Homoseksualumas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
LGBT straipsniai Vikipedijoje
Gay flag.svg
Bendros sąvokos
Homoseksualai (Gėjai · Lesbietės) · Biseksualai · Transseksualai
Kultūra
Socialiniai LGBT judėjimai · Gėjų klubas · Homoseksualų eitynės · LGBT simboliai · Karinė tarnyba · Tos pačios lyties asmenų santuoka · Homoseksualų tėvystė

Homoseksualumas – lytinė orientacija, pasižyminti potraukiu tos pačios lyties asmenims. Šis terminas apibūdina tiek asmens savivoką ir patiriamus jausmus, tiek elgseną.

Sąvokos

Žodis „homoseksualus“ sudarytas iš gr. homos (ὁμός) 'tas pats' ir lot. sexus 'lytis'. Paplitęs angliškos kilmės žodis „gėjus (linksmūnas)“ reiškia homoseksualios orientacijos vyrą, „lesbietė“ – homoseksualios orientacijos moterį. Nusakant jausminius ar socialinius santykių tarp tos pačios lyties asmenų aspektus, dažnai vartojami skoliniai „gėjus“ (angl. gay), „gėjiškas“. Tačiau aiškaus sutarimo dėl sąvokų nėra, neretai žodis „gėjus“ suvokiamas kaip įžeidus, kadangi išskiria homoseksualų asmenį iš likusios bendruomenės kaip kažkokį ypatingą, kitokį (nes specialaus žodžio heteroseksualiam asmeniui apibūdinti nėra, o kartais pavartojamos netaisyklingos kalbiniu požiūriu sąvokos „natūralas“ arba „tradicinė orientacija“ tarsi suponuoja homoseksualių asmenų nenormalumą ir išskirtinumą, todėl yra nepriimtinos). Todėl kai kurių nuomone priimtiniau yra taikyti neutralias sąvokas – „homoseksualumas“ ir „heteroseksualumas“, atitinkamai „homoseksualus asmuo“ arba „heteroseksualus asmuo“, kadangi šios sąvokos yra pakankamai tikslios ir neišskiria nei vienų, nei kitų.

Požiūris į homoseksualumą

Homoseksualų teisinė padėtis pasaulyje.

██ Nėra informacijos

Homoseksualūs santykiai legalūs:

██ Leidžiama sudaryti santuoką

██ Pripažįstamos kitų tipų sąjungos

██ Pripažįstamos kitose teritorijose sudarytos santuokos

██ Neleidžiama sudaryti jokių sąjungų

Homoseksualūs santykiai nelegalūs:

██ Nedidelės bausmės

██ Sunkios bausmės

██ Įkalinimas iki gyvos galvos

██ Mirties bausmė

Daugelis religijų (tarp jų – visos judaistinės kilmės religijos – islamas, judaizmas ir krikščionybė) homoseksualų ar biseksualų elgesį iki šiol laiko nuodėme. Kai kurios iš religijų homoseksualumą bei biseksualumą traktuoja kaip asmens pasirinkimą. Šiose religijose laikoma, kad homoseksualai pasirenka nuodėmingą gyvenimą, kai nusprendžia turėti seksualinių santykių su tos pačios lyties asmenimis.

Romos katalikų bažnyčia šiuo metu pripažįsta skirtingų lytinių orientacijų egzistavimą, tačiau remdamasi homoseksualių santykių reprodukcijos stokos argumentu reikalauja susilaikymo nuo tokių santykių. Pagal dabartinę bažnyčios doktriną, biseksualūs asmenys privalo apsiriboti tik heteroseksualiais santykiais; jų homoseksualūs potraukiai „tėra išmėginimas“.

Požiūris į homoseksualius žmones įvairiais laikotarpiais ir įvairiose kultūrose buvo skirtingas; Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, homoseksualumas buvo visiškai normalus reiškinys. Kai kuriose visuomenėse, pvz., Spartoje, tam tikrose situacijose homoseksualumas netgi buvo skatinamas. Vėliau Europoje homoseksualumą imta laikyti iškrypimu bei psichine liga, kurią nesėkmingai bandė gydyti psichiatrai. Tam tikrais istorijos etapais homoseksualumas tapdavo neapykantos objektu visuomenėse, sprendžiančiose politines arba socialines problemas. Tokiu pavyzdžiu gali būti nacių vykdytas masinis homoseksualių asmenų naikinimas arba baudžiamasis persekiojimas sovietinėse totalitarinėse visuomenėse.

