Janina Vansauskienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Janina Vansauskienė
Janina Vansauskienė muzikos mokytoja.jpg

Gimė 1957 m. (~65 m.)

Veikla
Linkuvos gimnazijos muzikos mokytoja, žurnalistė

Išsilavinimas 1979 m. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija
Alma mater 1994 m. Klaipėdos universitetas

Janina Vansauskienė (g. 1957 m.) — Linkuvos vidurinės mokyklos — muzikos mokytoja, žurnalistė.

Prisiminimai[taisyti]

Cquote2.png

Linkuvos vidurinėje mokykloje dirbau trejetą mokslo metų nuo 1980-ųjų. Dėsčiau muziką, vadovavau moksleivių chorui, ansambliams, rengdavome programas pasirodymams.

Su Antanu Abromavičiumi vesdavo renginius 1983 m.

Teko dirbti tuo metu, kai mokyklai vadovavo Jonas Klikūnas, o vėliau – Algis Dičpetris. Man šie direktoriai išliko kaip to meto ne tik mokyklos, bet ir viso miestelio autoritetai. Direktorių Algį Dičpetrį pažinojau geriau, nes teko daugiau bendrauti užklasinio muzikinio ugdymo klausimais. Šis direktorius man paliko erudito, reiklaus sau ir kitiems, išmintingo vadovo pavyzdį, sugebėjusio moksleiviams skiepyti pagarbą mokyklai ir mokytojui.

Man, kaip ir daugeliui to meto mokytojų, didžiulis autoritetas buvo mokytoja Stanislava Lovčikaitė. Ją mylėjo moksleiviai, gerbė kolegos ir visas miestelis.

Neretai ir dabar prisimenu to meto mokyklos tradicijas. Įsimintini „Tradiciniai“ Taip vadindavome spektaklius, kuriuos abiturientų klasė su savo vadovu rodydavo ne tik mokyklos bendruomenei. Premjerinis spektaklis visuomenei tada buvo daugiau nei tradicinis renginys. Tai buvo tarsi Linkuvos vidurinę mokyklą baigiančių jaunų žmonių prisistatymas miestelio bendruomenei: štai mes, abiturientai, naujoji Linkuvos krašto karta. Miestelis, sudomintas spektaklio anonsu – fotografijų stendu knygyno lange – „Tradicinio“ laukdavo, aptarinėdavo vaidmenų atlikėjus. Į tuos vakarus patys abiturientai kviesdavo miestelio inteligentus bei įstaigų vadovus.

Dar viena šios mokyklos ilgai gyvavusi tradicija – Abiturientų išleistuvės. Mano akimis, tai buvo ne tik abiturientų atsisveikinimas su mokykla, bet ir jų, kaip naujosios visuomenės kartos pripažinimo vakaras.

Paprastai išleistuvėse dalyvaudavo ne tik abiturientai ir jų tėvai, mokytojai, bet ir miestelio inteligentai. Jie sakydavo sveikinimo kalbas, kartu linksmindavosi, o saulei tekant išlydėdavo abiturientus jos sutikti. Tokia mokyklos tradicija, kai skirtingos kartos švenčia kartu, kai senas rodo pagarbą jaunam, o jaunas – senam, man išliko kaip gražiausi tolerancijos, bei pagarbos savo kraštui ir žmonėms pavyzdžiai.

Anketiniai duomenys

Gimiau 1957 m. 1979 m. baigusi Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, (S. Sondeckio konservatorija) atvykau dirbti su paskyrimu į Linkuvos kultūros namus, apsigyvenau Linkuvoje.

J. Šimkus, Ignas Valionis, V. Sabaliauskas, Janina Vansauskienė
Vadovavo Janina Vansauskienė. Choras Linkuvos kultūros namuose
Dainų šventė

Mokykloje dirbau (antraeilėse pareigose) muzikos mokytoja nuo 1980 iki 1984-ųjų, pastaruosius metus – visuomeniniais pagrindais su moksleivių ansambliais.

