Islamo aukso amžius
Islamo aukso amžius – istorinis laikotarpis, trukęs maždaug tarp VIII ir XIII a., kuomet islamo kultūra buvo pasiekusi klestėjimo viršūnę. Šis laikotarpis apima beveik visą Arabų Kalifato istoriją (išskyrus jos pradžią) bei kelis amžius po jo subyrėjimo, iki turkų ir mongolų antpuolių.
Islamo kultūros suklestėjimą lėmė tai, kad besiplėsdamas arabų kalifatas apėmė kraštus, jau anksčiau pasiekusius didelių kultūrinių laimėjimų – Persiją, Egiptą, Mesopotamiją, graikų, romėnų kolonijas, vėliau plėtojo tiesioginius ryšius su Indija, Kinija, Afrika. Arabai perėmė jų laimėjimus, apjungė skirtingas kultūrines tradicijas tarpusavyje. Kultūriniai arabų centrai buvo Bagdadas, Kordoba, Samarkandas, Kairas. Didelę įtaka turėjo Meka, į kurią plūdo islamo neofitai, taip platindami savo kultūrą Islamo civilizacijos centre.
Svarbia kultūrinio suklestėjimo priežastimi tapo agrarinė revoliucija – įveista daug maistinių ir techninių augalų iš aplinkinių kraštų – sorgas iš Afrikos, citrusiniai vaisiai iš Kinijos, ryžiai, medvilnė, cukranendrės iš Indijos. Nors dėl sausringo klimato daug šių augalų Arabų pasauliui buvo netinkami auginti, tačiau išvystyta irigacijos sistema, naujos auginimo technologijos leido įveikti šį barjerą. Arabai sukūrė cukraus gamybos pramonę, pirmieji pradėjo taikyti sėjomainą, išvystė agronomijos mokslą.
Gamyklos veikė vandens, vėjo bei potvynių energijos dėka. Mažesniais mastais naudotas iškastinis kuras (daugiausia nafta). Jau nuo XII a. naudoti vandens malūnai. Kultūros klestėjimas lėmė urbanizacijos plėtrą – kūrėsi miestų planavimo architektūra, vandentiekio, kanalizacijos sistemos, veikė fontanai, viešosios pirtys, tualetai. X a. Kordobos mieste buvo 700 mečečių, 60 tūkst. rūmų, 70 bibliotekų.
Arabai iš kinų perėmė popieriaus gamybos technologiją. Tai leido išvystyti raštą, tuo pačiu sukurti lengvą būdą platinti žinias, kurti švietimo sistemą. Buvo steigiami universitetai, mokslo centrai, bibliotekos, knygynai, medresės. Jau IX a. gydytojai turėjo būti pabaigę medicinos studijas, turėti tai įrodančius diplomus.
Islamo aukso amžiaus metu klestėjo prekyba, arabų prekybiniai tinklai driekėsi nuo Vakarų Afrikos iki Kinijos ir Indijos. Arabai intensyviai keliavo, atrasdavo iki tol nežinomus kraštus: Ibn Batuta, Idrisijus, Ahmadas ibn Fadlanas pateikė daug žinių apie tolimus kraštus, o pagal jų kelionių aprašymus sudaryti tikslūs žemėlapiai. Kelionėse itin pasitarnaudavo astronomijos laimėjimai, astroliabijos naudojimas.
Islamo kultūra dažnai laikomąja moderniojo mokslo pradininke. Arabai prisidėjo praktiškai prie visų tuo metu žinomų mokslo sričių tobulinimo. Didelė dalis mokslo terminų yra kilę iš arabų kalbos (pvz., algebra, alchemija). VIII–IX a. Bagdade buvo įkurta pirmoji observatorija. Arabų pasaulyje sukurta daug dangaus kūnų stebėjimų prietaisų, atrasta, jog dalis dangaus kūnų nėra kieti, kad jiems galioja tie patys fizikos dėsniai, kaip ir žemei, padėti pamatai heliocentrinei teorijai bei Žemės sukimosi apie savo ašį principui. Arabų mokslininkas Geberis laikomas alchemijos pradininku. Jis atliko bandymus su tokiais procesais, kaip distiliacija, kristalizacija, filtracija, oksidacija, garinimas ir tt. Mokslininkas Tusi įvedė principą, kad materija negali išnykti, tik pakeičia būseną. Matematikoje arabai ištobulino algebros, algoritmų, geometrijos, kriptografijos mokslus, įvedė sferinę trigonometriją, iš indų perėmė ir ištobulino skaitmenis.
Arabų medicinos tėvu laikomas Avicena, parašęs 14 tomų Medicinos kanoną, kuriame sukaupė to meto medicinos žinias. Arabai patobulino chirurgiją, sukūrė operacinius instrumentus, pradėjo taikyti karantiną, imti mėginius, išaiškino daugelio ligų priežastis ir gydimo metodus, universitetuose tobulino medicinos žinias, steigė viešąsias ligonines. Ibn Zuhras chirurginiams bandymams pradėjo naudoti gyvūnus.
Alhazenas laikomas moderniosios optikos pradininku, jis visiškai pakeitė tuometes šviesos, matymo sampratas. Arabai taip pat žinojo inercijos, momento sampratas, greičio ir inercijos priklausomybę.
Arabų pasaulyje buvo gerai išvystyta monumentalioji architektūra. Jos šedevrai kaip Siano didžioji mečetė (VIII a.), Kordobos didžioji mečetė (VIII a.), Alhambros rūmai (IX–XIV a.) išlikę iki šių dienų. Architektūrai būdingi arkos, kupolo, bokšto elementai, dekoracija arabeskomis, mozaikomis. Būdingos meno sritys: keramika, kaligrafija, dėl islamo draudimų dailė nebuvo labai išvystyta, tačiau piešiniais buvo gausiai iliustruojami rankraščiai. Arabai turėjo labai turtingą literatūros kolekciją, kurios didelė dalis atkeliavo iš persų (ypač poezija). Bene žymiausias to meto literatūros kūrinys – pasakų rinkinys „Tūkstantis ir viena naktis“. Mitiniai šio kūrinio veikėjai (Aladinas, Sinbadas, Ali Baba) vėliau tapo ir Vakarų kultūros personažais. Daug šiuolaikinių muzikos instrumentų, tokių kaip liutnia, smuikas, gitara, įvairūs mušamieji, fleitos kilo iš Arabų pasaulio. Manoma, kad ir solfedžio gama kilo iš arabų.
Nuo XI a. prasidėję karai su kryžiuočiais, tiurkų gentimis, Mongolų ordomis palaipsniui nusilpnino Arabų civilizaciją. Didelį vaidmenį vidaus destabilizacijoje sudarė sunitų ir šiitų skilimas ir tarpusavio karai, islamiškojo radikalizmo stiprėjimas.
Arabų laimėjimai buvo plačiai perimti juos užkariavusių tiurkų ir vėliau suklestėjo Osmanų imperijoje. Per kryžiaus žygius ir rekonkistą arabų laimėjimai persidavė europiečiams ir ženkliai prisidėjo prie geografinių atradimų ir renesanso suklestėjimo.
| ||||||