Grammostola rosea

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Enciklopedijos projekte.

Čilės rausvaplaukis paukštėda – Grammostola rosea

Šeima: Theraphosidae Pošeimis: Theraphosinae Sinonimai: Grammostola rosea, Phrixotrichus cala, Grammostola cala, Grammostola spatulata, Rose-haired Tarantula.

Rausvaplaukis paukštėda Grammostola rosea jau daugiau nei trisdešimt metų yra populiarus ir svarbus voras visų augintojų kolekcijose. Tai vienas iš ramiausių ir taikiausių vorų, kuris daugelyje šalių laikomas puikiu pirmuoju voru ir augintiniu biologijos klasėse. Šie nuostabūs vorai yra ramūs, nereikalaujantys daug vietos ir lengvai prižiūrimi. Tiesa, kaip ir kiekvienas kitas voras, jie susinervina paimti ant rankų, todėl nerekomenduojama jų nešioti ar kilnoti daugiau negu būtina. Šie vorai nėra reti, todėl ir kainuoja sąlyginai nedaug.

Kilmė: Grammostola rosea kilę iš Čilės.

Aprašymas: Grammostola rosea – sąlyginai didelis voras. Užaugę per 3-4 metus jie siekia apie 12 cm su kojomis. Šie gražuoliai būna tamsiai rudi ar juodi, tačiau kūnai padengti ryškiais rausvai oranžiniais plaukeliais. Būtent dėl jų ši rūšis ir gavo tokį pavadinimą. Suaugę patinai turi ilgesnes kojas ir plaukuotesnį kūną. Patelės lieka stambios visą gyvenimą. Kai kas teigia, kad patinai būna ryškesni nei patelės, bet gali būti, kad čia tiesiog atspalvių skirtumas dėl gyvenamosios vietos.

Mokslinė klasifikacija: Labai sunku nustatyti tikslų mokslinį pavadinimą šiam vorui. Pavadinimai keitėsi labai daug kartų, ir iki šiol dar abejojama, ar skirtingos spalvos yra dėl skirtingų rūšių, ar tai tiesiog spalvų morfai. Kaip ten bebūtų, dauguma šaltinių vadina vorą Grammostola rosea.

– Diskutuojama, ar reikėtų skirti Grammostola gala ir Grammostola rosea kaip dvi atskiras rūšis, bet sprendimo dar nėra. – Pavadinimai pagal spalvų morfus yra tokie: Grammostola rosea – standartas, Grammostola cala – rausvas, Grammostola spatulata – rusvas. – Pavadinimai „cala“ ir „gala“ nurodo tą pačią rūšį. Kuris pavadinimas teisingas – nenustatyta.

Maitinimas: Grammostola rosea kaip ir kiti vorai maitinasi įvairiais vabzdžiais: svirpliais, žiogais, skėriais ir t. t. Reikėtų juos maitinti gyvu maistu kartą ar du kartus per savaitę.

Aplinka: šie vorai gyvena paprastomis sąlygomis. Jie gerai jaučiasi, jei substrato yra pakankamai negiliems urveliams išrausti. Kaip slėptuvę galima padėti medžio žievės gabalą, kokoso kevalo atplaišą ar kažką panašaus. Terariumą galima paįvairinti gyvais ar dirbtiniais augalais ir kitomis dekoracijomis.

Temperatūra ir drėgmė: ši rūšis geriausiai jaučiasi 26-28 laipsnių temperatūroje. Terariume turi būti gana drėgna – 60-80%.

Elgesys: rausvaplaukis paukštėda – vienas iš ramiausių įmanomų vorų. Juos drąsiai galima imti į rankas (Egzotika. Info administracija primygtinai siūlo to nedaryti), todėl jie darosi dar įdomesni ir mielesni. Jeigu labai įerzinsit, jie gali užimti „kovinę pozą“ arba spardyti alergizuojančius plaukelius. Paskui labai greitai atsitraukia arba tiesiog nurėplioja šalin. Jeigu vorą erzinsit per dažnai, jo pilvelis nupliks dėl nuspardytų plaukelių. Tačiau išsinėręs voras atgauna savo spalvotus plaukelius, tad nėra ko nerimauti.

