Išprievartavimas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Vaizdas:Firenze-piazza signoria statue06.jpg
Sabinės pagrobimas, Giambologna skulptūra 1582 m.
Konstantinas Makovsky , „Bulgarijos martyresses,“ tapyba vaizduojanti Bašibuzukų žiaurumą Bulgarijoje per Rusijos-Turkijos karą (1877-1878)

Išprievartavimaskriminalinis nusikaltimas, kurio metu auka priverčiama lytiškai santykiauti prieš jos norą. Priverčiama naudojant fizinę prievartą, grasinant ją tuoj pat panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant aukos bejėgiška būkle. Daugelyje šalių tai toks lytinis nusikaltimas, kurio metu įvyksta penetracija – į makštį (vaginalinė), išangę (analinė) arba burną (oralinė).

Lietuvos įstatymai apibrėžia, kad išžaginimas yra toks lytinis nusikaltimas, kurio metu santykiaujama vaginaliniu būdu, o visi kiti seksualinės aistros tenkinimo būdai priskiriami seksualiniam prievartavimui (baudžiamojo kodekso 149-150 straipsniai).

Išprievartavimas yra vienas sunkiausių ir labiausiai paplitusių lytinių nusikaltimų – juo yra pažeidžiama suaugusių asmenų ir paauglių (asmenų nuo 14 metų) lytinė laisvė ir mažamečių (asmenų iki 14 metų) lytinis neliečiamumas. Dažniausiai prievartaujamos moterys, tačiau kartais išprievartaujami ir vyrai. Pastarieji atvejai dažnesni įkalinimo įstaigose.

Prievartavimų aukos daugumoje atvejų būna moterys, ir bendroji statistika neatspindi realios padėties, kadangi tam tikra dalis moterų dėl išprievartavimo išvis nesikreipia į teisėsaugą, nenorėdamos turėti kontaktų su prievartautoju, ypač tuomet, kai prievartautojas pažįstamas, taip pat bijodamos keršto, jausdamosi pačios kaltos dėl įvykusio išprievartavimo (pavyzdžiui, jeigu jos nesipriešino), nenorėdamos kreiptis dėl savo asmeninių reikalų (lytinį gyvenimą daugelis žmonių vertina kaip asmeninį gyvenimą, apie kurį kitiems nepasakojama). JAV 1999 m. tyrimas parodė, kad dėl išprievartavimo kreipiamasi tik 39 proc. atvejų. Prievartaujami nepilnamečiai ypač bijo kreiptis dėl pagalbos – tiek nežinodami savo teisių, tiek bijodami bendraamžių stigmos bei paties prievartautojo. Ištekėjusios moterys, patiriančios seksualinę prievartą namuose nuo sutuoktinio, itin retai kreipiasi į teisėsaugos organus, kadangi dažnai trūksta įrodymų (moteris vengia rimtai susigrumti su savo vyru, ir nepatiria žymesnių kūno sužalojimų, nors yra priverčiama lytiškai santykiauti prieš savo norą), be to, priklausomai nuo kultūros, yra vertinama, kad vyras turi teisę būti seksualiai patenkintas kada panorėjęs. Iki XX a. antrosios pusės išprievartavimas santuokoje nebuvo laikomas nusikaltimu, laikant, kad santuoka kaip tokia apima sutikimą lytiniams santykiams kada panorėjus.

Į policiją dažniausiai kreipiamasi tik tais atvejais, kai dėl išprievartavimo atsirado kūno sužalojimų, esančių tiesioginiu prievartos įrodymu. Specifiniai kūno sužeidimai (greta bendrų sužalojimų – sumušimų, mėlynių, įdrėskimų, žaizdų ir pan.) būdingi lytinių organų sričiai, pvz., mergystės plėvės sužalojimas (nors kartais, priklausomai nuo nukentėjusiosios mergystės plėvės struktūros, ji gali būti nesužalota dėl neįvykusios defloracijos), lytinių lūpų, makšties ar tarpvietės pažeidos. Bendri kūno sužalojimai dažniausiai būna netoli lytinių organų, ant šlaunų, pilvo, krūtinės, kaklo ir kitur. Jeigu moteris prievartaujama aktyviai priešinosi, kaip įrodymas gali būti jos įkandimai ar įdrėskimai prievartautojui.

Galimos ir kitos išprievartavimo pasekmės: nepageidaujamas nėštumas, užsikrėtimas lytiniu keliu plintančia liga, nerviniai ir psichikos sutrikimai, depresija. Išprievartavimas gali turėti pasekmių ir tolesniame gyvenime, jeigu dėl išprievartavimo moteris ima vengti lytinio suartėjimo ir sekso, net būdama su labai artimu vyru, kuriuo ji pasitiki.

Vakarų šalyse prievartautojai bent 30-40 proc. atvejų būna aukai pažįstami. Be to, pastaruoju metu ima gausėti išprievartavimų pirmojo pasimatymo metu (angl. date - rape). Aplinkybė, kad vidutinis amžius, kai pradedamas lytinis gyvenimas, pastaraisiais dešimtmečiais pastebimai mažėja, nepilnamečių išprievartavimų problemą daro vis aktualesnę.

Išprievartavimai karo sąlygomis yra ypatingai dažna praktika – tiek dėl kareivių turimų galimybių (treniruotumas, ginklai) naudoti prievartą, tiek dėl visiško nebaudžiamumo ir ilgai neturėtų lytinių santykių. Be to, tai vertinama kaip nukariaujamos ar pavergtos tautos pažeminimas, kerštas jai.

Išprievartavimų aukoms yra būtina teisinė, medicininė bei psichologinė pagalba.

Panašūs straipsniai


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Išprievartavimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+6973-48=6925 wiki spaudos ženklai).