Ignas Petrušaitis

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Ignas Petrušaitis
    Ignas Petrušaitis i laida.jpg

    Gimė 1904 m. rugpjūčio 17 d.
    Gailionių k., Linkuvos vls.
    Mirė 1929 m. spalio 15 d. (25 m.)
    Gailionių kaime, Linkuvos vls.

    Išsilavinimas Linkuvos gimnazija


    Ignas Petrušaitis (1904 metų rugpjūčio 17 dieną -1929 m. spalio 15 d. Linkuvoje) - Lietuvos universiteto studentas. Pirmasis studentų ateitininkų meno draugijos "Šatrija" pirmininkas - palaidotas Linkuvos kapinėse.


    Gyvenimo kelias

    Tėvai: Ignas Petrušaitis (1876-1941), Marijona Balčiūnaitė - Petrušaitienė (1881-1967)

    Broliai: Jonas Petrušaitis (1903-1987), Kazimieras (1906-1944), Petras (1917-2000), Bronius (1921-1945), Vytautas (1923-2009), Stasys (1925-2002), Kęstutis Antanas Petrušaitis (g. 1927)

    Seserys: Valerija Oškinienė (1910-1989), Ona Šaulienė (1912-1988), Apolonija Ptašinskienė (1915-1998).



    1922 baigė Linkuvos 6 klasių progimn. Mokėsi Linkuvos gimnazijoje (I laida).

    1924 metais baigė Šiaulių gimnaziją.

    Prisiminimai

    Ignas Petrušaitis gimė 1904 metų rugpjūčio 17 dieną (pagal Julijaus kalendorių). Krikštatėviai – Kazimieras Butkus, Petronėlė Valašinaitė (tėvo Igno mamos Onos sesers Domicelės Paltarokaitės - Valašinienės dukra). Domicelė devynioliktajame amžiuje ne kartą buvo sesers Onos vaikų krikštamote.

    Tikėtina, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą mokėsi Linkuvoje. Nuo 1918 iki 1922 metų (drauge su vyresniu broliu Jonu ir pusbroliu Juozu Ptašinsku) mokėsi Linkuvos „Saulės“ progimnazijoje. Teko matyti 1920 metais datuotą mokinių nuotrauką, kurioje nufotografuotas Ignas su vyresniu broliu Ignu.

    Nuo 1922 metų jie mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė 1924 metais. Aktyviai dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje, kuri Linkuvos progimnazijoje įsteigta 1920 metais. Buvo vienas iš ateitininkų leidžiamo laikraštėlio „Atžala“ redaktorių. 1921 – 1922 metais buvo Šv. Kazimiero draugijos mėnesinio moksleivių laikraščio „Ateitis“ redaktoriaus padėjėjas. 1922 m balandžio 15 d leidinio „Trimitas“ numeryje Nr. 15 informuojama, kad moksleivis Ignas teisingai išsprendė Nr. 13 išspausdintą galvosūkį.

    Linkuvos gimnazijoje prasidėjo draugystė su Ignu Skrupskeliu (1903-1943), trukusi iki ankstyvos Igno mirties. I. Skrupskelio žmona prisiminimuose rašė: „Skrupskelis ir Ignas Petrušaitis net ir atostogų metu susitikdavo ir, vaikščiodami pakluonėmis, svarstydavo pasaulio problemas. Savo artimesniųjų tarpe jie buvo pravardžiuojami kaimynais“.

    Linkuvos mokykloje veikė kuopelė „Žibutė“, kurioje vyravo ateitininkai. Ši kuopelė 1920 m. rugsėjo 5 d. tapo ateitininkų kuopa, o jos pirmininku tapo Ignas. Netrukus buvo išleistas laikraštėlis ‚Atžala“, kuris minimas 1921 m pradžios korespondencijoje, bet 1923 metų spalio (tuomet Ignas Linkuvoje nebesimokė) numeris paženklintas kaip antrasis. 1921 metais Ignas priklausė vaidintojų mėgėjų būreliui: buvo suvaidinta A. Fromo – Gužučio (1822-1900) „Vaidilutė, arba Žemaičių krikštas“.

    Ignas su metais vyresniu broliu Jonu (1903 – 1987) 1924 metais su pasižymėjimu baigė Šiaulių gimnaziją (brandos atestatas įteiktas birželio 23 d). Brandos atestate tik du ketvertai: iš vokiečių kalbos ir piešimo. Gimnazijoje Ignas nesimokė rusų, prancūzų, graikų kalbų.

