Jėzuitai
Jėzaus Draugija (lot. Societas Jesu, sutrumpintai SJ arba SI) – Romos katalikų vienuolių ordinas, įkurtas 1540 m. Ordino įkūrėjas – baskas Ignacas Lojola (1491 – 1556). Ordinas tiesiogiai pavaldus popiežiui.
Veikla Lietuvoje
- Jėzaus Draugijos Lietuvos ir Latvijos provincija
- Provincijos kurija - Didžioji g. 34, LT-2001 Vilnius
REZIDENCIJOS
- Didžioji g. 34, LT-2001 Vilnius
- Šv. Jono g. 12, LT-01123 Vilnius
- Rotušės a. 9, Lt-3000 Kaunas
- Vilniaus g. 247b, LT-5400 Šiauliai
GIMNAZIJOS
Ordino struktūra
Jėzuitai – tarptautinė kunigų ir brolių vienuolija, bendradarbiaujanti su pasauliečiais. Stodami į ordiną jėzuitai duoda skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus.
Jėzaus Draugija veikia 120-yje pasaulio šalių. Ji yra susiskirstytaį 90 provincijų, kurios pagal geografinę padėtį ar bendrą kalbą yra apsijungusios į 11 asistencijų.
Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija priklauso Vidurio Europos asistencijai, į kurią įeina ir Austrijos, Šveicarijos, Vengrijos, Nyderlandų ir dvi Vokietijos provincijos.
Viso pasaulio jėzuitams vadovauja iki gyvos galvos renkamas Generolas („generalinis vyresnysis“), kuris su pagalbininkais reziduoja Romoje. Jam talkina asistentai, atsakingi už atskirus pasaulio kraštus ar veiklos pobūdį, pvz., švietimo įstaigas, žiniasklaidos priemones ir kt. Generolas skiria savo pagalbininkus provincijolus, jų patarėjus ir kai kuriuos namų vyresniuosius. Nors Generolas yra renkamas iki gyvenimo pabaigos, ordino konstitucija leidžia jam savanoriškai grąžinti savo įgaliojimus.
Generolą renka ir svarbiausius, visą Draugiją liečiančius, klausimus sprendžia Generalinė kongregacija - aukščiausia Jėzaus Draugijos valdymo įstaiga. Į kurią suvažiuoja visi provincijolai ir provincijų rinkti delegatai. Per visą Draugijos istoriją yra įvykusios 35 Generalinės kongregacijos.
Generalinę kongregaciją sudaro provincijolai ir iš kiekvienos provincijos rinkti delegatai. Paskutinė – 3x-oji Generalinė kongregacija įvyko 20xx m. Romoje.
Draugijos valdymo taisyklės reikalauja, kad provincijolas maždaug kas mėnesį tartųsi su keturiais ar penkiais patarėjais, vadinamais provincijos konsultoriais. Kas ketverius metus vyksta provincijų kongregacijos, kurios sprendžia, ar reikėtų sušaukti Generalinę kongregaciją.
Šiandien 120 pasaulio šalių darbuojasi apie 20 tūkst. jėzuitų.
Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijoje 2017 m. buvo 33 jėzuitai - 3 vyskupai, 23 kunigai, 5 scholastikai, 2 naujokai.
Ordino vadovybė
Jėzaus Draugijos 33-ioji Generalinė kongregacija 1983 m. rugsėjo 13 d. generolu išrinko olandą Peterį-Hansą Kolvenbachą (Peter-Hans Kolvenbach) (g. 1928 m. lapkričio 30 d.). 2006 m. vasario 2 d. Peteris-Hansas Kolvenbachas informavo Jėzaus Draugiją, kad grąžins savo įgaliojimus 2008 m., kai jam sukaks 80 metų.