Ėmimas ant rankų: jei būtina, galima paimti vora iš viršaus, atsargiai pirštais prispaudžiant jo kojas prie papilvės. Kitas būdas yra ištiesti delną priešais jį, o su kita ranka atsargiai užvaryti vorą ant delno. Lygiai tą patį galima padaryti su šepetėliu (tai dar geriau negu baksnoti vorą su ranka).

Veisimas: Grammostola rosea veisiami nelaisvėje jau daug metų. Patinai turi ilgesnes kojas ir yra plaukuotesni už pateles. Pateles porą mėnesių prieš poravimą patartina laikyti vėsiau nei visada. Kai subrendęs patinas ruošiasi poruotis ir nupina spermos voratinklį, jį reikėtų patalpinti su patele. Jis atsargiai prisigretina prie patelės slėptuvės, trepsėdamas ir virpindamas kojas. Patelė „suviliojama“ ir išlenda iš slėptuvės. Tada patinas šoka prie jos, savo kabliais laikydamas jos heliceras ir stumdamas patelę beveik į vertikalią padėtį, kad galėtų pasiekti jos sėklos priimtuvą poravimuisi. Patinas įkiša savo kairįjį, dešinįjį arba abu pedipalpus į sėklos priimtuvą ir įleidžia ten apvaisinantį skysti. Jei apvaisinimas pavyksta, patelė per kelias savaites padeda kokoną. Šios rūšies kokonai būna dideli, iš kurių gimsta apie 500 voriukų. Subrendusį patiną galima poruoti su keliomis patelėmis arba su ta pačia kelis kartus, kad šansas apvaisinti išaugtų. Paprastai po sėkmingo apvaisinimo praėjus kelioms savaitėms patinas miršta.

Susirgimai: paukštėdas gana paprasta laikyti nelaisvėje, jeigu jiems suteikiamos reikalingos sąlygos. Yra keletas ženklų, kurie rodo, kad gyvūnėlis jaučiasi negerai: jis neturi apetito, sulėtėja, sulysta, slepiasi įsispraudęs į kamputį ir t. t. Šios problemos – tai dažniausiai netinkamos aplinkos rezultatas. Tai gali būti temperatūros nukritimas, parazitai, nepakankamas arba per didelis substrato gylis arba slėptuvės nebuvimas. Šiuos dalykus galima nesunkiai pakeisti ir pakoreguoti. Blogiausiu atveju, visada galite tiesiog perkelti augintinį į kitą terariumą.

Nėrimasis: viena dažniausių priežasčių, dėl kurių voras nesielgia kaip paprastai yra nėrimosi periodas. Kai jiems nebeužtenka vietos savo pačių odoje, visi paukštėdos reguliariai išsineria, palikdami seną egzoskeletą, kvėpavimo, virškinimo ir lyties organus. Procesas prasideda žymiai anksčiau negu pats nėrimasis. Keletą savaičių prieš išsinerdamas, voras auginasi naują odą po senąja. Šiuo laikotarpiu voras sulėtėja ir neėda. Kartais pina daug voratinklių. Pradėdami nertis, jie atsigula ant nugaros ir atrodo lyg būtų negyvi. Palikite augintinį ramybėje, jei tai pamatysite. Jeigu terariume pakanka drėgmės ir šilumos, nėrimasis praeis greitai ir lengvai. Ką tik išsinėrusio paukštėdos oda labai minkšta ir plona. Priklausomai nuo voro dydžio, prireikia nuo vienos dienos iki kelių savaičių, kad jis vėl pradėtų įprastai elgtis ir maitintis. Maži voriukai atsigauna daug greičiau negu paaugę.