    1924 metais Ignas – VIII b klasės mokinys – parašė Šiaulių valstybinės gimnazijos himno žodžius (muziką šiam himnui parašė gimnazijos muzikos mokytojas Juozas Gaubas; 1879 – 1962). Komisiją sudarė gimnazijos mokytojai Jonas Šliūpas (1861-1944), Petraitis, Purvis, kunigas Muzonavičius, Krikščiunienė. Šis himnas mokyklos gimnazijos iškilmių proga skambėdavo iki 1940 metų.

    Himno tekstas 1924 metų liepos 18 d. buvo išspausdintas savaitraščio „Šiaulių naujienos“ pirmajame puslapyje. Šiame rašinyje minima, kad Ignui buvo išmokėta 40 litų dovanų. Himno sukūrimo komisijos sekretoriumi buvo lietuvių ir anglų kalbų mokytojas Pranas Jonas Purvis (1887-1958). Gimnazijos direktoriumi tuo laikotarpiu buvo Maskvos universitetą baigęs Vaclovas Šliageris (1881 – 1963).

    Monikos Jatulienės archyve išliko jos senelei Monikai Poželaitei (Sidaravičienei) (1904-1988) adresuota Igno Petrušaičio nuotrauka su užrašu: „Ilgų mokslo metų draugei Monei Poželaitei. Drąsiai bežengiant pirmąjį žingsnį į naują, „pilietišką“ gyvenimą. Ignas Petrušaitis. Šiauliai, 1924 VI 13 d.“

    1924 metų liepos mėnesį Šiauliuose įvyko Pirmasis Lietuvos katalikų jaunimo „Pavasario“ sąjungos kongresas. Šios sąjungos laikraštyje „Pavasaris“ (1924 m, Nr. 13) pateiktas išsamus „Meno, mokslo ir spaudos sekcijos“ posėdžio, liepos 7 dieną vykusio „Spindulio“ salėje, aprašymas. 1925 m rugsėjo 18-19 dienomis Kaune įvyko metinė studentų ateitininkų konferencija, kurios metu Ignas buvo išrinktas į Centro Valdybą.

    Baigęs Šiaulių gimnaziją nuo 1924 metų Ignas Lietuvos universitete pagrindine studijų šaka pasirinko vokiečių literatūrą. Švietimo ministro 1925 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 6 Ignui paskirta stipendija 1925 metams kaip Švietimo ministerijos stipendininkui. Švietimo ministro 1925 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 26 kaip gavęs tarnybą, Ignas išbrauktas iš stipendininkų skaičiaus nuo kovo 1 d. Švietimo ministro 1925 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 140 Ignui, kaip Lietuvos Universiteto studentui, paskirta Švietimo ministerijos stipendija (tuo pačiu įsakymu stipendija paskirta Salomėjai Bačinskaitei ir Juozui Grušui).


    1926 metais Švietimo ministerijos Knygų leidimų komisija išleido Alberto Stoeckl knygą „Filosofijos istorijos bruožai“, kurią iš vokiečių kalbos vertė studentai. Ignas yra vienas iš vienuolikos vertėjų kolektyvo narys (redaktorius profesorius Pranas Kuraitis; 1883-1964). Tai buvo pirmasis filosofijos istorijos lietuvių kalba (tikėtina, kad tai galėjo būti Igno tarnyba, dėl kurios buvo išbrauktas iš Švietimo ministerijos stipendiatų sąrašo). 1926 - 1927 metais Ignas, K. Skrupskelio nuomone bene veikliausias studentas, tapo pirmuoju „Šatrijos“ draugijos valdybos pirmininku (iš pradžių joje buvo 16 narių). Studentų ateitininkų meno draugija oficialiai įsiregistravo universiteto senate 1927 m kovo 10 d. Igno pusbrolis Juozas Paukštelis (1899 – 1981) rašė: „tyras kaip krištolas buvo Ignas Petrušaitis, bene jauniausias iš visų vyrukų, ištįsęs kaip žalga, visų mylimas ir pats visus mylintis“. Alina Skrupskelienė (Igno Skrupskelio žmona) rašė: „Toj grupės literatų, su kuriais aš dažniausiai susitikdavau, savo galvotumu išsiskirdavo Ignas Petrušaitis. Apsiskaitęs, įžvalgus, su gyvu domesiu įvairiems gyvenimo ir žmogaus būties klausimams. Tyliu balsu (nes sirgo plaučių liga), kiek pagalvojęs (draugų buvo vadinamas filosofu ir vėliau žadėjęs tai sričiai rimtai atsidėti) pasiūlė: pasivadinkim “Kažko draugija“.

