sausio iki 2013 sausio , Italijoje buvo užfiksuotas didžiausias nedarbingumo lygis ( +2.1 procentinių punktų), po to sekė Nyderlandai ( 1,0 procentinio punkto ) ir Prancūzija (0,6 procentinio punkto). Tuo pačiu laikotarpiu, Kanadoje nedarbo lygis sumažėjo (-0.5 procentinio punkto), o Jungtinėse Amerikos Valstijose ( -0,4 procentinio punkto).[7]

Žmonių dirbančių pažeidžiamus darbus – tai yra darbai už kuriuos yra mažai mokama, neužtikrinamos darbo sąlygos, juos dirbant sunku išlaikyti šeimą, skaičius pasaulyje išaugo dramatiškai. Prie tokių darbų yra priskiriami įdarbinimas puse etato, laisvai samdomi darbuotojai, darbuotojai dirbantys iš namų.[8]

Demografines tendencijos

Amžiaus mediana pasaulyje pagal šalis, 2005

Šie skaičiai, žemėlapyje, rodo, kad visame pasaulyje , darbo jėgos struktūra keičiasi. Be ekonominių ir socialinių veiksnių aprašytų aukščiau, didelė dalis šių pasikeitimų vyksta dėl demografinių pasikeitimų, vykstančių pasaulio populiacijoje. Turtingose šalyse, su stipriomis ekonomikomis, žmonių mirštančių nuo užkrečiamų ligų vis mažėja, o tikėtina gyvenimo trukmė vis didėja, kol gimstamumo lygis yra ženkliai sumažėjas.[9] Dėl šių priežasčių, šiose šalyse, bendras gyventojų vidutinis amžius didėja (pasaulio šalių gyventojų vidutinis amžius). Jauniausią populiaciją turi Afrikos, Azijos šalys, nes žemo ekonominio lygio šalyse, gimstamumas yra labai aukštas, tačiau dėl žemos sveikatos sistemos lygio, mirčių nuo įvairiausių užkrečiamų ligų skaičius yra labai aukštas.

Padariniai

Socialinis pažeidžiamumas

Viena iš problemų, kylančių dėl darbo jėgos perkėlimo į šalis kuriose didžiąją populiacijos dalį sudaro jauni gyventojai yra gyventojų amžiaus priklausomybės santykis skirtingose šalyse. Tai santykis gyventojų kurie priskiriami prie šalies darbo jėgos ir gyventojai kurie yra nedarbingo amžiaus. Didelis skirtumas tarp darbingo ir nedarbingo amžiaus gyventojų šalyje gali sukelti didelių ekonominių problemų, nes didelė šalies biudžeto dalis tenka sveikatos sistemai, socialiniam draudimui ir mokslui kuris labiausiai aktualus jauniems ir vyresniems šalies gyventojams, kurie nėra darbo rinkos dalis. Taigi kuo mažiau darbingo amžiaus žmonių gyvena šalyje, tuo sunkiau valstybei išlaikyti, mokyklas, pensininkus, neįgaliuosius ir visus kitus nedarbingus, labiausiai pažeidžiamus šalies gyventojus.

Atlyginimu mažėjimas

Kitas problema gali kilti dėl kapitalo ir darbo jėgos santykio pasaulio populiacijoje. Freeman (2010 ) teigia , kad nauji rinkos dalyviai į pasaulinę darbo jėga nuo 1980 atsinešė mažai kapitalo su savimi, arba todėl, kad jie skursta arba todėl, kad kapitalas kuri jie turėjo , buvo mažos ekonominės vertės.[4] Jis apskaičiavo, kad Kinijos, Indijos ir Rytų bloko atėjimas į pasaulio ekonomiką, sumažino pasaulinio kapitalo ir darbo santykį iki maždaug 55-60%. Kapitalo ir darbo santykis , atsižvelgiant į Freeman , yra lemiamas veiksnys lemiantis atlyginimus darbuotojams ir gražinimą į kapitalą. Kuo daugiau kapitalo kiekvienas darbuotojas turi , tuo didesnis bus jų produktyvumas ir darbo užmokestis. Net atsižvelgiant į aukštą taupymo norma naujiems darbuotojams - Pasaulio banko paskaičiavimu, Kinija turi taupymo norma 40% nuo BVP. Freeman manymu, kad atstatyti kapitalo-darbo jėgos santyki koks vyravo prieš minėtoms šalims įsiliejus į pasaulinę ekonomiką, gali prireikti iki 30 metų. Tai, kartu su Didžiosios Recesijos poveikiu, gali reikšti, kad spaudimas darbo užmokesčiui ir kompensacijos, ypač labiau išsivysčiusių ekonomikų šalims, tęsis ir artimiausioje ateityje.