Antroje XX amžiaus pusėje požiūris į homoseksualus pamažu ėmė liberalėti. 1960-aisiais pradėjo formuotis šiuolaikiniai socialiniai LGBT judėjimai, ir nuo 1970-ųjų gėjų klubų steigimas bei LGBT paradų rengimas tapo masiniu ir reguliariu reiškiniu; visuomenės nuomonė viešųjų gėjų renginių atžvilgiu išsiskiria: vieni mano, jog jie tik padeda įtvirtinti homoseksualų atskyrimą nuo visuomenės, kitų nuomone, tai yra tam tikras būdas įrodyti, kad homoseksualai taip pat turi teisę rengti savo viešus renginius. Radikalesnių pažiūrų individai kaltina šį judėjimą informacinio balanso dėl žmogaus socialinių laisvių pažeidimu: jų teigimu, LGBT vykdo atvirą propagandą, kai būti homoseksualiais yra „skatinama“; savo ruožtu, gėjų bendruomenės kaltina pastaruosius homofobija.

Per keletą paskutinių dešimtmečių daugumoje išsivysčiusių šalių radikaliai pasikeitė ir teisinė homoseksualių asmenų padėtis. Kai kurių valstybių teisė šiuo metu numato vienos lyties asmenų santuokas, o daugelio Europos šalių teisėje sukurtas civilinės sąjungos institutas.

Patologinis homoseksualumo modelis

1886 metais seksologas Richardas von Krafft-Ebingas paminėjo potraukį tos pačios lyties asmenims darbe „Psychopathia Sexualis“. Pradedant šiuo veikalu, iki XX a. antrosios pusės medikų bendruomenėje vyravo nuomonė, jog homoseksualumas yra sutrikimas, priskiriamas lytiniams nukrypimams.

Nuo 1973 metų Amerikos psichiatrų asociacija oficialiai atsisakė pripažinti homoseksualumą sutrikimu. 1992 metais iš naujausios ligų klasifikacijos ICD-10 homoseksualumą išbraukė ir Pasaulio Sveikatos Organizacija. Šiuo metu visų didžiausių pasaulio valstybių profesinės psichinės sveikatos organizacijos laikosi nuomonės, jog homoseksualumas nėra patologija, ir bet kokie bandymai teikti gydymo terapiją homoseksualiam asmeniui gali privesti prie psichinių sutrikimų.[1] [2] 2001 metais analogišką poziciją oficialiai paskelbė ir Kinijos psichiatrų asociacija.[3]

Lietuvos psichinės sveikatos profesinės organizacijos savo pozicijos viešai nėra paskelbusios.

HRC emblema, kai kada seksualinių mažumų naudojama atpažinti vieni kitiems. HRC yra didžiausia Amerikos sąjunga, kovojanti už lygias gėjų bei lesbiečių teises. Tačiau emblemą gali nešioti ir įprastos orientacijos žmonės, pritariantys lygiateisiškumo idėjai.

Homoseksualumo priežastys

Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl to, kas lemia konkretaus asmens homoseksualumą – egzistuoja genetinės, hormoninės kilmės, taip pat socialinės teorijos.[4] Visuotinai sutariama tik dėl to, kad konkreti lytinė orientacija nusistovi ankstyvame asmens vystymosi etape ir negali būti valingai keičiama. Mokslininkai taip pat nustatė, kad homoseksualus elgesys būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitoms gyvūnų rūšims (pvz., pingvinams, šimpanzėms, delfinams). Kai kurių heteroseksualių ir homoseksualių žmonių smegenų tyrimų duomenimis[5], homoseksualumas yra ne įgyjamas, o įgimtas[6], tačiau kol kas neaišku, ar tai lemia genai, ar priklauso nuo hormonų poveikio vaisiui gimdoje.

Visgi dėl neišsamių ir prieštaringų duomenų kol kas būtų galima remtis Zigmundo Froido prielaidomis, kad alternatyva tik „įgimtas“ arba tik „įgytas“ yra arba nepilna, arba ne visiškai atitinka tas sąlygas, kurioms esant formuojasi homoseksualumas. Nei „įgimtumo“, nei „įgytumo“ teorijos, anot Froido, nepaaiškina inversijos (taip jis vadino homoseksualumą kaip vieną iš nukrypimų pagal seksualinį objektą) esmės, kadangi pirmuoju atveju tenka paaiškinti, kas būtent žmogui yra įgimta (ir nejaugi jau nuo pat gimimo kūdikis yra susietas su konkrečiu seksualiniu objektu), o antru atveju reikia paaiškinti, ar vien išoriniai veiksniai gali lemti homoseksulios asmenybės formavimąsi, ar reikalingas dar ir kažkoks vidinis asmens atsakas į tuos veiksnius (t. y. kodėl ne visi žmonės tomis pačiomis ar panašiomis sąlygomis tampa homoseksualūs). Taigi galiausiai Froidas daro išvadą, kad seksualinis potraukis ir seksualinis objektas nėra tokie neatsiejami ir kad galbūt iš pradžių seksualinis potraukis egzistuoja pats savaime, nebūdamas nukreiptas į kokį nors konkretų objektą ir nebūdamas pastarojo sukeltas. Be to, Froidas taip pat pažymėjo, kad psichoanalizės požiūriu seksualinio objekto pasirinkimo nepriklausomumas nuo objekto lyties atrodo esąs pirminis, t. y. pirmiausia pasireiškia galimybė laisvai elgtis tiek su vyriškais, tiek su moteriškais lytiniais organais, kas pastebima vaikystėje arba senovės istorijos pirmykštėse bendruomenėse. Kaip įvairių apribojimų pasekmė pasireiškia seksualinio potraukio nukrypimas į vieną arba į kitą pusę, t. y. į homoseksualumą ar heteroseksualumą. Psichoanalizės požiūriu, pabrėžė Froidas, ypatingas vyro susidomėjimas moterimi yra tokia pati mokslinė problema, kurią reikia paaiškinti, o ne savaime suprantamas dalykas. Lemiamas momentas pasirenkant galutinį seksualinį objektą, anot Froido, ateina tik po seksualinės brandos ir galutinę orientaciją nulemia gausybė nepastebėtų ir neištirtų veiksnių, kurie yra iš dalies konstituciniai (vidiniai, kylantys iš savo psichosomatinės konstitucijos), iš dalies išoriniai.[7]