    1927 metų gegužės 29 d. Baripolio dvare, netoli Kauno, važiuojant geležinkeliu (ten ne visi traukiniai stodavo) Jonavos link įvyko „Šatrijos“ šventė. Ignas Petrušaitis vieną kitą kartą neramiai žvilgtelėjo pro langą: „O jei nesustos, ir nušvilps iki pat Jonavos. Ką tada darysime“. Ateitininkų mėnraštyje „Ateitis“ (1927 m., Nr. 12) išspausdintas inicialais pasirašytas Igno straipsnis apie „Šatrijos“ draugiją.

    „Šatrijos“ veikloje dalyvavo ir Kauno universitete lietuvių literatūrą studijavusi artima giminaitė Julija Paltarokaitė (1904 – 1994), kilusi iš Židikų apylinkių netoli Mažeikių, 1924 metais baigusi Telšių gimnaziją, 1927 metais ištekėjusi už profesoriaus filosofo Stasio Šalkauskio (1886 – 1941). Julija – mūsų senelio Augusto Paltaroko sūnaus Igno, jaunystėje buvusio jūrininku ir vėliau vedusio užkuriomis bajoraitę Jomantaitę nuo Židikų, dukra. Pas Julijos tėvus nuo 1921 metų Žemaitijoje trejetą vasarų yra viešėjęs Igno pusbrolis Juozas Paukštelis.

    1927 metų rugsėjo 4 d. Ignas dalyvavo Linkuvos gimnazijos ateitininkų kuopos susirinkime. Savo prakalboje nušvietė „santykius ateitininkų su tautininkais ir nuopelnus ateitininkų tautiškume“. Leidinio „Ateitis“ informacijoje pažymima, kad jis yra šios kuopos įkūrėjas.

    Ignas besimokydamas Šiaulių gimnazijoje nepasižymėjo sveikata. Bestudijuodamas susirgo džiova. Šią ligą paspartino stiprus persišaldymas. Važiavo į tėviškę Kalėdų atostogų. Petrušaičių sodyba buvo apie kilometrą nuo Gailionių siaurojo Šiaulių — Biržų geležinkelio ruožo stoties. Petrušaičių sodyba buvo apie kilometrą nuo Gailionių siaurojo Šiaulių — Biržų geležinkelio ruožo stoties. Tą vakarą smarkiai pustė ir traukinukas įklimpo prie Vidusalio miško. Iki sodybos per lauką apie kilometrą. Ignas išlipo iš vagono ir nuėjo sodybos link. Dėl pūgos paklydo ir, matyt, neberado namų. Traukinukas nusikrapštė ir atėjo į stotį, bet keleivio nebuvo. Tėvas parvažiavo namo ir nukinkė arklį. Svečias neatvažiavo. Tačiau kieme šuo visą laiką lojo, vis žiūrėdamas į vieną pusę. Pasidarė įtartina. Pasiėmė liktarną ir paėjo į tą pusę. Už maždaug 300 metrų atrado Igną sėdintį ant akmens jau pastingusį nuo šalčio.

    Parsigabenę namo Igną trynė sniegu bei ėmėsi kitų priemonių. Atgaivino, bet šis peršalimas labai pakenkė jo sveikatai. Ignas gydėsi Varėnos sanatorijoje, o prieš žiemą gydytojai patarė išvykti į šiltesnius kraštus. Tėvai pasiskolino pinigų (tame tarpe iš Švobiškyje gyvenusių artimų giminių Valašinų – Domicelės Paltarokaitės – Valašinienės vaikų) ir Ignas išvyko į Meraną (Pietų Tirolis, Italija). Ten Igną užklupo šaltoji 1928/29 metų žiema. Italijos Alpių kalnuose buvo užregistruotas 41 laipsnis šalčio (1929 m vasario mėnesį yra užregistruotos šalčiausios oro temperatūros Slovakijoje, Čekijoje, Kroatijoje; užšalo Venecijos įlanka, o Europoje tai buvo viena iš šalčiausių žiemų dvidešimtajame amžiuje; laikraštis “Rytas“ vasario 5 d informuoja, kad Šiaurės Italijoje oro temperatūra siekia iki 20 laipsnių šalčio).

    Jo sveikata stipriai pablogėjo. Vienas iš jo draugų (gal Ignas Skrupskelis (1903 – 1943) ar Vladas Viliamas (1904 – 1972) sunkiai sergantį Igną palydėjo iš Italijos į Lietuvą. Jaunesnis brolis Kazimieras – Kauno universiteto studentas parvežė Igną į Gailionius, kur jį toliau slaugė vyriausioji sesuo Valė.

