Janis Princis (1796)
| Janis Princis | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1796 m. lapkričio 16 d. Mikeltuornis, dab.  Latvija
|
| Mirė | † 1868 m. sausio 4 d. Ventspilis, dab. Latvija
|
|
| |
| Veikla | kalbininkas, rašytojas
|
Janis Princis (vyresnysis) (latv. Jānis Princis vecākais, Princjānis, lyv. Prints; 1796 m. lapkričio 16 d. Mikeltuornio k., dab. Ventspilio saviv. – 1868 m. sausio 4 d. Ventspilyje) – lyvių vertėjas, poetas, visuomenės veikėjas. Buvo savamokslis.
Biografija
Gimė žvejo šeimoje. Su žmona Edi turėjo devynis vaikus – aštuonis sūnus ir vieną dukrą.
1826–1844 m. tarnavo djaku Mikeltuornio bažnyčioje. 1844 m. pavasarį persikėlė su aštuoniais sūnumis į Ventspilį. Čia valdžia skyrė didelį žemės sklypą, skatindama kurtis ir želdinti smėlio pustomą vietovę apsisaugojimui nuo keliaujančių kopų.[1]
1845 m. Jelgavoje kartu su bendravardžiu sūnumi Janiu (1821–1904) išspausdino latviškų eilėraščių rinkinį „Jūrnieku svētās dziesmas un lūgšanas“, kuris buvo antrasis originalios latvių literatūros kūrinys. Kartu su sūnumis Janiu ir Pėteriu (1831–1889) išvertė ir išleido lyvių kalba „Evangeliją pagal Matą“ (vieną iš pirmų dviejų knygų, išleistų lyvių kalba), kuri 1863 m. buvo išspausdinta Londone.
J. Princio straipsnius spausdino laikraštis „Latviešu Avīzes“. 1846 ir 1852 m. jis buvo suomių kalbininko Anders Johan Sjögren informantas, kuriant pirmąjį latvių–lyvių žodyną ir lyvių gramatiką.
Atminimo įamžinimas
J. Princis palaidotas Ventspilio Cirpstenės kapinėse. 2006 m. Ventspilyje, skvere prie Vasarnīcu ir Kroņa gatvių kampo, pastatytas atminimo paminklas, taip pat Princių vardu pavadinta gatvė (Prinču iela).[2]
Literatūra
- Jūrnieku svētās dziesmas un lūgšana. J. Princis vec. J. Princis m. 1863, Jelgavā
- Mateja evaņģēlijs. J. Princis vec. J. Princis m., Pēters Princis, London
Šaltiniai