Gustavas Krupas
Gustavas Krupas (vok. Gustav Georg Friedrich Maria Krupp von Bohlen und Halbach, 1870 m. rugpjūčio 7 d. Hagoje – 1950 m. sausio 16 d. Zalcburge) – vokiečių pramonininkas ir finansininkas, teistas Niurnbergo tribunole už finansinę pagalbą nacių režimui.
Biografija
Gustavas von Bohlenas-Halbachas gimė dvarininko ir diplomato šeimoje. 1893 m. baigė Heidelbergo universiteto teisės fakultetą, dirbo Vokietijos diplomatinėse misijose Vašingtone, Pekine ir Vatikane.
1906 m. vedė Bertą Krupp. Kaizeriui Vilhelmui II-ajam leidus papildė pavardę[1] ir įėjo į Krupp koncerno direktorių tarybą. Su žmona Berta išaugino aštuonis vaikus.
Po Pirmojo pasaulinio karo beveik pusė Krupp koncerno gamybinių pajėgumų buvo demontuota. G.Krupas priešinosi tam, dėl ko 1923 m. Prancūzijos karo tribunolo nuteistas 15 metų kalėti (kalėjime praleido 7 mėnesius). Per kitą dešimtmetį gamyklos pertvarkytos žemės ūkio, civilinės pramonės produkcijai gaminti, tačiau slapta mažomis partijomis Olandijoje ir Švedijoje gamino ir karinę produkciją.[2] 1931–1933 m. G.Krupas buvo Vokietijos pramonininkų sąjungos (Reichsverband der Deutschen Industrie) prezidiumo pirmininkas.
Nacių judėjimo pradžioje buvo jų priešininku, tačiau po asmeninio susitikimo su A.Hitleriu 1933 m. vasario mėn. savo nuomonę pakeitė ir pradėjo finansiškai remti Vokietijos kariuomenės perginklavimo programą. 1933 m. gegužės mėn. paskirtas „Adolfo Hitlerio fondo“ prezidentu.
Krupp koncerno gamyklose buvo pagaminta dauguma vermachte naudotų tankų, artilerijos pabūklų ir kitos karinės technikos. Gamyklose dirbo virš 160 000 žmonių, tame tarpe nemažai karo ir koncentracijos stovyklų belaisvių.
G. Krupas vadovavo pramoninei imperijai iki 1943 m. Karo pabaigoje jo sveikata sparčiai blogėjo, jis apkurto, po infarkto nebegalėjo judėti, kalbėti ir rašyti.[3] Nežiūrint į tai buvo įtrauktas į Niurnbergo tribunolo teisiamųjų už karo nusikaltimus tarpą, tačiau dėl amžiaus ir sveikatos būklės nuo bausmės atleistas.
Mirė Bliunbacho pilyje (prie Zalcburgo) 1950 m.[4]
Šaltiniai
| ||||||