    1929 m sausio 17 d. Igno draugas Ignas Skrupskelis kreipėsi į Salomėją Bačinskaitę (poetę Salomėją Nėrį; 1904-1945), prašydamas paramos Ignui, kurio plaučiai stiprėja. 1929 m gegužės 15 d. jis padėkoja už paramą Ignui, rašydamas, kad Igno sveikata blogėja.

    Ignas kantriai nešė savo dalią. Jis suprato, kad nepasveiks.

    Mirė 1929 metų spalio viduryje lapams krentant, kaip jis kartą savo artimiesiems buvo išsireiškęs. Daug žmonių dalyvavo Igno laidotuvėse. Po gedulingų pamaldų spalio 18 dieną (penktadienį), dalyvaujant kunigui Antanui Grigaliūnui (1893-1960) buvo palaidotas Linkuvos kapinėse šeimos sklype. Spalio 17 d vakare traukiniu iki Gailionių stoties išvažiavę Kauno ateitininkai uniformos kepuraites buvo prisidengę „krepu“. Igno kapas yra visai šalia jo tėvų ir senelių kapo.

    1929 m spalio 17 dienos politikos, ekonomikos ir kultūros dienraščio „Rytas“ pirmajame puslapyje patalpinta „Šatrijos“ meno draugijos užuojauta Igno artimiesiems, užuojauta broliui Jonui nuo „Kęstučio“ korporacijos ir P. Petrušaičiui (tikriausiai suklysta ir ji turėtų būti adresuota broliui Kazimierui) nuo studentų ateitininkų draugovės. 1929 m spalio 17 dienos tautiškos minties dienraščio „Lietuvos aidas“ pirmajame puslapyje patalpinta Kėdainių gimnazijos pedagogų tarybos užuojauta broliui Jonui. 1929 m spalio 19 dienos dienraščio „Rytas“ pirmajame puslapyje patalpintas Igno Skrupskelio parašytas nekrologas.

    „Atsimenu... Buvo prieš keletą metų vėsų, bet gražų rudens vakarą, Ignas vaikščiojo vienas sodo pakraščiais per išdžiūvusius medžių lapus. Galvojo, svajojo... Susitikau. Tylėjo vakaras, tylėjome ir mes. Susėdom. Žiūrėjome į nardantį tarp debesų mėnulį ir skendome kiekvienas savy. „Gera jam, jis neklausia, kam ir kodėl“ - prabilo Ignas, pertraukdamas malonią tylą ir rodydamas į šaltą mėnulio veidą. Amžini, dideli gyvenimo ir visos buities klausimai beldėsi į jo jauną sielą ir reikalavo atsakymo. Tikrus ir aiškius atsakymus visi jie gavo iš Kristaus mokslo, ir visi jie neramūs, nurimo. Dabar, po keleto metų, tokią pat rudens dieną pasibeldė į jo gyvenimo duris aplinkui slankiojusi mirtis. Per anksti, per anksti veržėsi iš jo lūpų, per anksti sakome ir mes, jo netekę. Per anksti, bet... ne metų juk skaičiumi, ne žilais plaukais ant galvos matuojame žmogaus gyvenimo vertę – nudirbtieji darbai yra žmogaus gyvenimo vertės matas.

    Pasaulio šviesą pirmą kartą Ignas išvydo 1904 m rugpjūčio 17 d. Gailionių kaime, Linkuvos valsčiuje. Pradžios mokslą ėjo savo kaimo dar rusų pradžios mokykloje. 1918 m stojo į naują įsikūrusios Linkuvos gimnazijos trečiąją klasę. Iš pat pradžios mokslas Ignui sekėsi labai gerai, dažnai buvo pirmas mokinys klasėje, todėl, norėdamas tėvams palengvinti nemažą naštą, duodavo kitiems pamokas. 1919 metų rudenį Ignas yra ateitininkų kuopos narių steigėjų eilėj ir tais pačiais metais jai vadovauja eidamas kuopos pirmininko pareigas ir vėliau pasilieka labai aktingas kuopos narys. 1921/22 mokslo metais jis redaguoja kuopos laikraštėlį „Atžalą“ ir didelę jo dalį pats prirašo.

