Ieva Simonaitytė

Ieva Simonaitytė
Ieva Simonaitytė 1950 m.
Gimė	1897 m. sausio 23 d. Vanagai (Klaipėdos apskritis
Mirė	† 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilnius
Alma mater	Lietuvos universitetas
Parašas

Ieva Simonaitytė (vok. Eva Simoneit; 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose – 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse) – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. I. Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje.

Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.

Vaikystė

Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo tuberkulioze, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburge. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.

Klaipėda

Namas Klaipėdoje, kuriame 1925 - 1931 m. kūrė

Ieva Simonaitytė laiko Vanagų bažnyčios maketą

Ieva_Simonaitytė

Antkapinis paminklas Vilniaus Antakalnio kapinėse

Paminklas Priekulėje

1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.

Kūryba

Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikiama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. laikraštyje „Tilžės keleivis“. Dar bendradarbiavo leidiniuose „Prūsų lietuvių balsas“, „Lietuviška ceitunga“, „Rytojus“, „Klaipėdos krašto žodis“, „Lietuvos keleivis“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.

Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1968 m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“.

Romanai

• „Aukštujų Šimonių likimas“, 1935 m.,
• „Pavasarių audra“, 1938 m.,
• „Vilius Karalius“, 1939 m.,
• „Be tėvo“, 1941 m.

Apsakymai

• „Apysakos“, 1948 m.,

Apysakos

• „Pikčiurnienė“, 1953 m.,
• „Paskutinė Kūnėlio kelionė“, 1971 m.

Autobiografinė trilogija

• „O buvo taip“, 1960 m.,
• „Ne ta pastogė“, 1962 m.,
• „Nebaigta knyga“, 1965 m.

Įvertinimas

• 1967 m. Lietuvos TSR liaudies rašytoja.
• Skulptoriaus Motiejaus Narbuto 1983 m. sukurtas bronzinis dvipusis medalis – [1]
• Gatvė Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, pavadinimu „I. Simonaitytės g.“ [2].

Įvertinimas

Vikiteka

• Simonaitytės bibliografija