Ignalina
Kitos reikšmės – Ignalina (reikšmės).
| Ignalina | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ||||||||||||||||
 Gatvė Ignalinoje | ||||||||||||||||
  Ignalina | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
| Respublika: |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis: |  Utenos apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė: |  Ignalinos rajono savivaldybė
| |||||||||||||||
| Seniūnija: | Ignalinos miesto seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojų: | 4 837 (2020 m.) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Pašto kodas: | LT-30001 | |||||||||||||||
|
| ||||||||||||||||
 Vikiteka: |
IgnalinaVikiteka | |||||||||||||||
Ignalina – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 110 km į šiaurę nuo Vilniaus. Ignalinos rajono savivaldybės centras, Ignalinos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras, kurortinė teritorija. Urbanistikos paminklas.
Ignalinos atominė jėgainė buvo ne Ignalinoje, bet už 40 km Visagino mieste – XX a. 2-ojoje pusėje statant elektrinę pastaroji gyvenvietė tik kūrėsi (tuomet – Sniečkaus pavadinimu), todėl jėgainė pavadinta artimiausio miesto vardu.
 STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
|
 Medinė Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, pastatyta 1999 m.
|
 Sąjūdžio metais Laisvės aikštėje pastatytas paminklas žuvusiems už laisvę, paminklas tremtiniams (autoriai Juozas Jakštas ir Valdas Ozarinskas).
|
| ✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS |
 Švietimo įstaigos:
|
.svg){kind=small} Ignalinos viešoji biblioteka
|
| ✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI |
 Paštas (LT-30001)
|
 Rajono centrinė ligoninė
|
| ✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS |
| Kultūros namai, pastatyti 1975 m. |
| SUSISIEKIMAS |
 Geležinkelio stotis, pastatyta 1862 m. Stoties aikštėje – 19 m aukščio Tremtinių paminklas, pastatytas 1989 m. (tautodailininkas Juozapas Jakštas, architektas Valdas Ozarinskas).
|
| LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS |
 Prie Žaliojo ežero šiaurinio kranto – sporto ir pramogų centras, Lietuvos žiemos sporto centras, Gavio ežero paplūdimyje – 47 m ilgio „vandens kalneliai“. Per Paplovinio ežerą 1987 m. nutiestas pėsčiųjų tiltas.
|
Geografija[taisyti]
Pro miestą eina Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Ignalina išsidėsčiusi ežeringame krašte – mieste telkšo Žaliasis (arba Šiekštys), Gavaitis, greta miesto – Gavys, Paplovinis, Palaukinis, Ilgis, Juodinis, Agarinis, Gulbinis, Mekšrinis. Ignalinos regione yra per 209 ežerus, kurie žavi ne tik vietinius, bet atvykstančius.
|
|
|
Istorija[taisyti]
Miesto apylinkėse žmonių gyventa jau IX a. (liudija rasti to laikmečio pilkapynai ir senkapiai). Manoma kad teritorija, kur įsikūrusi Ignalina, priklausė Nalšiai, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima 1229–1298 m.
Iki XVIII a. pabaigos dabartinės Ignalinos žemėse ekonominis centras buvo Palūšė. Ignalina pirmąkart paminėta 1810 m., kai Ignas Tyzenhauzas nusipirko Gineitiškio palivarką ir prijungė jį prie Ignalinos arba Vyžuonos. 1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė. XIX a. pabaigoje miestelyje ėmė kurtis žydai, 1896 m. pasistatę medinius maldos namus.
I pasaulinio karo metais medienai transportuoti vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį, kuris sujungė Ignaliną su Vidžiais ir Tverečiumi. XX a. tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą, geležinkelio reikšmė sumažėjo ir Ignalina nustojo plėstis. II pasaulinio karo pradžioje naciai Ilgio ežero pakrantėje sušaudė Ignalinos žydus, nužudyta ir 90 sovietų valdžios aktyvistų. 1944 m. Ignalinoje įsteigta lenkų repatriacijos įstaiga, iš miestelio išvyko 1456 lenkų.