    1922 metais baigęs Linkuvos gimnazijos šešias klases, stoja į Šiaulių valstybinę gimnaziją ir į tos gimnazijos ateitininkų kuopą, kur gauna eiti kuopos valdybos sekretoriaus pareigas. Kitais mokslo metais išrenkamas kuopos pirmininku. Nors sveikata, dėl daugelio darbų pamažu irsta, tenka imti trumpesnes ir ilgesnes atostogas, bet didelis mokslo pamėgimas ir atsidėjimas savo pareigoms leidžia jam viską atlikti ir 1924 metais sėkmingai išlaikyti egzaminus brandos atestatui gauti. Gimnaziją baigęs stoja į Lietuvos Universitetą Teologijos – Filosofijos fakultetą, nors irstanti sveikata verčia vis dažniau ir ilgiau ilsėtis. Pastojęs į Universitetą išrenkamas į Studentų Ateitininkų sąjungos Centro valdybą, o persitvarkant Lietuvos Universiteto Studentų Ateitininkų sąjungai suorganizuoja meno draugiją „Šatriją“ ir išrenkamas jos pirmininku. Bet, sveikata... Ilsisi ir gydosi tėviškėje, Karmėlavoj, Varėnoj, kol pernai rugsėjo mėnesį atvažiuoja į Kauną ir iš gydytojų sužinojęs, kad džiova jau rimtai įsigali, atsigula į ligoninę. Artimiausieji draugai sutaria siųsti į užsienį ieškoti sveikatos ir išbandyti paskutines viltis. Nuo spalio iki gegužės mėnesio užsieny pagyvenęs grįžta atgal į tėviškę. Jėgos diena iš dienos mažėja, bet viltis nenustoja ir į gyvenimą kimba visa savo senkančios gyvybės jėga, kol mirtis visai pakirto. Netekome Igno... Neteko ateitininkai vieno iš geriausių savo narių, kupino kilniausių norų ir plačiausių užsimojimų. Neteko mokslas daug žadėjusios jėgos ir visi mokslo draugai, brangaus, mylimo draugo. Jo karstą vakar priglaudė Linkuvos smiltys, visi nuliūdę draugai atiduoda paskutinę pagarbą jo žemės gyvenimo liekanoms ir prašo Aukščiausiąjį priglausti jo sielą. Ilsėkis, Ignai, ramybėje“.

    Nekrologe klystama, kad Gailionių kaime būta rusiškos mokyklos prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tokia mokykla buvo Linkuvoje. Platų nekrologą ateitininkų žurnale „Ateitis“ paskelbė Alina Petrauskaitė (1904-1994), 1932 metais ištekėjusi už Igno Skrupskelio (susižadėjo 1929 metais dar iki Igno mirties).

    „... Nebebijau: švenčiausias mano noras – priimti šaltą ranką. Užteks man saulės ir žiedų, užteks ir juoko. Vien ilgesio ir tolimosios laimės prašys atšalę lūpos; tik siela verks ir negalės pasveikinti šypsniu atėjusių liūdėt prie mano kapo... Užgeso paskutinė žvakė – užges širdis...“

    Taip rašė jau 1928 metų pradžioje a.a. Ignas, ilsėdamasis tėviškėje. Abejonės ir mirties nujautimas, jau tada jį neramino. Bet kartu su nejaukiais nujautimais viltis pasveikti jo nepalikdavo. Ta viltimi jis tebegyveno ir visus šiuos metus, net paskutinius vasaros mėnesius. Tikėjosi pasveikti ir vėl imtis mėgstamo darbo.

    Baigęs Linkuvos progimnaziją ir persikėlęs į Šiaulius, ateitininkų organizacijos darbo ir čia nepalieka. Čia yra ateitininkų kuopos sekretorius, čia jos pirmininkas. Organizuoja filosofų literatų sekciją, ne literatūrą jau seniai buvo pamėgęs ir visą atspėjamąjį laiką paskirdavo knygoms skaityti, dažnai išsiversdavo geresnius ir įdomesnius jam dalykus. Be to ir pats daug rašė , spausdindamas pirmuosius savo bandymus Šiaulių moksleivių ateitininkų laikraštėlyje. Pats vienas labai dažnai ir visą laikraštėlį prirašydavo. 1924 m parašo savo gimnazijos himną, ir dabar giedamą, ir laimi konkursą. Gimnazijos pamokos, organizacinis darbas, literatūros studijos atimdavo visą laiką, dažnai atitraukdavo net poilsio valandėles. O čia dar, norėdamas padėti tėvams, uždarbiauja pamokomis. Ir šiaip jau silpna sveikata greitai menkėja, tenka važiuoti namo ilsėtis; bet vėl pasitaiso ir labai gerais pažymiais baigia gimnaziją.

