Institucionalizmas
Institucionalizmas – teorinė perspektyva, kuri atmeta racionalaus pasirinkimo teorijos supaprastinimus. Ši sąvoka atsirado XIX a. pab. - XX a. antroje pusėje. [1] Institucionalizmas kilęs iš kelių žodžių institucija ir institutas. Institucija vadinamas paprotys, viešpataujanti visuomenėje santvarka, o institutu – įstatymai, kurie įteisina papročius ir paplitusias visuomenėje pažiūras. Dažnai šie žodžiai vartojami kaip sinonimai, jų turinys labai neapibrėžtas. Pirmasis Institucionalizmo terminą pavartojo amerikiečių ekonomistas V.Hamiltonas.[2]
Naujasis institucionalizmas
Naujieji institucionalistai neturi vieningos tyrimo programos ar metodologijos, be to neturi vieningo „institucijos“ apibrėžimo. Dar daugiau, „naujuoju institucionalizmu“ siekia būti vadinamos bent trys mokslo sritys: racionalaus pasirinkimo, organizacijų teorijos bei istorinis institucionalizmas, neturinčios bendro teorinio modelio. Įmanoma ir dar viena tyrimo kryptis — naujasis institucionalizmas ekonomikoje. Pripažindama šių krypčių skirtumus ir problemas, susijusias su naujuoju institucionalizmu, E. Imergut teigia, kad naujieji institucionalistai turi bendrą tikslą, ir skiria savo straipsnį naujojo institucionalizmo teoriniam branduoliui išaiškinti, ypač išskirdama istorinį instutucionalizmą, kuriam buvo teikiama mažiausiai dėmesio, ir netirdama naujojo institucionalizmo ekonominės krypties.[3]
Naujojo institucionalizmo ištakos
Naujojo institucionalizmo pradžia E. Imergut laiko dėmesį stebimam elgesiui — t. y. biheviorizmo laikotarpį. Naujasis institucionalizmas prasidėjo nuo biheviorizmo kritikos: bihevioristinis požiūris domėjosi mokslo metodais (išsamiu hipotezės tikrinimu, paremtu empiriniais stebėjimais ir, kur įmanoma, kiekybiniais duomenimis). Naujieji institucionalistai griežtai kritikavo politinį elgesį kaip pagrindinę politinės analizės duotybę. [4]
Racionalaus pasirinkimo teorija
Racionalaus pasirinkimo teorija gali būti apibrėžta kaip pasirinkimų, kuriuos racionalūs veikėjai padarė tarpusavio priklausomybės sąlygomis, analizė. Nors ši naujojo institucionalizmo šaka teikia institucinėms taisyklėms didelę reikšmę, bet netiria įvairių taisyklių santykinio teisingumo ar neteisingumo — kam palankesnės taisyklės arba kaip jos gali būti pagerintos. Politinės galios tyrimai paprastai apsiriboja vien institucine galia. [5]
Organizacijų teorija
Naujojo institucionalizmo požiūriu, iš plačios organizacijų teorijos tradicijos svarbiausia yra Karnegio (Carnegie) mokyklos pateikta racionalumo kritika. Racionalų sprendimų priėmimą negalimą padaro principinės pažinimo ribos — žmogiškosios, dirbtinės ar institucinės. Kitaip negu racionalaus pasirinkimo teorijoje, čia pažinimo procesų vienodumas yra esminis: jis lemia individų veiksmų agregavimą į organizacinius sprendimus. Be to, juo galima paaiškinti, kaip įmanoma koordinuota skirtingų individų veikla. [6]
Istorinis institucionalizmas
Istorinis institucionalizmas, kaip ir organizacijų teorija, remiasi ta pačia sociologine tradicija(Emille Durkheim) idėja, kad mąstymo kategorijos yra pirmesnės už mąstymą ir tos kategorijos yra socialiniai ar kultūriniai konstruktai, ir M. Vėberio pabrėžta organizacinių struktūrų svarba politinėje teorijoje. Tačiau priešingai nuo pastarosios, istorinis institucionalizmas telkia dėmesį ne pažinimo ribotumui, bet galios ir interesų temoms. [7]
Šaltiniai
- ↑ Hay Colin Politics analysis: a critical introduction 2002 m.
- ↑ Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985
- ↑ Peter A.Hall and Rosemary C. R. Taylor Political Science and tie Three New Intitutionalism 1996 m.
- ↑ Peter A.Hall and Rosemary C. R. Taylor Political Science and tie Three New Intitutionalism 1996 m.
- ↑ Peter A.Hall and Rosemary C. R. Taylor Political Science and tie Three New Intitutionalism 1996 m.
- ↑ Peter A.Hall and Rosemary C. R. Taylor Political Science and tie Three New Intitutionalism 1996 m.
- ↑ Peter A.Hall and Rosemary C. R. Taylor Political Science and tie Three New Intitutionalism 1996 m.
| ||||||