Gnosticizmas
Gnosticizmas, gnostikai – religinių srovių, gyvavusių maždaug 90 – 170 metais po Kristaus, ir jų filosofinės sistemos apibendrintas pavadinimas. Gnostikams bendra buvo netobulo ir taisytino pasaulio ir gnosio, kaip priešybės nežinojimui ir iš to kilusiai nuodėmei, samprata.
Gnostikų religinės srovės jungė ankstyvosios krikščionybės idėjas su senovės persų bei sirų mitologija, žydų teologija, platonizmu, stoicizmu, neopitagorizmu.
Buvo keletas gnosticizmo sektų: ofinitai, kainitai, bazilidininkai, valentinininkai, doketai. Pastarieji manė, jog Kristus turėjo ne tikrą, o tik iliuzinį kūną, netikėjo visišku Kristaus dieviškumu.
Žymūs skirtingų gnosticizmo formų mokytojai buvo Markionas (maždaug 160 m. e. m.), Tacianas (110–172 m. e. m.), Bazilidas Siras, Valentinas Egiptietis.
Dievo ir materijos, sielos ir kūno, gėrio ir blogio dualizmas – būdingiausias gnosticizmo bruožas. Gnostikai laikė materiją blogio įsikūnijimu, nuodėmingu pradu, kurį nugalėti galima pakilimu per kelias emanacijas (eonus) į tobulą dieviškąją būtį. Eonų pažinimas – svarbiausias gnosticizmo uždavinys.
Ortodoksinė krikščionybė paskelbė gnosticizmą erezija, buvo naikinami gnostikų raštai. Nepaisant to, gnosticizmo tradicija išliko iki vėlyvųjų viduramžių, turėjo įtakos ir vėlesnių laikų krikščioniškajai mistikai, teosofijai bei antroposofijai.[1]
Įtaka K. Jungui
Gnosticizmas didelę įtaką turėjo Karlui Jungui. Aklas ir arogantiškas demiurgas primena susvetimėjusį žmogaus Ego, praradusį ontologinį ryšį su savo tikruoju Aš. Pasakojimas apie Sofiją tarsi kalba apie netekusią ryšio su kolektyvine pasąmone žmogaus psichiką, kurią reikia „gelbėti“.
Šaltiniai
- ↑ Gnosticizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas. - 136 psl.
|