    Rudenį atvažiuoja į Kauną, įstoja į Teologijos – Filosofijos fakultetą. Mokėjo jau tuomet kelias kalbas, galėjo laisvai naudotis svetimėja literatūra, buvo labai apsiskaitęs – tai studijos gerai sekėsi. Bet a.a. Ignas nepamiršo ir savo pasaulėžiūros dalykų ir organizacinio darbo, Linkuvoje bei Šiauliuose dirbto. Tais pačiais metais įstoja į ateitininkus. Įsirašo pirma į abstinentų sekciją (1924 m pabaigoje ją sudarė 50 narių). Bet tai ne jo tikroji darbo sritis. Visą laiką, eidamas studentų ateitininkų draugovės, vėliau sąjungos pareigas, svajoja įkurti literatų bei menininkų kuopelę. Jis jaučia, kad tik joje galėtų savo pamėgtąjį darbą dirbti. Ir tikrai, reformuojant studentų ateitininkų draugovę, jis visa jėgas deda, kad veikės anksčiau literatų menininkų būrelis susiorganizuotų į atskirą savarankišką draugiją. Tatai jam pavyko, ir jis buvo viena dabartinės „Šatrijos“ steigėjų, buvo pirmasis jos pirmininkas, nors ligos verčiamas turėjo tas pareigas perduoti kitam. Bet paliko viso ‚Šatrijiečių“ būrelio siela. Rūpinosi jos reikalais atsidėjęs ir net vėliau, sirgdamas, nutolęs nuo studentų gyvenimo, visuomet klausinėdavo jį lankančių draugų: „kaip mūsų „Šatrija‘ gyvena?“ Labai norėdavo dar lankyti susirinkimus, susipažinti su naujai įstojusiais idėjos draugais, bet jėgos neleido. A.a. Ignas yra redagavęs ir pirmąjį „Šatrijos‘ statutą. Daug vargo padėjo jį berašydamas, vis jam rodės jo statutas negeras, netobulus. „Mūsų susirinkimai perdaug šalti, nedraugiški, reikėtų daugiau kūrybiškų nusiteikimų, kad parėjęs namo galėtum ką didelio sukurti!“ – dažnai sakydavo juokaudamas. Būti nedideliam jaukiam draugų būrely a.a. Ignas labai mėgdavo. Čia jis gerai nusiteikęs, nors pavargęs ir silpnas būdavo, visuomet juokaudavo, šposus krėsdavo. Bet viską mokėjo taip švelniai, gražiai padaryti, kiekvienas žodis žymėdavo inteligentiškumą ir gilų protą. Nieks nėr girdėjęs iš jo lūpų šiurkščių žodžių, stačiokiškų juokų. Dėl to savo švelnumo ir reto takto jis buvo draugų be galo mylimas; ir savo šeimoje surasdavo visiems meilų žodį, rimtą patarimą. Nuolat kovodamas su liga vis dėlto tikėjosi pasveikti, svajojo toliau studijuoti.

    Varėnoje, Kauno miesto ligoninėje, Merane (Italijoje) mėgina taisyti savo irstančią sveikatą. Bet per vėlu. Šiemet pavasarį grįžta, pasiilgęs tėviškės ir draugų. Linksmas pargrįžęs klausinėja naujienų, pasakoja įspūdžius. Nedaug pasikeitęs, tik susilpnėjęs, kelionės išvargintas. Porą dienų palieka Kaune, pasimato su draugais ir skuba į tėviškę, kur praleisdamas paskutinę savo gyvenimo vasarą kantriai laukia rudens. „Nebemaldauju nieko – tik amžinos ramybės šalančiai širdžiai“... parašė a.a. Ignas kartą ligos nukankintas. Dabar jis tą ramybę jau turi... O mes, jo idėjos draugai, palikę čia žemės kelionę tęsti, palydėję brangų draugą, tiek žadėjusį savo tėvynei nudirbti, tarkime bent: requiem aeternam dona ei, Domine.“ Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų sąjungos leidinio „Studento žodis“ 1931 m. lapkričio 18 d. neperiodiniame leidinyje minima, kad lapkričio 13 d. suėjo lygiai penkeri metai nuo to laiko, kai būrelis studentų ateitininkų menininkų ir mėgėjų, Juozo Paukštelio (1899–1981), a. a. Igno Petrušaičio (1904–1929) ir kitų iniciatyva, su prof. Vinco Mykolaičio – Putino (1893–1967) ir prof. Juozo Ereto (1896–1984) pritarimu įsteigė atskirą studentų ateitininkų draugiją „Šatrijos“ vardu.

    1932 metų spalio 1 d Marijampolėje leistame savaitraštyje „Šaltinis“ rašoma: „Linkuvos kapinėse taip pat ilsisi studentas ateitininkas Ignas Petrušaitis ir studentė ateitininkė Pranutė Bajelytė. Reiktų neužmiršti jiems pastatyti po kokį nors paminklą, kad visuomenė amžinai atsimintų, jog čia ilsisi pasiaukoję Dievui ir Tėvynei karžygiai“.

