Ignalina

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ignalina
   Coat of arms of Ignalina (Lithuania).png   
Ignalina001.JPG
Gatvė Ignalinoje

Ignalina
55°20′20″N 26°09′40″E / 55.339°N 26.161°E / 55.339; 26.161 (Ignalina)Koordinatės:55°20′20″N 26°09′40″E / 55.339°N 26.161°E / 55.339; 26.161 (Ignalina)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija: Ignalinos miesto seniūnija
Gyventojų: 4 837 (2020 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Ignalinà
Kilmininkas: Ignalìnos
Naudininkas: Ignalìnai
Galininkas: Ignalìną
Įnagininkas: Ignalinà
Vietininkas: Ignalìnoje
Pašto kodas: LT-30001


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: IgnalinaVikiteka

Ignalina – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 110 km į šiaurę nuo Vilniaus. Ignalinos rajono savivaldybės centras, Ignalinos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras, kurortinė teritorija. Urbanistikos paminklas.

Ignalinos atominė jėgainė buvo ne Ignalinoje, bet už 40 km Visagino mieste – XX a. 2-ojoje pusėje statant elektrinę pastaroji gyvenvietė tik kūrėsi (tuomet – Sniečkaus pavadinimu), todėl jėgainė pavadinta artimiausio miesto vardu.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Medinė Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, pastatyta 1999 m.
Legenda pomnik.svg Sąjūdžio metais Laisvės aikštėje pastatytas paminklas žuvusiems už laisvę, paminklas tremtiniams (autoriai Juozas Jakštas ir Valdas Ozarinskas).
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Švietimo įstaigos:
Japanese Map symbol (Library).svg Ignalinos viešoji biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Paštas (LT-30001)
RWB Krankenhaus.svg Rajono centrinė ligoninė
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Kultūros namai, pastatyti 1975 m.
SUSISIEKIMAS
BSicon MBAHN.svg Geležinkelio stotis, pastatyta 1862 m. Stoties aikštėje – 19 m aukščio Tremtinių paminklas, pastatytas 1989 m. (tautodailininkas Juozapas Jakštas, architektas Valdas Ozarinskas).
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS
Sport balls.svg Prie Žaliojo ežero šiaurinio kranto – sporto ir pramogų centras, Lietuvos žiemos sporto centras, Gavio ežero paplūdimyje – 47 m ilgio „vandens kalneliai“. Per Paplovinio ežerą 1987 m. nutiestas pėsčiųjų tiltas.



Geografija[taisyti]

Pro miestą eina Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Ignalina išsidėsčiusi ežeringame krašte – mieste telkšo Žaliasis (arba Šiekštys), Gavaitis, greta miesto – Gavys, Paplovinis, Palaukinis, Ilgis, Juodinis, Agarinis, Gulbinis, Mekšrinis. Ignalinos regione yra per 209 ežerus, kurie žavi ne tik vietinius, bet atvykstančius.

Geležinkelio ruožas


[redaguoti]

Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Ignalina OpenStreetMap žemėlapyje
Ignalina TSRS topografiniame žemėlapyje[2][3].
'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90
1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896
1900s 1909 1915 1922 1936 1940
1942
1954 1967 1975 1985 1990
OpenStreetMap


Istorija[taisyti]

Miesto apylinkėse žmonių gyventa jau IX a. (liudija rasti to laikmečio pilkapynai ir senkapiai). Manoma kad teritorija, kur įsikūrusi Ignalina, priklausė Nalšiai, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima 12291298 m.

Iki XVIII a. pabaigos dabartinės Ignalinos žemėse ekonominis centras buvo Palūšė. Ignalina pirmąkart paminėta 1810 m., kai Ignas Tyzenhauzas nusipirko Gineitiškio palivarką ir prijungė jį prie Ignalinos arba Vyžuonos. 1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė. XIX a. pabaigoje miestelyje ėmė kurtis žydai, 1896 m. pasistatę medinius maldos namus.

