Janyčarų maištai
Janyčarų maištai (turkų kalba: Kazan Kaldırma) buvo Osmanų imperijos kariuomenės janyčarų dalinių maištai. Visi maištai prasidėdavo nuo to, kad janyčarų virtuvė atveždavo į rūmus (milžiniškus) maisto puodus ir pareikalaudavo pripildyti juos auksu. Maištai paprastai baigdavosi algų pakėlimu ir piniginiu atlyginimu.
Poveikis
Kai janyčarai ėmė suvokti savo svarbą, jie pradėjo siekti geresnio gyvenimo. XVIII a. pradžioje janyčarai turėjo tokį prestižą ir įtaką, kad vyravo vyriausybėje. Jie galėjo diktuoti politiką bei trukdyti vykdyti armijos struktūros modernizavimą. Panorėję jie galėjo nuversti sultonus organizuodami rūmų perversmus. Janyčarai tapo žemvaldžiais ir prekybininkais.
Kai janyčarai įgavo galimybę gauti daugiau pinigų iš Sultono ir verslo, o šeimyninis gyvenimas pakeitė kovinį pasirengimą, janyčarų kaip karinių junginių efektyvumas sumažėjo. Šiaurinės Osmanų imperijos sienos po antrojo Vienos mūšio 1683 m. ėmė pamažu trauktis į pietus.
Istorija
1449
1449 m. janyčarai sukilo pirmą kartą reikalaudami padidinti algas, kas ir buvo padaryta. Taip buvo sukurtas precedentas ir janyčarų įtaka ėmė didėti. Po 1451 m. kiekvienas naujas sultonas jautėsi įpareigotu išmokėti kiekvienam janyčarui papildomą atlyginimą ir pakelti algas. 1566 m. sultonas Selimas II-asis leido janyčarams vesti, taip nutraukdamas jų išskirtinio lojalumo dinastijai tradiciją.
1622
Po Moldavijos didikų karų (1595-1621 m.) su Abiejų Tautų Respublika ir Habsburgais, kurių kulminacija buvo Cecoros mūšis ir Osmanų pralaimėjimas Chotynės mūšyje, janyčarai pasipriešino pastangoms reorganizuoti armiją. 1622 m. jie nužudė sultoną Osmaną II-ąjį, kuris bandė pakeisti armijos struktūrą. Janyčarus palaikė ir bektašių sekta.
1807-1810
1807 m. janyčarų maišto metu buvo nuverstas sultonas Selimas III-asis, kuris bandė pagal Vakarų Europos pavyzdį modernizuoti armiją. Po perversmo sultonu tapo vienas iš sąmokslininkų Mustafa IV-asis. Ankstesnio sultono šalininkai 1808 m. į sostą iškėlė Mahmudą II-ąjį. Jam pavyko pašalinti Mustafą ir rasti kompromisą su janyčarais. Dar apie dešimtmetį jam užtruko galutinai užsitikrinti savo padėtį.
1810 m. balandžio mėn. janyčarai sudegino 2 000 namų Galatoje; 1811 m. pavasarį du daliniai pradėjo susišaudymą Stambule. Šie daliniai kovojo Graikijos nepriklausomybės kare.
Galiausiai Mahmudas II-asis ėmė siekti visai atsikratyti janyčarų. Jų piktnaudžiavimas valdžia, kovinis neefektyvumas, priešinimasis reformoms ir atlyginimų mokėjimo 135 000 karių armijai, kurių daugelis net netarnavo kariuomenėje arba buvo žuvę (tai leido jų atlyginimus pasiimti jų karininkams, pristatantiems suklastotus atlyginimų lapus), našta tapo nebepakeliama.
1826
1826 m. janyčarai pastebėjo, kad sultonas formuoja naują armiją. Kai kuriems pasirodė, kad taip sultonas skatina juos sukilti. 1826 m. birželį janyčarai Stambule sukilo, tačiau šį kartą didžioji armijos ir gyventojų dalis buvo nusistatę prieš juos. Sipahiai ir sultonui lojali kavalerija privertė juos atsitraukti į kareivines. Kareivinės buvo apšaudytos artilerijos ir daugybė janyčarų žuvo. Likę gyvi buvo nužudyti arba ištremti, o po dvejų metų Mahmudas II-asis konfiskavo paskutines janyčarų valdas.
| ||||||