    1935 m kovo 17 d įvyko mirusių “Šatrijos” draugijos narių paminėjimas. Dr. Ignas Skrupskelis, artimiausiais a.a. Igno Petrušaičio draugas, nupasakojo apie jį kaip apie pirmąjį „Šatrijos“ draugijos pirmininką, primindamas, kad literatų, t.y. „Šatrijos“ draugijos steigimo idėja kilusi Šiauliuose.

    Igno Skrupskelio sūnus Kęstutis Skrupskelis rašo: „Vadovaujantis dėsniu, kad žmogų pažįsti iš draugų, pastebimas Igno Petrušaičio ir viena skitas skrupskeliškas bruožas. Manau, ir jis vengė triukšmingų pokylių ir pliauškalų. Jam mieliau artimesnių draugų būrelis, prie kavos besišnekučiuojantis apie literatūra, pasaulio politiką, visuomeninius uždavinius. Ir svarbiausia – negaišti laiko, bet lavintis ir dirbti. I. Petrušaitis, I. Skrupskelis ir jiems artimesni ateitininkai nebuvo bohemos nei tuščių pokalbių žmonės. Jie nei krovė turtus, nei iš tolo su ironiška šypsena stebėjo gyvenimą. Juos ženklino earnestness. Angliško earnestness tiksliai išversti negalėčiau – kažin koks rimtumo, nuoširdumo, įsitikinimų tikrumo, darbštumo junginys.

    Vytautas Oškinis

    NEKROLOGAS

    A. Petrauskaitė A. a. Jgnas Petrušaitis

    «... Nebebijau: švenčiausias mano noras — priimti šaltą ranką. Užteks man saulės ir žiedų, užteks ir juoko. Vien ilgesio ir tolimosios laimės prašys atšalę lūpos; tik siela verks ir negalės pasveikinti šypsniu atėjusių liūdėt prie mano kapo... Užgeso paskutinė žvakė — užges širdis»...

    Taip rašė jau 1928 metų pradžioje a. a. Ignas, ilsėdamasis tėviškėje. Abejonės ir mirties nujautimas jau tada jį neramino. Bet kartu su nejaukiais nujautimais viltis pasveikti jo nepalikdavo. Ta viltimi jis tebegyveno ir visus šiuos metus, net paskutinius vasaros mėnesius. Tikėjosi pasveikti ir vėl imtis mėgstamo darbo, apie kurį, dar gimnazijos moksleivis būdamas, Šiaulių ateitininkų leidžiamo laikraštėlio «Ateities Ziedo» Nr. 1 parašė: «Laikas su mumis nesiskaito, ir mes einame į dienų galą... Jaunos jėgos darbo laukia. Be darbo žuvę jėgos— mūsų likimo našta... Bet dar nevėlu! Dar galime tapti savo dalios valdovais ir karališka šypsena lūpose dalinti kitiems ugnį!» Tos ugnies kitiems dalinti a. a. Ignui neteko...

    Š. m. spalių mėn. 18 d. draugų ir artimųjų būrys jau lydėjo a a. Igną į amžino poilsio vietą Linkuvos kapinėse.

    Gimęs 1904 m. rugpjūčio 17 d. Gailionų kaime Linkuvos vals. Šiaulių apskr., išėjęs pradedamąją savo kaimo rusų mokyklą, a. a Ignas, gabus, mėgstąs mokslą, keliasi į Linkuvą, kur įstoja į dviklasę mokyklą, virtusią vėliau progimnazija. Čia jo vardas tuojau iškyla draugų tarpe, jis pasižymi ne vien tik kaip gabus ir stropus mokinys, bet ir veiklus susipratęs organizatorius: 1920 m. kartu su kitais steigia moksleivių ateitininkų kuopą, išrenkamas į valdybą ir eina kuopos pirmininko pareigas. Baigęs Linkuvos progimnaziją ir persikėlęs į Šiaulius, organizacijos darbo ir čia nepalieka. Čia yra ateitininkų kuopos sekretorius, čia jos pirmininkas. Organizuoja filosofų literatų sekciją, nes literatūrą seniai jau buvo pamėgęs ir visą atspėjamąjį laiką paskirdavo knygoms skaityti, dažnai išsiversdavo geresnius ir įdomesnius jam dalykus. Be to Jr pats daug rašė,, spausdindamas pirmuosius savo bandymus Šiaulių moksleivių ateitininkų laikraštėlyje. Pats vienas labai dažnai ir visą laikraštėlį prirašydavo. 1924 m. parašo savo gimnazijos himną, ir dabar giedamą, ir laimi konkursą. Gimnazijos pamokos, organizacinis darbas, literatūros studijos atimdavo visą laiką, dažnai: atitraukdavo net poilsio valandėles. O čia dar, norėdamas padėti tėvams, uždarbiauja pamokomis. Ir šiaip jau silpna sveikata greitai menkėja, tenka važiuoti namo ilsėtis; bet vėl pasitaiso ir labai gerai baigia gimnaziją 1924 m.

