Gyvenimo prasmė

Iš kur atėjome? Kas mes esame? Kur mes einame? Polo Gogeno paveikslas

Gyvenimo prasmė – vienas esminių filosofinių, teologinių klausimų, kuriuo bandoma nusakyti atskiro individo, žmonijos, gyvybės, visatos egzistavimo priežastį, paskirtį, tikslą. Į gyvenimo prasmės klausimą vienareikšmių atsakymų nėra, įvairios filosofijos kryptys, religijos ir tikėjimai pateikia labai skirtingus atsakymus į šį klausimą. Atsakymų į šį klausimą ieškoma per tokias sąvokas ir išeities taškus kaip Dievas, siela, laisva valia, etika, gėris ir blogis, pomirtinis gyvenimas, laimė ir kt.

Filosofiniai požiūriai

Antikinė filosofija

Antikinėje filosofijoje gyvenimo prasmės klausimas dažniausiai formuotas per harmoniją su gamta, dievais ir žmonėmis, saikingumu, dorybe. Idealistinėje Platono filosofijoje gyvenimo prasme laikytas aukščiausiojo gėrio idealo siekimas. Aristotelio teigimu, svarbiausia gyvenime yra siekti laimės (eudaemonia) – tai įvykdoma per dvasinį tobulėjimą, meninę, mokslinę veiklą. Panašiai manė ir kinikai, kuriems gyvenimo prasmė – gyvenimas dorybėje, neprieštaraujančioje gamtai. Jų teigimu, reikia atsisakyti troškimo turtams, galiai, sveikatai, šlovei ir gyventi kuo natūraliau. Epikūro filosofija buvo hedonistinė – gyvenimo prasmė yra malonumų, laisvės nuo baimės ir skausmo (ataraxia), ramybės pojūtis, įgyjamas per žinias, bendravimą, saikingą gyvenimą. Tačiau Epikūras pabrėžė, kad tokio gyvenimo negalima pasiekti per alkoholio gėrimą, persivalgymą ar kūnišką meilę. Stoikams pagrindinė prasmė buvo žmogaus gyvenimo harmonija su visatos dieviškąja tvarka (logos). Jie pabrėžė dorybės, proto, gamtos dėsnių svarbą teisingame gyvenime.

Šiuolaikinė Vakarų filosofija

Vakarų filosofijoje po švietimo amžiaus šis klausimas tapo problematiškesnis, palaipsniui pradėta abejoti tradiciniais gyvenimo prasmės atsakymais ar iš viso pačia prasme. Klasikinio liberalizmo filosofijoje pabrėžta individo laisvė, asmeninis prasmės ieškojimas pasitelkiant privačią nuosavybę, žmogaus teises, darbą. Utilitaristai kaip ir Epikūras gyvenimo prasmę įžvelgė skausmo vengime ir malonumų siekyje, tačiau pabrėžė kolektyvinės gerovės svarbą. Nihilizmas atmetė objektyvios gyvenimo prasmės egzistavimą. Nyčės teigimu, gyvenime nėra objektyvių, suvokiamų vertybių, tiesos, moralės, aukštesnių prasmių. Pasak Kamiu, nors gyvenimas yra beprasmis, jame vis viena reikia gyventi didvyriškai, sekuliariame šventume, nors tai ir bus absurdiška. Gyvenime galima elgtis trejopai – nusižudyti, įtikėti kažkuo transcendentiniu, esančiu už Absurdo arba susitaikyti su Absurdu ir jame gyventi. Pragmatizme gyvenimo prasmė – suvokti tiesą per patirtį, atmetant mistinius, abstrakčius ieškojimus, siekiant praktinio teorijų patikrinimo. Egzistencialistinės filosofijos vertinimais, kiekvienas žmogus turi surasti savo asmeninę gyvenimo prasmę, nėra jokių bendrų, galutinių prasmių. Pasak S. Kirkegoro, žmogus, norėdamas išsivaduoti nuo egzistencinio nerimo, gali besąlygiškai įsipareigoti kažkam baigtiniam ir sudėti savo gyvenimo prasmę į tą įsipareigojimą. Pasak Šopenhauerio, gyvenimas yra betikslis, iracionalus ir nuo kančios išsivaduoti galima per estetinius apmąstymus, asketizmą ir užuojautą kitiems. Sekuliarusis humanizmas atmeta antgamtines įtakas žmogui ir teigia, kad žmonijos gyvenimo prasmė yra bendro gėrio kūrimas, socialinis ir technologinis tobulėjimas, žinių siekis. Asmeninis gyvenimo prasmės klausimas sprendžiamas įveikiant iliuzijas, tobulinant socialinius ryšius.

Rytų filosofija

Moizme gyvenimo prasmė suvokta kaip besąlygiškos meilės siekis, mokėjimas mylėti visus vienodai, nepriklausomai nuo santykio su kiekvienu žmogumi. Konfucianizmas pabrėžė gėrio ir moralės svarbą gyvenime, gyvenimo prasmė randama paprastame, harmoningame gyvenime.