Po II pasaulinio karo miestelis ėmė augti, 1950 m. Ignalinai suteiktas miesto statusas (iki tol buvo miestelis) ir ji tapo rajono centru. 1960 m. įsteigta turistinė bazė. Miestas sovietmečiu plėtotas kaip turizmo centras, todėl pramonė liko nuošalyje (Didžiasalis, Visaginas). Ignalinoje plėtota tik žuvininkystė ir žuvivaisa. 1997 m. patvirtintas naujasis Ignalinos herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1925–1939 m. | Daugėliškio valsčius | Švenčionių apskritis | Vilniaus vaivadija (Lenkija) |
| 1939–1941 m. | Ignalinos valsčiaus centras | Švenčionėlių apskritis | |
| 1941–1950 m. | Švenčionių apskritis | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Ignalinos apylinkės centras | Ignalinos rajono centras | Vilniaus sritis |
| 1953–1995 m. | |||
| 1995– | Ignalinos miesto seniūnija, Ignalinos seniūnijos centras | Ignalinos rajono savivaldybės centras | Utenos apskritis |
Pavadinimo kilmė[taisyti]
Miesto pavadinimas yra dvarininkinis vietovardis, kilęs nuo vyriško vardo Ignas. Tačiau tiksliai nežinoma, ar tai nuo buvusio palivarko valdovo Igno Kaminskio, ar nuo vėliau jį nusipirkusio didiko Igno Tyzenhauzo vardo, nors pastaroji versija labiau tikėtina[4]. Ignalinos vardas kilęs ne nuo pagrindinės lyties Ignas, bet nuo mažybinės formos Ignelis (tarmiškai Ignalis). Manoma, kad pirmesnė forma buvusi Ignelinė ar Ignalinė, tačiau dėl slavų kalbų (lenkų, gudų ar rusų) įtakos ji pavirto Ignalina.[5]
Liaudies etimologija Ignalinos vardo atsiradimą aiškina legendiškai: pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos (ar Alinos) ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę. Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai. Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs. Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Ignč, kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi. Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis. Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis arba Alina vadinamu. Sakoma, kad ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda. Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę. Nuo senovės žinomas Budrių kaimas, dabar jau tapęs Ignalinos miesto dalimi, lyg ir patvirtina šią legendą.[6]
Gyventojai[taisyti]
 | |||||||
| 1866 m. | 1895 m. | 1931 m. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1974 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 85 | 300 | 1 500 | 2 466 | 3 488 | 3 900 | ||
| 1976 m. | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2010 m. | 2011 m.sur. | ||
| 4 400 | 4 927 | 6 872 | 6 591 | 5 949 | 6 007 | ||
| |||||||
Patarlės[taisyti]
{{#ask:Patarlė::+Tipas::Lietuvių liaudies patarlėsVieta::Ignalina |?Patarlė |?Šaltinis#- |?Metai |?Vieta#- |?Reikšmė |?#- |sort=Pradžia |format=ul |headers=hide |mainlabel=- |link=all |template=Patarlės/show |outrotemplate=Patarlės/outro |userparam=|tipas=patarlės|beŠbl=000; |columns=1 |offset= |limit=100 }}{{#set:Įtraukta tautosaka=Lietuvių liaudies patarlės}}
Sportas[taisyti]
Futbolas[taisyti]
Miestų partnerystė[taisyti]
Biurenas, 
Vokietija- Helės komuna,
Danija 
Kongsvingerio komuna, 
Norvegija
Nord Odalio komuna, Norvegija
Prachaticė, 
Čekija
Serockas, 
Lenkija
.svg){kind=small}
Miestas dalyvauja Euroregiono „Ežerų kraštas“ programoje kartu su:
Baltarusijos Braslavo, Gluboko, Miorų, Pastovių, Verchnedvinsko rajonais;
Latvijos Daugpilio, Rėzeknės, Kraslavos, Preilių rajonas bei Daugpilio, Rėzeknės miestais;- Lietuvos Švenčionių, Utenos, Zarasų rajonais ir Visaginu.
Šaltiniai[taisyti]
- ↑ Ignalina. Vietovės.lt. Video YouTube.
- ↑ Ignalina SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Ignalina loadmap.net
- ↑ „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 174 p.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 71–72 psl.
- ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 122 psl.
- Ignalina. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. I (A–K). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. – 574 psl.
- 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 128–129 psl.
- Ignalina. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 41 psl.
- Ignalina. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas. - 401 psl.
- Ignalina. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 635 psl.
- Ignalina. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 729 psl.
- Ignalina lelijos žiede: fotoalbumas. – V.: Vyzdys, 2008. – 104 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-705-11-6
| ||||||||||||||
