Pirmasis pasaulinis karas
~
| Pirmasis pasaulinis karas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Vaizdas:WW1 TitlePicture For Wikipedia Article.jpg Iš viršaus pagal laikrodžio rodyklę: Pozicijų karas Vakarų fronte; britų tankas Mark IV kerta griovį; Karališkasis laivynas šarvuotlaivis HMS Irresistible skęsta po užplaukimo ant minos Dardanelų mūšyje; Vikerso kulkosvaidis; vokiečių biplanai Albatros D.III. | |||||||||
| |||||||||
| Kariaujančios pusės | |||||||||
| Antantė | Centrinių valstybių sąjunga | ||||||||
| Vadovai | |||||||||
| Lyderiai ir vadai | Lyderiai ir vadai | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| Žuvusių karių: 5 525 000 Sužeistų karių: 12 831 500 Dingusių karių: 4 121 000[1] …smulkiau. |
Žuvusių karių: 4 386 000 Sužeistų karių: 8,388,000 Dingusių karių: 3 629 000[1] …smulkiau. | ||||||||
Pirmasis pasaulinis karas (arba Didysis karas, Didžkaris) – vienas iš pasaulinių karų, vykęs 1914 m. rugpjūčio 1 d. – 1918 m. lapkričio 11 d. daugiausia Europoje (taip pat Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Rytų Azijoje), kurio metu žuvo virš 12 milijonų žmonių.
Šis pavadinimas istoriografijoje įsitvirtino tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. Tarpukaryje šis karas vadintas Didžiuoju karu.
Bendra apžvalga
Iš pradžių karas prasidėjo tarp Vidurio Europos imperijų – Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos – iš vienos pusės ir Antantės valstybių – Prancūzijos, D. Britanijos, Rusijos bei Serbijos iš kitos pusės. Abi pusės planavo trumpą manevrinį karą. Prieš savo norą karo auka tapo Belgija, į kurią pagal Šlyfeno planą (Schlieffenplan) įsiveržė Vokietija, nepaisydama šios šalies neutraliteto. Karo metu į Vidurio Europos imperijų pusę stojo Osmanų imperija ir Bulgarija, o į Antantės pusę – Italija, Japonija, Portugalija, Rumunija bei JAV. Iki karo pabaigos į jį įsitraukė 25 valstybės ir jų kolonijos, kuriose iš viso gyveno 1,35 milijardai žmonių, t. y. apie 1/4 tuometinio pasaulio gyventojų.
Karo metu sąjungininkai, vadovaujami Prancūzijos, Rusijos, Britanijos, o vėliau ir Italijos bei JAV, nugalėjo Austriją-Vengriją, Vokietiją, Bulgariją ir Osmanų imperiją. Didžioji dalis Pirmojo pasaulinio karo kovų vyko Vakarų fronte, kur iš abiejų pusių buvo sukurta apkasų ir įtvirtinimų sistema (skiriama niekam nepriklausančios „niekieno žemės“), nusitęsusi nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos sienos.
Pirmajame pasauliniame kare pirmą kartą plačiai pradėta naudoti technika (šarvuočiai, lėktuvai ir orlaiviai) bei nuodingosios dujos, tačiau tai mažai tepaveikė padėtį frontuose, kuriems buvo būdingas pozicinis karas. Tokiuose mūšių laukuose, kaip prie Verdeno ir Flandrijoje, žuvo milijonai kareivių, nors tai visiškai neturėjo esminės įtakos karinei padėčiai. Karo metu pirmą kartą vykdyti pirmieji civilių bombardavimai iš oro.
Dėl šio karo žlugo keturios Europos šalių dinastijos – Osmanai, Romanovai, Habsburgai ir Hohencolernai, pasikeitė pasaulio jėgų santykis – iškilo Jungtinės Amerikos Valstijos. Karas radikaliai pakeitė iki tol nusistovėjusią pasaulio tvarką ir sužlugdė paskutiniąsias Europos absoliutines monarchijas. Pirmasis pasaulinis karas prisidėjo prie Rusijos revoliucijos sėkmės, o Vokietijos pralaimėjimas ir nesugebėjimas išspręsti prieštaravimų, kurie sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau sudarė pagrindą nacizmo įsigalėjimui ir Antram pasauliniui karui 1939 m.
Karo tikslai
Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija 1882 m. sudarė Trilypę Sąjungą. Kaip atsvara jai, 1891–1907 m. susidarė Prancūzijos, Rusijos bei Jungtinės Karalystės karinė-politinė sąjunga Antantė. Tarp šių blokų ėmė kilti daug nesutarimų.
Vokietija XIX–XX a. sandūroje virto viena galingiausių valstybių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu. Ji siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios, daug kolonijų turinčios valstybės. Vokietija savo tikslus numatė vadinamojoje „Rugsėjo programoje“, kurioje skelbta, kad „pagrindinis Vokietijos karo tikslas – taikos Rytuose ir Vakaruose garantavimas“. Šiam tikslui pasiekti numatyta labai susilpninti Prancūziją, o Rusiją nustumti kuo toliau nuo Vokietijos sienų, palaužti jos valdymą ne rusų žemėse.
Prancūzija savo tikslus paskelbė 1914 m. spalio mėn. Juose buvo numatyta sutriuškinti Vokietijos imperiją, susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją.
Jungtinė Karalystė norėjo išplėsti savo kolonijines valdas Vokietijos sąskaita.
Rusija norėjo kontroliuoti visą Juodosios jūros baseiną ir ypač Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius.
Karo metu šie didžiųjų valstybių tikslai kito. 1916–1917 m. Vokietija nusprendė atskirti vakarines Rusijos imperijos gubernijas, o jose gyvenusių tautų teritorijose įkurti vasalines valstybes, taip pat ir nuo jos priklausomą Lietuvos valstybę.
1914 m. rugpjūčio 8 d. Kauno gubernijos atstovas IV-ojoje Rusjos Dūmoje M. Yčas pareiškė, kad „lietuviai, anksčiau vieni kovoję su teutonais, dabar eina į šį karą kaip į šventą, pamiršę Rusijos padarytas skriaudas“. Lietuviai kėlė idėją, po pergalingo Rusijai karo suvienyti Lietuvą, t. y. prijungti Mažąją Lietuvą.
Pasikėsinimas Sarajeve ir tarptautinė padėtis
1914 m. birželio 28 d. Sarajeve, tuomet Austrijai priklausančios Bosnijos ir Hercegovinos mieste, bosnis studentas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Vienos vyriausybė šį incidentą laikė serbų sąmokslu, kadangi studentas buvo neseniai atvykęs iš Serbijos. Teroristiniais aktais serbai norėjo parodyti pasauliui, kad Austrijos-Vengrijos valdymas pietų slavų žemėse yra neteisėtas. Tuo pat metu Habsburgai, ypač sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas, ruošėsi pietų slavų tautoms, kaip ir vengrams, suteikti autonomines teises. Kita vertus, Habsburgai pagrindiniu priešu laikė Serbiją, kuri prieš monarchiją kurstė kitas slavų tautas. Užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, Austrija-Vengrija pareiškė ultimatumą Serbijai, reikalaudama, kad austrų funkcionieriai ten be kliūčių galėtų atlikti tyrimą (liepos 23 d.). Austrija-Vengrija norėjo izoliuoti Serbiją ir neleisti išplisti slavų išsivadavimo judėjimui. Austrijos-Vengrijos vyriausybė manė, kad pagrindinę slavų rėmėją – Rusijos imperiją – pavyks izoliuoti, jei ją diplomatiniais metodais paspaus Vokietija. Tuo tarpu Vokietija matė, kad jos sudaryta Trilypė Sąjunga silpsta, tuo metu, kai Antantė, ypač Rusija stiprėja ir ginkluojasi. Vokietija bijojo, kad sustiprėjusi Rusija 1916–1917 m. pirmoji pradės karo veiksmus. Vokietija taip pat tikėjosi, kad kilus konfliktui Anglija ir Prancūzija liks neutralios, kadangi jos Balkanuose neturėjo didesnių interesų, o Rusija nesikiš į konfliktą. Todėl Vokietija apsisprendė paremti Austriją-Vengriją ir didesnio konflikto atveju. Tuo pat metu, dėl teritorinių nesutarimų Adrijos pakrantėje ir Tirolyje su Italija, Austrija-Vengrija jos net neinformavo apie rengiamą operaciją prieš Serbiją. Gavusi miglotą Serbijos atsakymą, Austrija-Vengrija mobilizavo kariuomenę. Prancūzija nenorėjo veltis į konfliktą, tačiau buvo įsipareigojusi paremti Rusiją karo atveju. Jungtinė Karalystė darė viską, kad išsaugotų taiką, nes norėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp Europos valstybių ir bijojo didelės finansinės žalos karo atveju. Kita vertus, Jungtinė Karalystė nenorėjo galimo Prancūzijos pralaimėjimo, todėl buvo pasiryžusi ją paremti.
Karo pradžia
1914 m. liepos 23 d. Austrija-Vengrija įteikė Serbijai ultimatumą, kuriame reikalauta pasmerkti pasikėsinimą prieš Pranciškų Ferdinandą, atsiprašyti už jį, imtis griežtų priemonių prieš serbų radikalus, kurias vykdant turėtų dalyvauti ir Austrijos-Vengrijos specialiosios tarnybos. Ultimatumą Serbija turėjo įvykdyti per dvi paras. Liepos 25 d. Serbija paskelbė, kad priima beveik visas sąlygas. Vis tik, liepos 28 d. Austrija-Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija. Jungtinė Karalystė pasiūlė surengti tarptautinę konferenciją konfliktui spręsti. Vokietija tam nepritarė. Austrija-Vengrija liepos 28 d. paskelbė karą Serbijai. Rusija įspėjo Serbiją, kad ši neprovokuotų Austrijos-Vengrijos, tačiau buvo pasiryžusi Serbiją paremti jėga ir liepos 29 d. įvykdė dalinę, o kiek vėliau ir visišką mobilizaciją. Rusija liepos 29-30 d. ėmė telkti savo kariuomenę pirmiausia prieš Austriją, paskui prieš Vokietiją. Liepos 31 d. Vokietija pareikalavo sustabdyti Rusijos kariuomenės mobilizavimą ir, negavusi atsakymo, pati paskelbė karo padėtį, pradėjo mobilizaciją, o rugpjūčio 1 d. paskelbė karą Rusijai. Kadangi Rusija neatsakė, todėl Vokietija dėl tariamų valstybės sienos pažeidimų pradėjo karą. Vakarų Europoje karo veiksmai prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 2 d., kai Vokietijos kariuomenė, besiruošdama puolimui per Belgiją, okupavo Liuksemburgą. Tą pačią dieną Vokietija paskelbė ultimatumą Belgijai, reikalaudama, kad Vokietijos kariuomenei būtų leista žygiuoti per jos teritoriją link Prancūzijos. Belgai atsisakė priimti tokį ultimatumą. Rugpjūčio 3 d. Vokietija paskelbė karą Prancūzijai. Kitą dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į neutralią Belgiją, per kurią tikėjosi apeiti pagrindinius Prancūzijos pasienio įtvirtinimus. Tai rugpjūčio 4 d. paskatino Jungtinę Karalystę paskelbti Vokietijai karą. Netrukus Rusijos puolimas Rytprūsiuose privertė vokiečius dalį Prancūziją puolančios kariuomenės perkelti į Rytų frontą.
Tolesnė eiga
1914 m. rugpjūtį vokiečių armija įžengė į Belgiją, karalius Albertas I tam pasipriešino prie Ipro. Vokiečiai, sėkmingai pralaužę prancūzų gynybą, nustūmė juos iki Marnos („Marnos taksi“) (rugsėjo 6). (rugpjūčio 30) Rytuose vokiečiai apsupo rusų armiją prie Tanenbergo. Manevrinis karas virto poziciniu karu. Pagrindiniai frontai susitelkė šiaurės ir rytų Prancūzijoje (Vakarų frontas) ir Rusijos vakaruose (Rytų frontas). Turkija (1914 m. rugpjūtis) ir Bulgarija (1916 m. rugsėjis) prisidėjo prie Centrinių valstybių, o Italija išdavusi Trilypę santarvę (1915 m. balandis) ir perėjo kariauti į Antantės pusę. 1917 m. Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į karą su Centrinėmis valstybėmis, Europos konfliktas virto pasauliniu karu.
1916 m. Verdeno mūšio metu, pavadintu „Verdeno pragaru“, buvo panaudota tūkstančiai patrankų ir paleista po maždaug 50 tonų sviedinių į hektarą. Per kelis mėnesius toje teritorijoje žuvo 700 tūkst. vokiečių ir prancūzų karių. Labiausiai nukentėjo Ipro miestas Belgijoje, Somos, Marnos slėnis ir kitos fronto teritorijos.
Kilę nepasitenkinimai ir maištai rodė, kad karas jau visus išvargino. Daugelyje šalių badaujanti liaudis ėmė protestuoti dėl maisto produktų stygiaus. 1916 m. didelis vokiečių nusivylimas pasireiškė gausiais streikais, kurie po metų virto sukilimais.
1917 m. masiniai maištai kėlė pavojų ir prancūzų fronto vienybei. Tačiau pačių skaudžiausių padarinių susilaukė Rusija. 1917 m. maištai, demonstracijos ir streikai peraugo į Vasario revoliuciją. Caras Nikolajus II atsižadėjo sosto, ir Laikinoji vyriausybė pamėgino įkurti buržuazinę respubliką. Tais pačiais 1917 m. bolševikai, palaikomi darbininkų ir kareivių tarybų (sovietų), per Spalio revoliuciją perėmė valdžią į savo rankas. Jiems ėmė vadovauti Vladimiras Iljičius Uljanovas, dar vadinamas Lenino slapyvardžiu. Leninas ir jo bendražygiai nutarė po Petrogrado sukilimo (1917 m. lapkričio 7-8) įvesti bolševikų diktatūrą. Paaukoję nemažai teritorijų Vakaruose ir nereikalaudami kontribucijos, 1918 m. kovo mėnesį jie Breste pasirašė taikos sutartį su Centrinėmis valstybėmis.
Jungtinių Valstijų izoliacinės politikos reikšmė buvo nesikišti į bet kokius Europos reikalus ir tarpininkauti tarp Londono ir Berlyno, siekiant sumažinti priešiškumą tarp šalių. Kada Vokietijos karinis povandeninis laivas 1915 m. paskandino D. Britanijos lainerį Lusitania, kuriuo plaukė 128 JAV piliečiai, JAV prezidentas pasakė, kad „Amerika buvo perdaug išdidi kariauti“ ir pareikalavo nutraukti atakas prieš civilinius laivus.
1917 m. sausį Vokietija paskelbė, kad toliau be apribojimų tęs karinius veiksmus povandeniniais laivais. Vokietija pasiūlė Meksikai prisijungti prie Vokietijos sąjungininkų ir užpulti Jungtines Valstijas. Tai supykdė amerikiečius. Po to, kai Vokietijos povandeniniai laivai paskandino tris JAV prekybinius laivus, tuometinis JAV prezidentas Vilsonas paprašė kongreso paskelbti karą prieš Vokietiją. Kongresas paskelbė karą Vokietijai 1916 m. balandžio 6 d. Jungtinių Valstijų įstojimas į karą 1917 m. galutinai persvėrė jėgų pusiausvyrą Antantės naudai. Centrinių valstybių pralaimėjimas tapo neišvengiamas, ypač kai 1918 m. rugsėjį buvo pasirašytos paliaubos su Bulgarija, o spalio mėnesį ir su Turkija. Lapkričio 11 d. Vokietijos įgaliotiniai pasirašė galutines paliaubas Kompjeno miške.
Karo padariniai
Žala
Kare žuvo ir mirė nuo žaizdų daugiau kaip 13,6 mln. žmonių. Sužeista ir suluošinta daugiau nei 20 mln. Visame pasaulyje patirta 360mlrd.dol. nuostolių, iš kurių 208mlrd. tiesioginės karo išlaidos.
Politinės pasekmės
Per karą galutinai žlugo Vienos sistema, susiformavusi XIX a. pradžioje. JAV šio karo metu iškilo kaip stipri dominuojanti pasaulyje jėga.
Karo nusikaltimai
Paskutiniais karo metais Osmanų imperija prieš armėnus organizavo bei vykdė genocidą. Pasaulinio karo metu turkai apkaltino (krikščionis) armėnus teikiant (arba tik ketinant teikti) pagalbą Rusijai ir tai kaip pretekstą naudojo politikos armėnų kaip imperijos „priešų“ atžvilgiu. Manoma, kad buvo nužudyta nuo 800 000 iki 1,5 mln. armėnų. Turkija iki šių dienų nepripažįsta genocido prieš armėnus; pasak Vyriausybės, armėnų žudymas buvo pagrįstas dėl jų bendradarbiavimo su imperijos „priešais“ karo metais.
Karas Lietuvoje
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lietuvos istorija#Pirmasis pasaulinis karas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją. 1915 m. Rusijos kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, svarbesnės pramonės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Drauge su Rusijos kariuomene pasitraukė arba jos prievarta išvaryti apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų. Vokietijos kariuomenės puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero – Daugpilio miesto linijoje. Frontas šioje atkarpoje išsilaikė iki 1917 m. Vokietija, užėmusi Lietuvą, siekė įsiviešpatauti Baltijoje, sustiprinti įtaką Skandinavijoje, atkirsti Rusiją nuo Baltijos jūros, Lietuvą išnaudoti kaip žemės ūkio produktų gamybos šaltinį.
Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, vadinamąjį Oberostą. Jame visą valdžią turėjo Vokietijos Rytų fronto vadas. Valdžios aparatą sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais.
1917 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba prašė Vokietijos pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, leisti Berlyne steigti Lietuvos atstovybę, kurti civilinę valdžią. 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. 1918 m. pradžioje, atsižvelgdama į gruodžio 11 d. akto patirtį, Lietuvos Taryba svarstė naujus Lietuvos ateities valstybingumo projektus. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė visišką Lietuvos valstybingumo atkūrimą. 1918 m. kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. Visišką suverenitetą Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas Augustiną Voldemarą paskyrė Ministru Pirmininku, kuris 1918 m. lapkričio 11 d. sudarė pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę.
Šaltiniai
Literatūra
- Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė: dokumentų rinkinys (sud. Edmundas Gimžauskas). – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006. – 595 p.: žml. – ISBN 9986-780-80-2
Nuorodos
- Pirmasis pasaulinis karas ir Mažoji Lietuva
- http://ztkp.lt/2007/12/14/pirmasis-pasaulinis-karaspamoka-nr-3/
- http://mkp.emokykla.lt/imo/lt/mo/446/
| ||||||