Religiniai požiūriai

Krikščionybėje gyvenimo prasmė – išsigelbėjimo siekimas per Dievo malonę ir Kristaus užtarimą. Žmonės esti Dievo kūriniai, todėl turi mylėti ir garbinti savo Kūrėją. Pagal Kristaus mokymą gyvenantys, po mirties pateksią į Dievo karalystę.

Panašus gyvenimo prasmės suvokimas ir islame – žemiškasis gyvenimas yra išbandymas, nuo žmogaus veiksmų priklauso, ar jis po mirties pateks į rojų, ar į pragarą. Norėdamas patekti į rojų, žmogus turi garbinti Alachą ir vykdyti Korane nurodytas priedermes. Ezoterinėje islamo atšakoje sufizme teigiama, kad Alachas pasaulį sukūręs savo malonumui, kad Visata ir gyvenimas yra lyg žaidimas, kurio pagrindinis prizas yra pats Alachas.

Judaizme gyvenimo prasmė taip pat suvokiama per Dievo garbinimą, Dievo įsakymų laikymąsi, dvasinį tobulėjimą. Ezoteriniame Kabalos mokyme, gyvenimo tikslas yra galutinė sąjunga su Dievu, žmogų ir Dievą skiriančių „apvalkalų“ panaikinimas.

Bahajų tikėjime pabrėžiamas žmonijos vienybės siekis. Gyvenimo prasmė yra siekti žmonijos gėrio, dvasinio, moralinio tobulėjimo.

Hinduizmui būdingi įvairūs gyvenimo prasmės suvokimai, tačiau daugelį jų vienija karmos, samsaros ir mokšos sąvokos. Žmogaus siela (atmanas) yra amžina ir turi savo karmą. Per daugelį savo gyvenimų (samsarą) žmogus turi dvasiškai tobulėti, kad išsivaduotų iš karmos ir samsaros bei pasiektų išsivadavimą – mokšą. Dvasinio tobulėjimo būdai yra įvairių dievybių garbinimas, praktikos (jogos) ir tam tikras gyvenimo būdas (dharma).

Budizmas neteigia jokios gyvenimo prasmės, tačiau nurodo išsivadavimo iš kančios kelią, kuris kaip ir hinduizme pasiekiamas įveikiant samsarą ir pasiekiant nirvaną.

Mokslinis požiūris

Nors mokslas, kaip ir filosofinės ar teologinės teorijos, negali pateikti galutinio atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą, yra keliamos įvairios teorijos ir hipotezės, besiremiančios daugiausia evoliucija ir laimės tyrinėjimais.

Pagrindinė mokslinė atšaka, nagrinėjanti gyvenimo prasmės (ypač asmeninės) klausimą yra psichologija. Pozityvioji ir iš dalies humanistinė psichologija pabrėžia žmogaus asmeninį tobulėjimą, vidinio potencialo atskleidimą, realizaciją, socialinių santykių darną. Žmogaus gyvenimo prasmė yra pasiekti savo tobulumą, realizuoti savo poreikius. Socialinė psichologija teigia, kad visos žmonių sukurtos prasmės yra psichologinis bandymas išvengti mirties baimės. Evoliucinė psichologija pabrėžia, kad žmonės yra valdomi instinktų ir biologinių poreikių ir, kad pagrindinė jų gyvenimo varomoji jėga yra malonumų siekis bei būtinybė palikti palikuonių. Panašiai teigia ir biologai – jei ir yra kažkokia gyvybės prasmė, tuomet tai yra siekis kuo labiau išplatinti savo genus.

Bendras požiūris

Kadangi gyvenimo prasmės klausimas ne kartą iškyla daugeliui žmonių, kiekvienas randa sau atsakymą pats. Žemiau pateikti įvairūs požiūriai, kuriais žmonės atsako į prasmės klausimą.

• Įgyvendinti savo svajones, siekti savo idealų (gyventi svajonėmis, kovoti už kokias nors vertybes, sekti savo likimu, pasiekti tobuliausią savęs versiją, pasiekti gyvenimo džiaugsmą, harmoniją ir kt.);
• Pasiekti biologinį tobulumą (išgyventi kuo ilgiau, palikti kuo daugiau palikuonių, evoliucionuoti);
• Siekti žinių ir išminties (kuo daugiau išmokti, suprasti gyvenimą ir pasaulį, įveikti baimes ir išmokti gyvenimo pamokas, atrasti gyvenimo prasmę);
• Daryti gera (padėti kenčiantiems, duoti daugiau nei gavai, siekti taikos, lygybės, santarvės);
• Pasiekti dvasinį nušvitimą (susilieti su Dievu, pasiekti sielos tyrumą, pažinti Dievą);
• Mylėti, mėgautis gyvenimu (mylėti kuo labiau, išmokti mylėti, visur siekti grožio, vengti skausmo, kančios, siekti malonumo, džiaugsmo);
• Siekti būti geriausiu (siekti valdžios, galios, būti geresniam, galingesniam už kitus);
• Gyvenimas beprasmis (žmonija susikūrė atsitiktinai ir neturi jokios prasmės);
• Gyvenimo prasmės neįmanoma suprasti (gyvenimo prasmė yra už žmogaus supratimo ribų);
• Gyvenimas yra blogas (gyvenimas yra ašarų pakalnė, pasibaigianti mirtimi).