Homoseksualus seksas

Homoseksualūs vyrai paprastai užsiima analiniu arba oraliniu seksu (pastarasis, priešingai, nei dažnai manoma, labiau paplitęs), taip pat abipuse masturbacija. Homoseksualios moterys paprastai naudoja dvigubus vibratorius (t. y. vibratorius dviem galais), pririšamus vibratorius, stimuliuoja viena kitos makštį pirštais ar ją laižo.

Homoseksualumas visuomenėje

Vyrauja stereotipas, jog homoseksualus lengvai galima atskirti pagal išvaizdą ir manieras. Šis įsitikinimas greičiausiai kilęs dėl to, kad homoseksualumas dažnai painiojamas su transseksualumu ar transvestitizmu. Tačiau iš tikrųjų homoseksualus žmogus gali būti užsidaręs ir suvaržęs išorines savo homoseksualumo apraiškas, t. y. nei iš jo išvaizdos, nei iš elgsenos gali būti neįmanoma nustatyti jo orientacijos, kol pats žmogus nepasako ar neparodo aplinkiniams savo seksualinių potraukių. Toks elgesys skatina mažų mažiausiai dvi apmąstymų kryptis: galima daryti prielaidą, kad homoseksualūs asmenys išoriškai gali visiškai nesiskirti nuo kitokių seksualinių potraukių asmenų ir kad homoseksualumas nėra ar neturėtų būti kliūtis arba reikšminga aplinkybė socialinėje aplinkoje, homoseksualiam asmeniui dalyvaujant visuomenės gyvenime. Antroji prielaida kaip tik priešinga pirmajai: galbūt dėl savo reikšmingumo, dėl visuomenės požiūrio ar neigiamo nusistatymo homoseksualumas vertinamas kaip dalykas, kurį stengiamasi nuslėpti siekiant išvengti psichologinio diskomforto ar kitokių neigiamų pasekmių. Taigi antroji prielaida leidžia numanyti esant tam tikrą socialinę trintį tarp homoseksualių asmenų ir likusios visuomenės dalies, dėl ko homoseksualūs asmenys gali stengtis nuslėpti savo seksualinę orientaciją kai kuriose visuomenėse, o kai kurios visuomenės gali skatinti homoseksualų „užmaskavimą“ ar net marginalizavimą, ir bet kokia vieša homoseksualumo apraiška gali būti laikoma taip vadinama „homozeksualizmo propaganda“.

Homoseksualumo paplitimas

Alfredo Kinsio tyrimai 1948 metais ir vėlesni tyrimai suformavo šiuo metu gana paplitusią nuomonę, kad tam tikrą biseksualią ar homoseksualią orientaciją turintys asmenys visuomenėje sudaro labai didelę dalį žmonių – A. Kinsio teigimu, 37 % procentai vyrų ir 13 % moterų dėl homoseksualių santykių yra patyrę orgazmą. Naujesnių Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis (skirtingais vertinimais), homoseksualūs vyrai gali sudaryti 1-17 %, skaičiuojant ir biseksualius – iki 21 %, homoseksualių ir biseksualių moterų skaičių nustatyti kebliau, manoma, kad jis gali siekti 18 %. Visiškai vienareikšmių duomenų nėra, nes daugumoje tyrimų naudojami gana skirtingi homoseksualumo apibrėžimai (pvz., vienais atvejais homoseksualu laikomas žmogus, patyręs orgazmą dėl homoseksualių santykių, kitais atvejais – bet kokių homoseksualių santykių turėjęs žmogus, trečiais – tik žmonės, kurie pripažįsta, kad tos pačios lyties asmenys juos traukia labiau, nei priešingos ir pan.), dalis homoseksualų net ir demokratiškose šalyse nedrįsta pripažinti savo orientacijos, taip pat – dalis tyrimų yra daromi tiesiog tendencingai, siekiant įrodyti itin mažą ar itin didelę homoseksualių asmenų dalį visuomenėje.

Šaltiniai


Išorinės nuorodos


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Homoseksualumas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+17837-150=17687 wiki spaudos ženklai).