Homofobija
|
Homofobija (iš graikų k. ὁμός homo(seksualus), „toks pat, lygus“ + φοβία (fobija), „baimė“) yra neklinikinės kilmės terminas[1], apibūdinantis baimę arba panieką homoseksualams ir iš to sekančius veiksmus.[2] Jis taip pat apibūdina homoseksualų diskriminaciją.[3] Homofobiškas yra būdvardinė šio termino forma, vartojama šitų savybių buvimui apibūdinti; homofobas yra daiktavardinė forma, apibūdinanti individus su „homofobiškomis“ savybėmis.
Homofobijos klasifikavimas
Homofobija pasireiškia įvairiomis formomis. Tyrėjų yra išskirta daug įvairių jos rūšių: internalizuota homofobija, socialinė homofobija, emocionali homofobija, racionalizuota homofobija ir kt. Egzistuoja teorijų, klasifikuojančių homofobiją (kartu su rasizmu ir seksizmu) prie dėl nepakantumo kylančių asmenybės sutrikimų.[4]
Internalizuota homofobija
Internalizuota homofobija vadinasi toks išankstinis nusistatymas ar prielaida, kai teigiama, kad heteroseksualumas tėra vienintelis tikras žmogaus seksualumo modelis, paremtas tradicine lyčių vaidmenų skirstymo dogma. Toks savo seksualinės orientacijos neigimas sukelia individui didelį diskomfortą.
Tokia situacija gali sukelti ekstremalų homoseksualaus potraukio slopinimą.[5] Kitais atvejais gali įvykti sąmoninga vidinė kova, kai religiniai ar socialiniai įsitikinimai yra supriešinami stipriems seksualiniams ir emociniams norams. Šis disonansas dažnai sukelia klinikinę depresiją, ir neįprastai aukštas savižudybės tarp homoseksualių paauglių procentas (iki 30 % visų neheteroseksualių jaunuolių yra mėginę nusižudyti) yra priskiriamas šiam reiškiniui.[6]
Pasireiškimas ir ištakos
Homofobija, kaip ir heteroseksizmas, yra visuomeninis reiškinys. Jo šaknys glūdi tradiciškai konservatyvioje ir griežtoje visuomenės nuomonėje apie vyrų ir moterų vaidmenis.[reikalingas šaltinis] Psichologai bei sociologai pastebi, kad tradicinės kultūros vertybės ir švietimas dažnai padeda susiformuoti homofobijai: pvz., nuo mažens vaikai dažnai įspraudžiami į tam tikros elgsenos rėmus, parenkant „tinkamus“ jų lyčiai žaidimus ir rūbus[reikalingas šaltinis]. Kitas pavyzdys galėtų būti katalikybės akcentuojama „universali moralė“, pagal kurią negalima būti „kitokiu“[reikalingas šaltinis]. Asmenys, neatitinkantys dominuojančių „būti vyru“ ar „būti moterimi“ įvaizdžių, tokioje visuomenėje sutinkami priešiškai, su baime, bei palydimi patyčiomis ir įžeidinėjimais. Pažymima, kad vyrai dažniau negu moterys homofobiškai reaguoja į homoseksualius kitų žmonių santykius.[reikalingas šaltinis]
Vis dėlto Katalikų Bažnyčia pasisako prieš homofobiją [7].
Heteroseksualumo kaip vienintelės priimtinos seksualinės išraiškos formos propagavimas (t. y. heteroseksizmas), yra tiesiogiai susijęs su platesniais lyčių santykiais visuomenėje.[reikalingas šaltinis] Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) organizacijų atstovai atkreipia dėmesį į tai, kad šeima, paremta heteroseksualia santuoka, dažnai yra propaguojama ir pateikiama kaip vienintelė vertinga visuomenės ląstelė; pastebima, kad kitokia seksualumo išraiška, seksas kaip malonumas ir bet koks bandymas atskirti seksualumą nuo dauginimosi dažnai suvokiami kaip grėsmė visuomeninei santvarkai[reikalingas šaltinis]. Toks požiūris atsispindi kai kurių šalių įstatymuose ir visuomeninių institucijų politikoje (žr. žemėlapį).