I pasaulinio karo metais medienai transportuoti vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį, kuris sujungė Ignaliną su Vidžiais ir Tverečiumi. XX a. tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą, geležinkelio reikšmė sumažėjo ir Ignalina nustojo plėstis. II pasaulinio karo pradžioje naciai Ilgio ežero pakrantėje sušaudė Ignalinos žydus, nužudyta ir 90 sovietų valdžios aktyvistų. 1944 m. Ignalinoje įsteigta lenkų repatriacijos įstaiga, iš miestelio išvyko 1456 lenkų.

Po II pasaulinio karo miestelis ėmė augti, 1950 m. Ignalinai suteiktas miesto statusas (iki tol buvo miestelis) ir ji tapo rajono centru. 1960 m. įsteigta turistinė bazė. Miestas sovietmečiu plėtotas kaip turizmo centras, todėl pramonė liko nuošalyje (Didžiasalis, Visaginas). Ignalinoje plėtota tik žuvininkystė ir žuvivaisa. 1997 m. patvirtintas naujasis Ignalinos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19251939 m. Daugėliškio valsčius Švenčionių apskritis Vilniaus vaivadija (Lenkija)
19391941 m. Ignalinos valsčiaus centras Švenčionėlių apskritis
19411950 m. Švenčionių apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Ignalinos apylinkės centras Ignalinos rajono centras Vilniaus sritis
19531995 m.
1995 Ignalinos miesto seniūnija, Ignalinos seniūnijos centras Ignalinos rajono savivaldybės centras Utenos apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti]

Miesto pavadinimas yra dvarininkinis vietovardis, kilęs nuo vyriško vardo Ignas. Tačiau tiksliai nežinoma, ar tai nuo buvusio palivarko valdovo Igno Kaminskio, ar nuo vėliau jį nusipirkusio didiko Igno Tyzenhauzo vardo, nors pastaroji versija labiau tikėtina[4]. Ignalinos vardas kilęs ne nuo pagrindinės lyties Ignas, bet nuo mažybinės formos Ignelis (tarmiškai Ignalis). Manoma, kad pirmesnė forma buvusi Ignelinė ar Ignalinė, tačiau dėl slavų kalbų (lenkų, gudų ar rusų) įtakos ji pavirto Ignalina.[5]

Liaudies etimologija Ignalinos vardo atsiradimą aiškina legendiškai: pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos (ar Alinos) ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę. Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai. Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs. Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Ignč, kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi. Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis. Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis arba Alina vadinamu. Sakoma, kad ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda. Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę. Nuo senovės žinomas Budrių kaimas, dabar jau tapęs Ignalinos miesto dalimi, lyg ir patvirtina šią legendą.[6]

Gyventojai[taisyti]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1866 m. ir 2011 m.
1866 m. 1895 m. 1931 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1974 m.
85 300 1 500 2 466 3 488 3 900
1976 m. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2010 m. 2011 m.sur.
4 400 4 927 6 872 6 591 5 949 6 007

Patarlės[taisyti]

{{#ask:Patarlė::+Tipas::Lietuvių liaudies patarlėsVieta::Ignalina |?Patarlė |?Šaltinis#- |?Metai |?Vieta#- |?Reikšmė |?#- |sort=Pradžia |format=ul |headers=hide |mainlabel=- |link=all |template=Patarlės/show |outrotemplate=Patarlės/outro |userparam=|tipas=patarlės|beŠbl=000; |columns=1 |offset= |limit=100 }}{{#set:Įtraukta tautosaka=Lietuvių liaudies patarlės}}

Sportas[taisyti]

Futbolas[taisyti]

Miestų partnerystė[taisyti]

Miestas dalyvauja Euroregiono „Ežerų kraštas“ programoje kartu su:

Šaltiniai[taisyti]

  1. Ignalina. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Ignalina SSRS genštabas 1985–1990 m.
  3. Ignalina loadmap.net
  4. „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 174 p.
  5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 71–72 psl.
  6. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 122 psl.
  • Ignalina. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. I (A–K). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. – 574 psl.
  • 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 128–129 psl.

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 94% (+9636-520=9116 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 13% (+1300-171=1129 wiki spaudos ženklai).
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys

Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Vikipedijose
Google paieška
Spausdinti/eksportuoti