1994 metais baigiau Klaipėdos universitetą, nuo 1995 metų dirbu žiniasklaidoje: „Šiaulių kraštas“, „Lietuvos rytas“, „Pakruojo kraštas“.

2017 m. rugsėjo 15 d. baigė darbą Šiaulių krašto redakcijoje.


Janina

Cquote1.png


Darbas Linkuvos kultūros centre[taisyti]

Pareigingesni kultūros darbuotojai, kad ir nelengvomis sąlygomis, stengėsi išlaikyti meno kolektyvus, nors juos suburti darėsi kaskart sunkiau. Vadovaujant mokytojui V.Valioniui, 1970 m. susibūrė linkuvių mišrus choras, dalyvavęs rajoninėje dainų šventėje. Buvo ir pučiamųjų orkestras, kuriam vadovavo B.Vinskūnas.

1974 m. rajoninėje dainų šventėje vėl dalyvavo Linkuvos choras (vad. V.Valionis), kaimo kapela (vad. V.Vansauskas), jaunuolių šokių kolektyvas (vad. Irena Liutkevičiūtė). Nei 1975-ųjų, nei vėlesnėse respublikinėse dainų šventėse Linkuvos kolektyvai jau nebedalyvavo. Pasitraukus iš darbo I.Liutkevičiūtei, iširo ir šokėjų grupė. Kultūros namų rajoniniai renginiai vykdavo rajoninėse dainų šventėse. Jose dalyvaudavo linkuvių mišrus choras, kaimo kapela, vėliau etnografinis ansamblis. Linkuvos mišrusis choras suaktyvėjo aštuntajame dešimtmetyje, kai pradėjo dirbti reiklesnė savo pareigoms kultūros namų direktorė Janina Vansauskienė (1978-1987). Pradėjusi darbą kaip metodininkė, J.Vansauskienė sėmėsi patirties ieškodama kelių, kaip suburti linkuvius kultūrinei veiklai. Pagal tuometinius reikalavimus jai teko šefuoti aplinkinius kolūkius. Todėl įsikūrė vokaliniai ansambliai Nemuno, Lenino, Aušros kolūkiuose, suburti Linkuvos pieninės bei kultūros namų moterų vokaliniai ansambliai. Nuo 1979 m. buvo paskirta meno vadove, atsakinga už apylinkės sporto ir dainų šventes. Nors tie renginiai buvo „valdiški“, bet ir juose stengdavosi įskelti gyvybės, išjudindama apylinkės muzikantus, dainininkus, mokyklos jaunimą. Vadovavo chorui, kuris pirmą kart 1985 m. atšventė savo penkmečio jubiliejų. Daugiausia dainuotas respublikinių švenčių repertuaras, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos. 1980 m. susikūrė kaimo kapela, pirmą kart Linkuvos vardą pagarsinusi laidoje žemdirbiams per televiziją. Kapelai vadovavo V.Vansauskas. Tai buvo gana stiprus kolektyvas, koncertavęs net ketverius metus. J.Vansauskienę 1984 m. paskyrus kultūros namų direktore, miestelio kultūrinė veikla, nors ir sunkiai, bet atgijo.

Cquote2.png

Supratau, kad reikia remtis ne vien nurodymais iš viršaus, o ieškoti atramos linkuvių kultūros tradicijose, prašyti paramos iš Linkuvos gyventojų, remtis inteligentija. Mokytojos Stanislavos Lovčikaitės padedami, paruošėme scenarijų 1983 m. Kedainiuose vykusiam respublikiniam koncertinių programų konkursui ir laimėjome pirmąją vietą zonoje už lietuvišką tradiciją. Mokytoja mus dažnai konsultuodavo tiek ruošiant scenarijus, tiek režisūros klausimais, padėdavo deklamatoriams. Toji pagalba galbūt atvedė mokytoją ir į etnografinio ansamblio gimimą... Dar prieš metus turėję blogą vardą kultūros namai tapo šviesiausia žarijėle beįsižiebiančiu kultūros židiniu. Čia būrėsi miesto senbuviai bei inteligentai, choro dalyviai, šokėjai, muzikantai. Prisimenu Čekauskų, Mišauskų, Jovų, Karčinskų šeimas. Feliciją Briškinę, Iną Taškienę, Juozą Rakauską, Z.Šimkūną. Tai jie Linkuvos žmonės, mane ugdė, mokė, atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas buvo primesta. Dažnai mokiausi iš jų...