Tokiose visuomenėse lesbietės ir gėjai dėl savo lytinės orientacijos dažnai neturi tokių teisių ir laisvių, kurios garantuotos heteroseksualams.[reikalingas šaltinis] Pvz., atskleidus savo homoseksualumą, individui gali būti sunku susirasti darbą, pasirinkimo galimybės gali būti labai ribojamos; tokie asmenys taip pat gali būti atleisti iš darbo arba priskirti nepatikimų darbuotojų kategorijai; jiems dažnai neleidžiama įsivaikinti arba būti globėjais; homoseksualiems nuomininkams gali būti atsakyta išnuomoti butą; homoseksualiai porai grėstų smurtas, jei jie demonstruotų savo prieraišumą viešoje vietoje; daugelyje šalių homoseksualams neleidžiama įteisinti savo bendro gyvenimo (žr. žemėlapį).
Lesbietės ir gėjai gali susidurti ne tik su nusistovėjusia diskriminacija, bet ir su plintančiais visuomenės prietarais, kurie gimdo atvirą priešiškumą ir fizinį smurtą[8]. Spaudoje pasitaiko pranešimų, kad AIDS yra „gėjų nelaimė“ ir kad homoseksualumas susijęs su seksualine prievarta prieš vaikus, t. y. pedofilija.[reikalingas šaltinis]
Homofobija Lietuvoje
Nepaisant konstitucinių lygybės ir privatumo garantijų, homoseksualūs santykiai Lietuvoje buvo baudžiami iki 1993 metų birželio 11 dienos. Lietuva paskutinė iš trijų Baltijos valstybių panaikino sovietinio Baudžiamojo kodekso 122 straipsnio dalį, numatančią laisvės atėmimą iki trejų metų už savanoriškus dviejų vyrų lytinius santykius.
2007 m. gegužės ir spalio mėnesiais Vilniaus miesto taryba dukart atsisakė išduoti leidimą LGBT atstovams surengti akcijas viešose vietose: iš pradžių buvo atsisakyta Europos Sąjungos kovos su diskriminacija kampanijos sunkvežimiui sustoti Vilniuje, kurio centre turėjo įvykti keletas ES lygių galimybių visiems metų renginių; vėliau, rudenį, buvo atsisakyta Rotušės aikštėje iškelti 30 metrų vaivorykštės spalvų vėliavą – LGTB judėjimo simbolį; ši vėliava turėjo būti iškelta, minint 200 LGTB aktyvistų iš 40 skirtingų šalių susirinkimą į Vilniaus konferenciją, kurią organizavo Tarptautinė lesbiečių ir gėjų asociacija (ILGA) kartu su keletu šalies organizacijų. Savo apsisprendimą miesto valdžia argumentavo rizika saugumui, kurį galėjo sukelti renginio oponentai.
Tai sukėlė nemažą skandalą Lietuvoje[reikalingas šaltinis], kurio atgarsiai pasiekė ir užsienio žiniasklaidą bei įvairias tarptautines organizacijas. Netrukus po to Lietuvos gėjų lyga (LGL) padavė Vilniaus miesto savivaldybę į teismą, tačiau Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 24 dienos nutartimi pareiškimą atmetė. Spalio 31 d. LGL, nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui, kuriuo paprašė panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.[9]
Lapkričio 1 d. tarptautinė organizacija Amnesty International pasmerkė Vilniaus valdžios veiksmus ir pareiškė, kad Lietuva negerbia LGBT žodžio laisvės bei teisės rengti susirinkimus.[10] Nepaisant to, lapkričio 14 d. Vilniaus miesto taryba pakeitė Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisykles, įteisindama galimybę neleisti organizuoti renginių viešose vietose, jei jų metu „policijos ar komisijos manymu, gali kilti riaušės, ar šie renginiai dėl savo pobūdžio gali išprovokuoti neigiamą visuomenės reakciją ar priešiškumą“.
