Italikai

Italikai – antikinės tautos, gyvenusios dabartinės Italijos teritorijoje ir kalbėjusios keletu artimai susijusių kalbų, iš kurių geriausiai žinoma yra lotynų kalba. Be lotynų kalbos italikai taip pat kalbėjo oskų, umbrų, faliskų ir kitomis kalbomis, kurias visas su laiku išstūmė lotynų kalba. Vis dėlto lotynų kalboje yra nemažai skolinių iš kitų italikų kalbų.

Italikų atsiradimas

Spėjama, kad italikų protėvynė buvusi aukštutinio Dunojaus baseine ir siekusi rytines Alpių kalnų pašlaites. Artimiausi italikų kaimynai anuomet buvo germanai ir keltai, o tolimesni – graikai ir ilyrai. Tokias išvadas leidžia daryti jų kalbų palyginimas. Apie 2000 m. pr. m. e. prasidėjo italikų migracijos. Pasinaudodami rytinių Alpių kalnų perėjomis, jie įkeliavo į Apeninų pusiasalį. Pradžioje jie įsikūrė Po upės baseine (Lombardijos žemumoje), o apie 1000 m. pr. m. e. jiems jau priklausė ne tik Lombardijos žemuma, bet ir žymi vidurinės Italijos dalis. Italikai buvo susiskirstę į daug genčių; žymiausios jų buvo lotynai, umbrai, oskai. Visų stipriausia buvo lotynų kiltis. Ji apsigyveno Tibro upės slėniuose, įkūrė Romos miestą ir vėliau nukariavo ir sujungė į vieną valstybę ne tik visas italikų, bet ir svetimas gentis. Nuo Romos miesto lotynai gavo romėnų pavadinimą, o vėliau ir visus italikus imta vadinti romėnais. Italikai, atkeliavę į Apeninų pusiasalį, pietinėje jo dalyje ir Sicilijoje rado graikų kolonijas, o vidurinėje pusiasalio dalyje – senuosius krašto gyventojus etruskus, Herodotas juos vadino tirėnais. Spėjama, kad patys etruskai save vadino rasenais.

Kultūra

Archeologų iškasenos rodo, kad etruskai buvo gana aukštos kultūros tauta. Rasta daug turtingų miestų griuvėsių, apie 10 000 rašto paminklų, meno kūrinių liekanų. Iškasenos rodo, kad etruskai gerai mokėjo žemės darbus ir kad jų krašte klestėjo amatai ir prekyba. Etruskų amatininkai sugebėjo gaminti gražių varinių ir geležinių ginklų, indų, papuošalų. Randama daug įvairiais papuošalais išpuoštų indų, statulų, o griuvėsiuose – daug freskų, vaizduojančių etruskų gyvenimą, darbus, pasilinksminimus. Etruskai garsėjo ne tik kaip prekybininkai, bet ir kaip jūrų piratai. Jų teritorijoje buvo rasta daug daiktų iš tolimiausių kraštų. Pažymėtini gintaro vėriniai iš Pabaltijo. Atliekant kasinėjimus Vulčio mieste, buvo rasta apie 20 000 graikiškų indų.

Raštas

Etruskų raidynas panašus į lotynų, todėl jų raštai lengvai skaitomi, bet jų kalba nesuprantama. 1964 m. italų archeologai, vykdydami kasinėjimus netoli Romos, aptiko etruskų šventyklų ir tris auksines plokšteles su išgraviruotais įrašais. Dviejose plokštelėse įrašai padaryti etruskų kalba, o trečioje – finikiečių kalba. Finikiečių kalbą mokslininkams pasisekė iššifruoti jau XIX a. pradžioje. Italų mokslininkų manymu, ir etruskų, ir finikiečių tekstai tose lentelėse savo prasme esą bent kiek panašūs,- abiejuose kalbama apie deivę Astartę. Rusų mokslininkai (M. Gelceris ir A. Harsekinas) mano, kad įrašai tose lentelėse esą analogiški, kad finikietiškas tekstas – tai etruskų teksto vertimas. Jei šis spėjimas pasitvirtintų, galimas daiktas, mokslininkams greit pasiseks iššifruoti etruskų tekstus ir išaiškinti šios paslaptingos tautos etnogenezę, jos kalbą ir istoriją.