Istorinė Sirija
| Arabų pasaulio regionas: Aš-Šam الشام | |
|---|---|
| Šalis | Vakarų Sirija, Libanas, Izraelis, Jordanija |
| Tautos | Sirijos arabai |
| Ankstesnis pav. | Amuru |
 | |
Didžioji Sirija (arab. سوريّة الكبرى) arba Istorinė Sirija – regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijoje, apgyvendintas daugausia Sirijos arabų. Istorinė Sirija yra vakariausias iš trijų tradicinių Mašreko regionų greta Džaziros ir Arabų Irako.
Pavadinimai
Tas pats regionas yra vadinamas daugybe skirtingų pavadinimų, priklausomai nuo laikotarpio ir tautos. Seniausiais laikais, nuo III tūkst. pr. m. e., Mesopotamijos tautų jis vadintas Amuru, o Egiptiečių – Ret(dž)enu. Helenizmo laikotarpyje nuo IV a. pr. m. e. graikai jį ėmė vadinti Sirija (sirais jie vadino daugumą semitų tautų Artimuosiuose rytuose), ir šis pavadinimas išliko iki mūsų dienų.
Po krašto islamizacijos VII a., arabų pasaulyje regionas yra žinomas kaip (Bilad)-aš-Šam (arab. ash-Shām = لشام ), pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio „pergalingas“. Viduramžių Europoje regionui palengva prigijo kitas pavadinimas – Levantas, kilęs iš italų ar prancūzų kalbų (žodis levere – „kilti“), reiškęs ryčiausią tuo metu europiečiams pasiekiamą pasaulį, iš kur, anot įsivaizdavimo, kilo Saulė. Jis neretai yra sinonimiškas Didžiajai Sirijai. Prancūzijoje įsitvirtino terminas Outremeras, kuriuo buvo vadinamos krikščioniškos regiono valstybės po XII a.
Geografija
Didžioji Sirija turi gana aiškias geografines ribas vakaruose, šiaurėje ir pietuose. Jos vakarinė riba yra Viduržemio jūros pakrantė, kurią šiaurėje uždaro Amano kalnai (jie atskiria Siriją nuo Mažosios Azijos), o pietuose – Negevo dykuma (atskiria Siriją nuo Istorinio Egipto). Pietryčiuose Sirija yra apribota Sirijos dykumos, kuri atskiria nuo Mesopotamijos.
Sirijos šiaurės rytų riba yra neapibrėžta. Pagal siauriausią apibrėžimą, ji yra į vakarus nuo Eufrato aukštupio, ir į rytus jau prasideda Džazira. Tačiau tam tikrais istoriniais laikotarpiais „Sirijai“ buvo priskiriamos ir Džaziros dalys: Eufrato aukštupis, Balicho baseinas (istorinė Osroena), Chabūro baseinas, retesniais atvejais – ir Tigro aukštupis (istorinė Asirija), netgi sritys į rytus nuo Tigro (istorinė Adiabena).
Visa Sirija yra derlingos ir palankios žemdirbystei sritys su Viduržemio jūros klimatu. Teritoriją drėkina kelios didelės upės, išsidėstę pietų-šiaurės kryptimi – Orontas šiaurėje ir Jordanas pietuose. Yra daug kalnų grandinių, tarp kurių svarbiausios Libano kalnai, Antilibanas ir kt. Šiaurinę dalį sudaro Alepo plynaukštė. Regionas nėra vieningas: jame išskiriama šiaurės Sirija (Oronto baseinas) ir Kanaanas (Palestina) (Jordano baseinas), savo ruožtu dalinami į smulkesnius regionus.
Istorija
III–II tūkst. pr. m. e. Sirijos (Amuru, Retenu) regionas buvo suvokiamas kaip prasidedantis į vakarus nuo Mario miesto (taigi, be Sirijos siaurąja prasme apimantis ir Eufrato aukštupį). Jau tada regionas buvo apgyvendintas semitų tautų, įvardijamu bendru pavadinimu amuru. Čia klestėjo daugybė prekybinių miestų valstybių, veikusių kaip tarpininkai tarp Mesopotamijos, Senovės Egipto ir Mažosios Azijos. Dėl strategiškai patogios padėties, Sirija nuolat buvo didesnių imperijų taikinys: kraštą valdė Akado imperija, Mitanija, Hetitų imperija, Naujoji Egipto karalystė, Asirijos imperija, Achemenidų imperija.
Tik paskirais laikotarpiais, kuomet šios imperijos nusilpdavo, Sirijoje suklestėdavo nepriklausomos karalystės. Svarbiausios jų buvo Siro-hetitų karalystės, finikiečių valstybės, Senovės Izraelis ir pan. Po XII a. pr. m. e. regione įsitvirtino naujos semitų grupės – amoritai, finikiečiai, hebrajai ir kt.
Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų, Sirijos regioną valdė Seleukidų imperija, kuri čia įkūrė savo sostinę Antiochiją. 64 m. pr. m. e. -637 m. Sirijos regionas buvo Romos imperijos dalis. Jis buvo administruojamas kaip trys provincijos: Sirija, Judėja ir Akmeningoji Arabija.
Po Sirijos įjungimo į Kalifatą VII a., regionas, vadinamas aš-Šam, buvo administruojamas kaip keturios (vėliau penkios) provincijos (džundai): Dimašk, Hims, Filastin, Urdun, Kinasrin. Tuo metu vietos populiacijos stipriai arabizuotos ir islamizuotos. Nepaisant to, kraštas buvo religine ir etnine prasme labai mišrus: regione liko gyventi sirijos bei graikų ortodoksai, maronitai, melkitai, mizrahiai, alavitai, izmailitai, druzai.
Osmanų imperijoje (XV–XX a.) Sirija buvo dalijama į kelis vilajetus: Damasko, Beiruto, Alepo, Jeruzalės ir Deir-al-Zoro. Taigi, Sirija apėmė ir Balicho baseiną. XX a. pradžioje regionas buvo padalintas tarp Prancūzijos (šiaurė) ir Didžiosios Britanijos (pietūs). Po II pasaulinio karo perbraižant politinį žemėlapį, Prancūzijos kontroliuotos teritorijos paskelbė nepriklausomybę kaip Sirija ir Libanas, o britų kontroliuotose teritorijose įsikūrė Jordanija ir Izraelis (kartu su Palestinos autonomija).
Vidinės nuorodos
| |||||||||||||
| ||||||