Tų pačių metų gruodžio 21 dieną Liuksemburgo atstovas Jean Huss Europos Tarybos (ET) parlamentinėje asamblėjoje pateikė rašytinį klausimą ET Ministrų komitetui dėl LGBT teisių varžymo Lietuvoje[11]. Šablonas:Update Šiuo metu Lietuvos parlamentas svarsto įstatymus, kurie neleistų „propaguoti homoseksualumo“ tarp vaikų. Šis įstatyminės bazės pasikeitimas susijęs su dabartinio įstatymo dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio papildymu. Siūlomos pataisos autoriai aiškinamajame rašte nurodė, kad „netradicinės seksualinės orientacijos propagavimas ir informacijos, susijusios su teigiamais homoseksualių ryšių vertinimais, viešinimas gali neigiamai paveikti nepilnamečių fizinį, protinį ir, visų svarbiausia, dorovinį vystymąsi“.[12] LGBT bei įvairių visuomeninių organizacijų teigimu, tokios Seimo pataisos yra homofobiškos, nes dėl formuluočių neaiškumo sudaro sąlygas drausti bet kokią viešąją informaciją apie homoseksualumą ir suvaržyti homoseksualių žmonių teisę į saviraišką[13].
Įtakos Seimo sprendimams greičiausiai turės 2007 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl kovos su Europoje plintančiu ekstremizmu. Ši rezoliucija dar kartą pasmerkė skatinimą netoleruoti tam tikrų grupių asmenų ir jų teisių dėl jų rasės, kilmės, tikėjimo, negalios, lytinės orientacijos ar pilietybės.
2008 m. Amnesty International išvadose teigiama, kad Lietuvos valdžios institucijos skatina netoleranciją gėjams, lesbietėms, biseksualams ir transseksualams.[14]
Šaltiniai
- ↑ Paula A. Treichler, AIDS, Homophobia, and Biomedical Discourse: An Epidemic of Signification, October, Vol. 43, AIDS: Cultural Analysis/Cultural Activism (Winter, 1987), pp. 31-70.
- ↑ The American Heritage® Dictionary of the English Language: Fourth Edition.
- ↑ Merriam-Webster Online and 11th Collegiate Dictionary, 2005, American Heritage Dictionary.
- ↑ George H. Weinberg, Society and the healthy homosexual, St. Martin's Press (1972), ASIN: B0006CPW8C
- ↑ Adams, H.E., Wright, R.W. & Lohr, B.A. (1996). „Is Homophobia Associated With Homosexual Arousal?“, Journal of Abnormal Psychology, 105, no. 3, pp. 440-445.
- ↑ Sexual Orientation and Gender Identity – Discrimination and Conflicts from Planned Parenthood
- ↑ http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N183D3.html Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.
- ↑ http://www.apa.org/topics/orientation.html
- ↑ Atviri.lt Naujienos: „Mes už visas vaivorykštės spalvas“ – kovos už teisę būti atvirais dokumentika, 2007 11 19
- ↑ Atviri.lt Naujienos: Lietuva privalo gerbti, ginti ir vykdyti lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų teises – žmogaus teises, 2007 11 05
- ↑ Delfi.lt: Lietuvos homoseksualai sulaukė Liuksemburgo politiko užtarimo
- ↑ Atviri.lt Naujienos: Lietuva privalo gerbti, ginti ir vykdyti lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų teises – žmogaus teises, 2007 11 05
- ↑ Kuriant teisingą visuomenę? Lietuvos Gėjų lygos laiškas Seimo nariams
- ↑ Lietuvai – „Amnesty International“ kritika dėl gėjų teisių ir rasizmo
| ||||||