Lenktynės žemyn

„Lenktynės iki dugno“ naudojama frazė norint apibūdinti potencialų įmonių likimą kurios stengiasi visus savo verslo poreikius patenkinti žemiausiomis kainomis. Pavyzdžiui, ieškoma kur žemiausi mokesčiai, pigi darbo jėga, ištekliai ir panašiai. Išvardinti kriterijai vyrauja žemo ekonominio išsivystymo šalyse su žema darbuotojų apsauga. Tai reiškia, kad šalyje darbuotojų teisės dažnai būna pažeidžiamos, kaip pigi darbo jėga išnaudojami vaikai, nėra darbo saugos reikalavimų, daug darbo valandų, maži atlyginimai, nėra darbuotojų profsąjungų. To pasėkoje šalyse vyrauja darbuotojų išnaudojimas, didelis nelaimingų atsitikimų skaičius darbe. Kitas galimas rezultatas, šalyse be darbuotojų apsaugos, tai yra, spaudimas išradžių mažinti vidaus ir galiausiai tarptautinius darbo standartus. Darbuotojų išnaudojimo vienas iš pavyzdžių yra darbuotojų svečių programos, kai darbdaviai, tam tikros specialybės darbuotojams moka žemesnius atlyginimus, kad sumažinti bendrą atlyginimų dydį toje srityje, pavyzdžiui JAV informacinių technologijų srityje dirbantiems darbuotojams.[10]

Lengvinantys faktoriai

Tačiau kai kurios jėgos gali sušvelninti šiuos procesus. Yra pastebėta, kad daugėja tarptautinių įmonių , ypač iš turtingesnių šalių, kurios įžvelgia ir naudos neperkeliant gamybos operacijų į kitas šalis. Daugeliui produktų, darbas jėga yra nedidele ir vis labiau mažėjanti dalis visų išlaidų. Ilgos, sudėtingos tiekimo grandines yra tikėtina, rizikingesnės negu daugelis įmonių manė. Pavyzdžiui kai epidemija tokia kaip SARS smogė Azijos šalims ar kai Japonija sukrėtė stiprus žemės drebėjimas, tiekimo grandinės buvo sutrikdytos. Taip pat vis auganti šalių ekonomika, didinanti darbuotojų atlyginimus, gali lemti, kad globalus darbo arbitražas gali išnykti, ypač Kinijoje kur atlyginimai auga greičiausiai.[11]

Išnašos

  1. (2006) Globalization and Economy, Vol. 4: Globalizing Labour. London: Sage Publications.
  2. 2,0 2,1 Torres, Raymond (ed.) (2013). World of work report 2013: Repairing the economic and social fabric. Geneva: International Labour Organisation, International Institute for Labour Studies.
  3. Hardy, Roger. "Migrants demand labour rights in Gulf", 27 February 2008.
  4. 4,0 4,1 Freeman, Richard (2010-03-05). "What Really Ails Europe (and America): The Doubling of the Global Workforce." The Globalist. Nuoroda tikrinta 2013-07-06.
  5. 5,0 5,1 (2007) World Economic Outlook Chapter 5: The Globalization of Labor. International Monetary Fund.
  6. 6,0 6,1 The world at work: Jobs, pay and skills for 3.5 billion people“ (June 2012). 
  7. Bureau of Labor Statistics, U.S. Department of Labor, The Economics Daily, International unemployment rates, January 2013 on the Internet at http://www.bls.gov/opub/ted/2013/ted_20130308.htm (visited October 28, 2014).
  8. (2006) Precarious Work, Women and the New Economy: The Challenge to Legal Norms. Oxford: Hart, 3–28.
  9. (2012) World Population Data Sheet. Population Reference Bureau.
  10. Salzman, Hal and B. Lindsay Lowell (24 July 2013). "The Bogus High-Tech Worker Shortage: How Guest Workers Lower US Wages." PBS. Nuoroda tikrinta 25 July 2013.
  11. "Moving back to America: the dwindling allure of building factories offshore." The Economist: 12 May 2011. Nuoroda tikrinta 8 July 2013.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+13470-0=13470 wiki spaudos ženklai).