Gražina Landsbergienė
Gražina Landsbergienė | |
---|---|
| |
Gimė | 1930 m. sausio 28 d. Anykščiai |
Mirė | † 2020 m. kovo 10 d. Vilnius |
| |
Veikla | muzikė pianistė, muzikos pedagogė, tremtinė, visuomenininkė
|
Gražina Landsbergienė (Ručytė, 1930 m. sausio 28 d., Anykščiai – 2020 m. kovo 10 d., Vilnius) – muzikė pianistė, muzikos pedagogė, tremtinė, visuomenininkė.
Kilmė ir šeima
Tėvai - Pranas Ručys (1893–1980), verslininkas, 1949–1958 m. tremtinys; - Agnietė Putilaitė-Ručienė (1904–1976), pienininkė, 1949–1958 m. tremtinė.
Augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji. Broliai ir seserys: Vytautas Ručys (1923–1986), emigrantas Kanadoje, statybininkas; Ona Ručytė-Jakulienė (g. 1933 m.), tremtinė, darbininkė; Antanas Rimvydas Ručys (1936–1987), tremtinys, geologas; Elvyra Ručytė-Cinauskienė (g. 1938 m.), tremtinė.
Agnietės Gražinos vardais Anykščių bažnyčioje 1930 m. rugsėjo 7 d. ją pakrikštijo parapijos vikaras Kazimieras Mozūras, krikštatėviai – Ona Ručytė ir Balys Karazija.
Sutuoktinis - Vytautas Landsbergis, muzikologas ir politikas.
Vaikai - Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė (g. 1960 m.), muzikologė; Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m.), kino ir teatro režisierius, rašytojas.
Išsilavinimas
Mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945–1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore.
1949 m. kovo 25 d. G. Ručytė buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje praleido 1949–1957 m. 1949 m. gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė. 1950 m. ji gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija).
1950–1952 m. ji mokėsi Irkutsko (Rusija) muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau 1950–1954 m. dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore.
1954–1957 m. studijavo Sverdlovsko (Rusija) konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbdama akompaniatore.
1957 m. vasario 26 d. paleista iš tremties grįžo į Lietuvą.
[1957]]–1959 m. G. Ručytė [tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama 1957–1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore.
Profesinė veikla
1958 m. G. Ručytė-Landsbergienė pradėjo dirbti Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeistere ir tuose pareigose buvo iki 1985 m. 1962–1966 m. ji taip pat dirbo dėstytoja Vilniaus pedagoginiame institute (VPI).
1989 m. pradėjo dirbti Lietuvos muzikos akademijoje, kur jai buvo suteiktos docentės, vėliau profesorės pareigos.
G. Landsbergienė dalyvavo rečitaliuose su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje ir kitose šalyse: SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje). Yra įrašytų 10 plokštelių jai dalyvaujant ir daug įrašų radijuje.
Visuomeninė veikla
Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo pirmininkė. To fondo pagrindinis tikslas yra remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams. Be to ji buvo Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
G. Landsbergienė 2013 m. inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“ (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte apie Lietuvos Atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės ir politinės vergovės.
Laisvalaikį skirdavo kelionėms, turizmui.
Įvertinimai
- 1980 m. - suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios artistės Garbės vardas.
- 1998 m. - apdovanota „Vilniaus garso“ premija.
- 1999 m. - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
- 2005 m. - Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu.
- 2006 m. - „Žaliojo obuolio“ statulėle, už ištikimybę labdaros idėjai.
Nuoroodos, šaltiniai
Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |