Iannis Xenakis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Iannis Xenakis (1922 m. gegužės 29 d., Breila, Rumunija – 2001 m. vasario 4 d., Paryžius, Prancūzija) – graikų kompozitorius, muzikos teoretikas, architektas. Vienas žymiausių XX a. II p. muzikos avangardizmo atstovų, gerai žinomas kaip stochastinės muzikos kūrėjas. Daugelio užsienio meno akademijų garbės narys, pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų.

Biografija

Nuo 1938 m. I. Xenakis Atėnuose privačiai mokėsi muzikos teorijos, pradėjo komponuoti. Nuo 1940 m. su pertraukomis studijavo architektūrą Atėnų politechnikos institute. Dalyvavo pasipriešinime Italijos ir Vokietijos okupacijai, demokratiniame sąjūdyje prieš Graikijos monarchijos atkūrimą. Keletą kartų suimtas. 1945 m. tanko šovinio skeveldra sužalojo jam veidą, išmušė kairę akį. Baigęs politechnikos institutą, 1946 m. mobilizuotas į profašistinę Graikijos kariuomenę, iš kurios vėliau pabėgo. 1947 m. su suklastotu pasu pabėgo į Italiją, paskui į Prancūziją, kur apsigyveno. Tėvynėje nuteistas myriop, atimta Graikijos pilietybė.

Metai Pranzūcijoje: 1955–62 m. I. Xenakis buvo P. Schaeffero suburtos Muzikos tyrimų grupės GRM („Groupe de recherches de musicales“) narys. 1965 m. gavo Prancūzijos pilietybę. Tais pačiais metais surengtas pirmas Xenakio kūrinių festivalis Paryžiuje. Tuo metu kompozitorius įgavo pripažinimą: kūriniai atliekami JAV, Japonijoje, Kanadoje, Europoje. 1966 m. su mokslininkais M. Barbutu, Fr. Genuys ir G. Guilbaud Paryžiuje įkūrė Muzikinės matematikos ir autonomikos artelę EMAMu („Equipe de mathematique et d‘automatique musicales“). 1972 m. pertvarkyta į Muzikinės matematikos ir autonomikos tyrimų centrą CEMAMu („Centre d‘etudes de mathematique et d‘automatique musicales“). I. Xenakis dėstė Indianos, Sorbonos universitetuose. Skaitė paskaitas JAV, Argentinoje, Kanadoje, Europoje.

Muzikos stilius ir ypatybės

I. Xenakis pradėjo kurti klestint serializmui, tačiau visiškai nesidomėjo atskiro garso reikšme ir griežtai pasisakė prieš šią komponavimo sistemą. Apskritai, kompozitorius nesekė to laikmečio vyraujančiomis komponavimo tendencijomis, kas padėjo suformuoti išskirtinį muzikos braižą. Gyvendamas Paryžiuje I. Xenakis privačiai mokėsi kompozicijos pas žymiausius to laikmečio muzikos kūrėjus: A. Honeggerį ir D. Milhaud. Vėliau (1950–1952 m.) lankė O. Messiaen analizės kursą Paryžiaus konservatorijoje. 1957–1962 m. dirbdamas P. Schaeffero Muzikinių tyrinėjimų grupėje sukūrė savo pirmąsias elektroakustinias kompozicijas. I. Xenakis – vienas kompiuterinės muziko pradininkų ir puoselėtojų, tais pačiais metais sukūrė kompiuterinę programą ir panaudojo ją muzikos kūrimui.

I. Xenakio muzika sudėtinga, tiksliai matematiškai apskaičiuota. Jo partitūrose neaptiksime tradicinės faktūros bruožų – melodijos, akompanimento, aiškios harmonijos. Jį domino garsų masė, spalvos, tembrai, kas leidžia jo muzikines struktūras vadinti garsų „debesimis“, „galaktikomis“. Jo kūriniai pasižymi intensyvumu, energija, garso skambesio jėga.

Savo muziką I. Xenakis pavadino stochastine, kurią pradėjo kurti nuo 1954 m. Stochastinės muzikos terminas jo formuojamai muzikos koncepcijai buvo pritaikytas dėl ypatingai glaudaus ryšio su matematika. Kompozitorius savo muziką grindė matematine tikimybių teorija, kai pagal tam tikras tikimybes yra konstruojamos muzikos garsų sekos. Kitais žodžiais tariant, stochastinė muzika – tam tikras garso ar garsų masės/srauto kitimas, laipsniška jo transformacija laike, valdoma tam tikrų tikimybių procesų. Tikimybių teorija – matematikos šaka, tirianti atsitiktinių įvykių tikimybes. Matematikoje tikimybė – tai skaičius iš intervalo [0; 1], parodantis, kiek tikėtina, kad įvykis įvyks arba tam tikro nepastovaus įvykio tikėtinumas. Kartu su statistika tikimybių teorija sudaro matematikos šaką, vadinamą stochastika.

Toks komponavimo metodas kompozitoriui padėjo itin preciziškai ir apskaičiuotai valdyti garsų mases, nepalikti jokio atsitiktinumo muzikoje. Remdamasis tiksliais matematiniais apskaičiavimais I. Xenakis savo kūriniuose nustatydavo garso trukmes, aukštį, tempus, intervalus, ir kt. muzikos kūrinio elementus. Daug dėmesio skyrė didelės apimties įvykiams – garsų masėms, itin svarbūs glissando ir pizzicato. Ankstyvieji kūriniai, sukurti šiuo metodu – „Metastasis“ (1953–1954 m.) 61 instrumento orkestrui, „Pithoprakta“ (1955–56 m.) 50 instrumentų orkestrui ir „Achorripsis“ (1956–1957) 21 instrumento orkestrui.

„Metastasis“ orkestrui sukurta 1953–54 m., laikoma viena pirmųjų svarbiausių kompozicijų, taip pat stochastinės muzikos pavyzdžių, kurioje matematiniai modeliai, remiantis Fibonači sekomis, yra pritaikyti beveik visoms muzikos kalbos priemonėms – garsui, tembrui, registrui ir trukmei. Kai kuriuose stochastiniuose kūriniuose I. Xenakis pritaikė šiuolaikinės matematikos ir fizikos teorijas:

  • Kinetinė dujų teorija – „Pithoprakta“ 1956 (orkestrui)
  • Minimalaus ryšio principas – „Achorripsis“1957 (ansambliui)
  • A.Markovo grandinė – „Analogiques“ 1959 (styginiams ir elektronikai)
  • Lošimo teorija – „Strategie“ 1962 (orkestrui ir dviem dirigentams)
  • G. Boogel‘io algebra – „Herma“ 1961, „Eonta“ 1964 (fortepijonui),
  • Grupių teorija – „Nomos alpha“ 1966 (violončelei)
  • Molekulinis R. Browno judesys – „N‘shima“ 1975 (2 moterų balsams, 2 ragams, 2 trombonams ir violončelei) ir kt.

I. Xenakis visą gyvenimą rėmėsi viena muzikos idėja, daug dėmesio skyrė skambesio spalvai, intensyvumui, energijai, nors bėgant metams jo kompozicinė technika kito. Kadangi jis vienas pirmųjų pasitelkė kompiuterius muzikai kurti, kai kurie vėlyvieji stochastiniai kūriniai skirti vien kompiuteriams atlikti. 1991 m. muzikinės matematikos ir autonomikos tyrimų centre (CEMAMu) kompozitorius sukūrė kompiuterinę programą pavadinimu GENDY. GEN – gereration/generavimas ir DY – dynamic/dinaminis. Ši programa formuoja tiek muzikos struktūrą, tiek garso išgavimą. Garsas yra sintezuojamas pagal naują algoritmą, kuris vadinamas dynamic stochastic synthesis (dinaminė stochastinė sintezė), o šio algoritmo pagalba išgaunama didelė skirtingų tembrų įvairovė. Vienas tokių kūrinių GENDY3 kompiuteriui (1991 m.)

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+7754-11=7743 wiki spaudos ženklai).