    Rudenį atvažiuoja į Kauną, įstoja į Teologijos Filosofijos fakultetą, pasirinkdamas pagrindine studijų šaka vokiečių literatūrą. Mokėjo jau tuomet kelias kalbas, galėjo laisvai naudotis svetimąja literatūra, buvo labai apsiskaitęs — tat studijos gerai sekėsi. Bet a. a. Ignas neužmiršo ir savo pasaulėžiūros dalykų ir organizacinio darbo, Linkuvoje bei Šiauliuose dirbto. Kaip rodo jo L. K. Stud. At-kų Dr-vės nario registracijos kortelė, jis tais pačiais metais įstoja į Ateitininkus. Įsirašo pirma į abstinentų sekciją. Bet tai ne jo tikroji darbo sritis. Visą laiką, eidamas įvairias St. Ateitininkų draugovės vėliau sąjungos pareigas, svajoja įkurti literatų bei menininkų kuopelę. Jis jaučia, kad tik joje galėtų savo pamėgtąjį darbą dirbti. Ir tikrai, reformuojant St. At. Draugovę, jis visas jėgas deda, kad veikęs anksčiau literatų menininkų būrelis susiorganizuotų Į atskirą savarankišką draugiją. Tatai jam pavyko, ir jis buvo vienas dabartinės «Šatrijos» steigėjų, buvo pirmasis jos pirmininkas, nors ligos verčiamas turėjo tas pareigas perduoti kitam. Bet paliko viso «Šatrijiečių» būrelio siela. Rūpinosi jo reikalais atsidėjęs ir net vėliau, sirgdamas, nutolęs nuo studentų gyvenimo, visuomet klausinėdavo lankančių jį draugų: «Kaip mūsų -«Šatrija» gyvena?» Labai norėdavo dar lankyti susirinkimus, susipažinti su naujai įstojusiais idėjos draugais,v bet jėgos neleido. A. a. Ignas yra redagavęs ir pirmąjį «Šatrijos» statutą. Daug vargo padėjo jį berašydamas, vis jam rodės jo statutas negeras, netobulus. «Mūsų susirinkimai per daug šalti, nedraugiški, reikėtų daugiau kūrybiškų nusiteikimų, kad parėjęs namo galėtum ką didelio sukurti!» dažnai sakydavo juokaudamas. Būti nedideliam jaukiam draugų būrely a. a. Ignas labai mėgdavo. Čia jis gerai nusiteikęs, nors pavargęs ir silpnas būdavo, visuomet juokaudavo, šposus krėsdavo. Bet visa mokėjo taip švelniai, gražiai padaryti, kiekvienas žodis žymėdavo inteligentiškumą ir gilų protą. Nieks nėr girdėjęs iš jo lūpų šiurkščių žodžių, stačiokiškų juokų. Dėl to savo švelnumo ir reto takto jis buvo draugų be galo mylimas; ir savo šeimoje surasdavo visiems meilų žodį, rimtą patarimą.

    Nuolat kovodamas su liga vis dėlto tikėjosi pasveikti, svajojo toliau studijuoti.

    Varėnoje, Kauno miesto ligoninėje, pagaliau Merane (Italijoj) mėgina taisyti savo irstančią sveikatą. Bet per vėlu... Šiemet pavasarį grįžta, pasiilgęs tėviškės ir draugų. Linksmas pargrįžęs klausinėja naujienų, pasakoja įspūdžius. Nedaug pasikeitęs, tik susilpnėjęs, kelionės išvargintas. Pora dienų palieka Kaune, pasimato su draugais ir skuba į tėviškę, kur praleisdamas paskutinę savo gyvenimo vasarą kantriai laukia rudens... «Nebemaldauju nieko — tik amžinos ramybės šąlančiajai širdžiai^.. parašė a. a. Ignas kartą ligos nukankintas. Dabar jis tą ramybę jau turi... O mes, jo idėjos draugai, palikę čia žemės kelionę tęsti, palydėję brangų draugą, tiek žadėjusį savo tėvynei nudirbti, tarkime bent:

    requiem aeternam dona ei, Domine.



    Nuotraukos

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+31434-79=31355 wiki spaudos ženklai).