Gyvenimo sistema
Jėzuitai gyvena bendruomenėje, kuriai vadovauja vyresnysis. Nors kiekvienas gali turėti individualią veiklos sritį, bet siekiama, kad visa bendruomenė būtų apaštališka, t. y. visus vienytų ir bendra apaštalinė dvasia bei uolumas. Tokiu būdu net ir toli vienas nuo kito gyvenantys jėzuitai jaučiasi esą vienos šeimos nariai. Gyvenantys vienoje bendruomenėje kartu aptaria savo darbus, veiklą, ateities planus.
Kasdienė asmeninė vidinė malda – tai visus dienos darbus gaivinantis šaltinis. Ignacas nenurodė melstis ilgai. Jis skatino savo bendraminčius, kad širdyje jie būtų susikaupę ir stengtųsi susitvardyti bet kokiomis sąlygomis, nes tvirtai tikėjo, kad tai padeda vienytis su Dievu. Todėl labai vertino sąžinės tyrimą – gyvenimo peržvalgą, stengiantis kasdienybėje pastebėti Dievo veikimą bei savo atsiliepimą į jį.
Trumpa bendruomenės malda ir centrinis dienos momentas – Eucharistijos šventimas – leidžia jėzuitams jausti vienybę tarpusavyje ir su visa Bažnyčia,
Kaip ir kiti vienuoliai, jėzuitai duoda skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Nekurdami šeimos dėl dangaus karalystės, jie yra laisvi gyventi dėl kitų. Nesivaikydami pelno ir patogumų gali eiti pas visus, taip pat ir vargingiausius.
Ypač pabrėžiamas jėzuitų vienuolinis klusnumas. Atsižvelgdamas į kiekvieno sugebėjimus, pasirengimą ir esamus poreikius, vyresnysis skiria jam veiklos sritį.
Jėzuitai duoda dar ir ketvirtąjį įžadą. Esmines Jėzaus Draugijos ypatybes apibudinančiame dokumente rašoma, kad jėzuitai „šalia įprastinių trijų įžadų dar įsipareigoja ypatingu įžadu vykdyti tai, ką Romos popiežius įsakytų dėl sielų pažangos ir tikėjimo skleidimo.
Mes būsime įpareigoti tuoj pat keliauti, be jokių aiškinimųsi ar išsisukinėjimo, kiek nuo mūsų priklauso, į bet kurią vietą, į kurią jis nuspręstų mus siųsti“. Jėzuitas neturi nuolatinės gyvenamos vietos, jis vyksta ir gyvena ten, kur skiria vyresnieji, kur jis bus naudingesnis Bažnyčiai. Tad jėzuitas – misijos žmogus, tęsiantis Jėzaus pasiuntinybę: „Kaip mane siuntė Tėvais, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 19).
Istorija
Jėzaus Draugija buvo įkurta Paryžiuje 1534 m. Ignacas Lojola (Ignacio Lopez de Loyola) ir devyni jo bičiuliai – tarptautinė teologinį ir dvasinį pasirengimą turinti kunigų grupė – po gilių dvasinių apmąstymų sutarė paklusti vienam iš saviškių ir vienbalsiai pasirinko Ignacą.
Jie visi buvo patyrę stiprų Ignaco sudarytų Dvasinių pratybų poveikį, skatinusį savo gyvenimą paskirti Jėzui Kristui, todėl ir kongregaciją nusprendė pavadinti „Jėzaus bendrakeleiviais“ ar „Jėzaus Draugija“. Jie atsidavė popiežiaus žinion ir buvo pasirengę vykti ten, kur jis siųs. Šis klusnumas rėmėsi įsitikinimu, kad Šventasis Tėvas – Jėzaus Kristaus vietininkas žemėje – geriausiai suvokia visuotinės Bažnyčios poreikius.
1540 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius III oficialiu raštu – bule Regimini militantis Ecclesiae patvirtino Jėzaus Draugiją, pavadindamas ją „Societas Jesu“ – „Jėzaus Draugija“. Jėzaus draugijos šūkis – Ad Maiorem Dei Gloriam (Didesnei Dievo garbei).
Troškimas tarnauti Jėzui Kristui per jo atstovą popiežių įgavo konkrečią išraišką – vadinamąjį „ketvirtąjį įžadą“. Jo esmė – pasiryžimas priimti bet kokią popiežiaus paskirtą misiją.
Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco švietėjiška vizija yra išdėstyta dviejuose pagrindiniuose dokumentuose: Jėzaus Draugijos Konstitucijose, kurias jis parašė 1547–1551 m., ir Ratio studiorum (Mokymo nuostatuose), pasirodžiusiuose 1599 m.
Nors jėzuitus už jų 233 m. veiklą daug popiežių žodžiu ir raštu gyrė Ordino dvasią ir veiklą (ypač jų universitetus, kolegijas, rekolekcijas ir dažnai pavesdavo jėzuitams daug svarbių bažnytinės diplomatijos misijų, tačiau 1773 m. popiežius Klemensas XIV dėl kai kurių Europos valdovų (Burbonai) priešiško nusistatymo ordiną uždarė.[1].
Nors vienuolynų nuosavybės priklausė Bažnyčiai, tačiau po jėzuitų panaikinimo jų pastatus, knygynus, archyvus nusavino valstybės, dažnai kolegijas ir universitetus paversdamos kareivinėmis ar policijos nuovadomis. Tada jėzuitų draugu pasirodė esąs Prūsijos karalius Fridrikas II, kuris pasiūlė jėzuitų generolui Riccl persikelti į jo valstybę. Generolas padėkojo, bet šios malonės nepriėmė.
Padalinus Lenkiją - Lietuvą, daug katalikų ir apie 10 milijonų unitų tapo carienės pavaldiniais. Jų tarpe iki šiol beveik visu švietimu rūpinosi jėzuitai. Jų panaikinimui Rusijoje carienė Kotryna II pasipriešino ir panaikinimo dekreto liepė neskelbti. Nors Prūsijoje dekretas ir nebuvo paskelbtas, tačiau jėzuitai laisvu noru popiežiaus paklausė. Kitaip išėjo Rusijoje: buvusios Lietuvos - Lenkijos plotai būtų praradę visą švietimo tinklą. Carienė pareikalavo jėzuitus toliau tęsti darbą ir jėzuitai, patariami vietos vyskupų, pasiliko. Popiežiaus nuncijus ragino Romą nedaryti tolimesnių žygių. 1783 m. popiežius žodžiu patvirtino pasilikusiųjų veiklą. Tokiu būdu jėzuitai Rusijoje išliko, išlaikydami Ordino tradicijas ir jas vėliau perduodami ateičiai, kai jis buvo atkurtas visame pasaulyje.
Popiežius Pijus VII būdamas nelaisvėje Prancūzijoje, dažnai prisimindavo, kad buvo padaryta didelė klaida, panaikinant Jėzuitų Ordiną. Daugelis kraštų pasigedo jėzuitų kolegijų, mokyklų. Sugrįžęs iš nelaisvės Popiežius 1814 m. rugpiūcio 7 d. išleido bulą “Solicitudo omnium Ecclesiarum”, paskelbiančią atstatymą Jėzuitų Ordino, lygiai tokio paties, koks buvo prieš uždarymą 1773 m.
Žymūs Lietuvos jėzuitai
- Andriejus Bobolas lenkų kilmės Lietuvos provincijos jėzuitas - 1938 m. paskelbtas šventuoju
- Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677 m.) – pirmosios Lietuvos istorijos autorius,
- Žygimantas Liauksminas (1597–1670 m.) – Vilniaus universiteto rektorius, Kražių, Polocko kolegijų kūrėjas, muzikologijos veikalų autorius
- Konstantinas Sirvydas (1580–1631 m.), veikalo „Trijų kalbų žodynas“ (1629 m.) autorius,
- Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640 m.) - poetas
- Martynas Počobutas (1728–1810 m.) - astronomas
Šaltiniai
- Jėzuitai Lietuvoje
- Jėzuitų svetainė
- The Jesuit Portal – Jesuit Worldwide Homepage
- Vyrų vienuolijos Lietuvoje
- Jėzuitų istorijos puslapis
