Hermann Schapira
| Hermann Schapira | |
|---|---|
| |
| Apie 1898 metus | |
|
| |
| Gimė | 1840 m. rugpjūčio 4 d. Eržvilkas, Rusijos imperija |
| Mirė | † 1898 m. gegužės 8 d. Kelnas, Vokietijos imperija |
|
| |
| Veikla | Matematikas, profesorius, sionistas.
|
Hermanas Šapira (1840 m. rugpjūčio 4 d. Eržvilke, Rusijos imperija – 1898 m. gegužės 8 d. Kelne, Vokietijos imperija) – Lietuvos žydų kilmės Heidelbergo universiteto matematikos profesorius, Žydų nacionalinio banko ir Žydų nacionalinio fondo steigėjas, idėjos Palestinoje steigti žydų žemės ūkio gyvenvietes kibucus autorius.[1]
Biografija
Gimė 1840 m. rugpjūčio 4 d. Eržvilke, jo tėvas buvo malamedas. Nuo pat vaikystės pasižymėjo neeiliniais gabumais. Būdamas devynerių metų perskaitė žydų filosofo Mošės Maimonido veikalą. Mokėsi Kretingos ješivoje. Buvo Tirkšlių ješivos vadovas. 1864 m. jam į rankas atsitiktinai papuolė matematikos vadovėlis, kuris sužadino norą gilintis ir į pasaulietinius mokslus. 1866 m. persikelė gyventi į Kauną, po to – Vilnių, kur savarankiškai lavinosi.
1887 m. įstojo į Berlyno pramonės akademiją. 1871 m. dėl lėšų stygiaus grįžo į Rusijos imperiją. Dirbo prekybinių firmų tarnautoju Odesoje, Kijeve, Žitomire, Vitebske. 1877-1878 m. Rusijos – Turkijos karo metu teikė karinę amuniciją. Sukaupęs pakankamai lėšų mokslui, nuo 1878 m. studijavo Heidelberge, ten 1880 m. gavo daktaro laipsnį, tapo matematikos profesoriumi. Tais pačiais metais iš hebrajų į vokiečių kalbą išvertė viduramžių geometrijos vadovėlį „Mišnat cha–middod“. Negavęs darbo Odesos universitete, Šapiro liko Heidelbergo universitete, nuo 1887 m. dirbo ektraordinariniu profesoriumi, pelnė visuotiną matematikų pripažinimą. Bet didelė dalis jo matematikos darbų liko neišspausdinta, nebaigta. Nežiūrint to, visą laiką stokojo lėšų. Vienu metu pragyvenimui net taisydavo laikrodžius.
Šapira yra vienas iš Hibbat Ciono steigėjų, dirbęs kartu su L. Pinskeriu ir kėdainiškiu M. L. Lilienbliumu. Būtent 1881 m. su jais Odesoje įsteigė Hibbat Cion skyrių. 1884 m. Heilderberge įsteigė bendriją „Cion“, kurios tikslas buvo steigti žydų žemės ūkio gyvenvietes Palestinoje. Katovicų suvažiavime ir Bazelio sionistų kongrese jis pasiūlė du savo parengtus projektus: įsteigti Žydų nacionalinį fondą (Keren kajemet le Israel) ir Žydų nacionalinį banką, kuris kauptų lėšas žemei Palestinoje pirkti, taip pat įsteigti Jeruzalėje žydų aukštąją mokyklą su judaikos studijų, teorijos mokslų, technikos bei agronomijos žinių skyriais.
Šapira kurį laiką buvo nusivylęs sionizmu, gilinosi į mokslus ir judaizmo galimą sintezę, bet 1897 m. po neilgų svarstymų jis palaikė T. Herclį ir sutiko dalyvauti pirmajame sionistų kongrese, kuriame pakartojo savo du konkrečius pasiūlymus. Pirmasis pasiūlymas buvo patvirtintas per 5 –ąjjį sionistų kongresą 1901 m., antrasis per 11 –ąjį sionistų kongresą 1913 metais. Paskutiniais gyvenimo metais Šapira aktyviai propogavo sionizmo idėjas. Mirė skaitydamas paskaitą 1898 m. gegužės 8 d. Kelne. 1925 m. išėjo Hermano Šapiros straipsnių rinkinys apie žydų nacionalinį judėjimą.[2]
Literatūra
- Cantor: Schapira, Hermann. In: Allgemeine Deutsche Biographie (ADB). Band 53, Duncker & Humblot, Leipzig 1907, S. 732 f.
Šaltiniai