Janina

Cquote1.png


  • Vytautas Didžpetris „Linkuva“, 2018 m.

Laisvalaikis[taisyti]

Pakruojo rajone – vilnos dirbtuvės, kur gimsta Smetonos, Grybauskaitės ir Trumpo portretai[taisyti]

LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt

2019.07.11 18:15

Pakruojo rajone gyvenanti Janina Vansauskienė velia išskirtinius gaminius. Moteris, vienintelė Lietuvoje, kurios dirbtuvėse – iš vilnos velti žymių žmonių portretai. Tarp jų – Antanas Smetona, Dalia Grybauskaitė, Donaldas Trumpas ir kiti.

Janina Vansauskienė, visą gyvenimą dirbusi laikraščio redakcijoje, išėjusi užtarnauto poilsio prisiminė dar tėvelio puoselėtą amatą – vilnos vėlimą. Iš pradžių vėlusi tik rūbus, vėliau moteris nusprendė eksperimentuoti ir sužinoti, kuo gi dar gali nustebinti vilna. Taip moters rankose gimė iš vilnos nuveltas JAV prezidento Donaldo Trumpo portretas.

„Trumpas buvo mano pirmoji istorinė asmenybė, kurią dariau. Tai buvo seniai, dar tik buvo kalbama, kad jis bus rinkimuose. Patraukė tokia chaotiška asmenybė. Darbas truko tris mėnesius su petraukomis“, – sakė J. Vansauskienė.

Taip moteris pradėjo velti portretus, tarp kurių – ne viena žymi asmenybė. Janina sako, kad veldama visada galvoja apie konkretų žmogų, tad įvelia tuo metu vyraujančias emocijas ir jausmus. Ir tai ypač atsispindi jos darbuose.

Moteris pamena, kai vėlė prezidento Valdo Adamkaus portretą, tuo metu kaip tik šalyje virė diskusijos dėl prezidento Algirdo Brazausko antkapinio paminklo, kuriame esą jis visai nepanašus į save. Vėlėja net pati nustebo, kaip visa tai persikėlė į jos kūrinį.

„Aš nebežiūrėjau į Brazauską, susikoncentravau į Adamkų. Padariau ir žiūriu, kad kažkas ne taip. Tada atsinešiau į dirbtuves ir padėjau viešai, kad žmonės pastebėtų – galbūt pakomentuos ir man pasakys, kas ne taip. Ir ką jūs manot, vieni sako, kad čia Adamkus, kiti – „Baik, čia Brazauskas“. Du viename“, - prisimena J. Vanskauskienė ir priduria, kad kūrėjo mintys visada atsispindi kūriniuose.

Vėlimo meistrė demonstruoja, kaip gimsta nesudėtingi portretai, dažniausiai pradėdama juos velti Janina net nežino kas iš to išeis, žino tik vieną – jis bus geros nuotaikos. Vėlimo meistrė portretus velia iš nuotraukų arba tiesiog iš akies. Ir keisčiausia, kad žmogaus veidą perteikti popieriuje, kaip ji pati juokauja, būtų neįmanoma misija , mat ji visiškai nėra įvaldžiusi dailės meno. Moteris įsitikinusi, kad velti gali visi, tik svarbu jausti, norėti ir tikėti tuo, ką darai.

Šaltiniai[taisyti]

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 103% (+13071-294=12777 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+81-109=-28 wiki spaudos ženklai).