Intonacija
Intonãcija (lot. intono 'šaukiu, rėkiu, garsiai tariu') – frazės, sakinio ar viso teksto ištarimo būdas.
Tariant frazę, sakinyje naudojamos įvairios garsinės priemonės: sintagmos (kalbėjimo takto) kirtis (kartais vadinamas loginiu kirčiu), kadencija – tono ir (arba) balso stiprumo kritimas sintagmoje, antikadencija – tono ir (arba) balso stiprumo kilimas, bendras tono ir tembro paaukštinimas, pažeminimas, kalbėjimo tempas ir kt.
Svarbiausia intonacijos funkcija – aktualiosios sakinio skaidos raiška. Centrinis žodis toje sintagmoje (frazės atkarpoje), kuri perteikia konteksto ir situacijos atžvilgiu aktualią (naują, svarbią) informaciją, tariamas ryškia krintančia intonacija (kadencija). Ši frazės dalis vadinama rema, o pabrėžimas – remos kirčiu. Sintagma, kuri neperteikia aktualios informacijos, vadinama tema. Temos centrinis žodis, jeigu ta sintagma yra frazės pradžioje, tariamas kylančia intonacija ir didėjančiu balso stiprumu (antikadencija), dažnai ir lėtesniu tempu; frazės gale tema tariama monotoniškai.
Labai svarbi intonacijos paskirtis – įvairių skatinimo tipų (liepimo, prašymo, patarimo) raiška. Liepiamieji sakiniai (ypač jų centriniai žodžiai) dažniausiai tariami trumpiau, staigiau, šiek tiek aukštesniu tonu; prašymą (ypač maldavimą) rodo šiek tiek didesnis skiemeninių garsų ilgumas, žemesnė intonacija.
Meniniame tekste intonacijos signalai yra skyrybos ženklai: prieš kablelį balsas kyla – tai ženklas, kad sakinys nebaigtas, bus jo tęsinys; prieš tašką, daugtaškį balsas krinta, prieš brūkšnį, dvitaškį balso aukštumas nesikeičia.
Eiliuotos kalbos intonacija apibendrina ritmo, metro, eilutės, rimo, instrumentuotės, posmo sąvokomis išreikštas kalbos ypatybes. Eilėraščio intonacija priklauso nuo to, koks jo metras ir ritmas, koks posmai, kokie rimai ir koks rimavimo būdas, kokia eufonija ir instrumentuotė, kokia sintaksė ir koks turinys – vaizdai, emocijos, nuotaikos. Visa tai lemia eiliuotos kalbos skambėjimą.
Taip pat skaitykite
| ||||||