Japonijos imperatorė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Enciklopedijos projekte.
 Nuvola-like search trash.svg  Manoma, kad šis straipsnis yra beviltiškas!
Jo turinys, struktūra, stilius ar kitos savybės yra tokios, kad jo neįmanoma pritaikyti enciklopedijai.
Priežastis atskirai nesukonkretinta, bet jei ji neakivaizdi, tai gali būti nurodyta istorijoje ar aptarime.
Jei galite parašyti šį straipsnį iš naujo, tegul ir kelis kartus mažesnį, taip ir padarykite!
Chrizantemos žiedas – imperatoriaus simbolis, kartu naudojamas ir kaip Japonijos herbas

Japonijos imperatorė (jap. 天皇 tennō) yra Japonijos valstybės vadovė. Šis terminas buvo naudojamas apibūdinti moterį, kuri užėmė vadovaujančią arba imperatoriaus poziciją. Feodalinėje hierarchijoje ji yra laikoma aukštesniu už karalių, ir tai yra aukščiausias įmanomas titulas. Imperatoriai valdė valstybes, vadinamas imperijas. Labai retai moterys pasiekdavo tokią aukštą poziciją valstybės valdyme.

Yra aštuonios moterys (dvi iš šių moterų vadovavo du kartus) , kurios kadaise valdė Japonijos imperiją tarp 593 ir 770 metų ir vėliau dvi imperatorės vadovavusios Edo (jap. 江戸時代 Edo jidai) imperijos laikotarpiu. Nors buvo ir aštuonios valdančiosios imperatorės moterys, įpėdiniai dažniausiai buvo pasirenkami vyrai iš karališkosios kraujo linijos, štai todėl kai kurie konservatyvūs mokslininkai teigia, kad moterų karaliavimas buvo laikinas ir kad tik vyrai turi išlaikyti paveldėjimo, įpėdinystės tradiciją. Po daugelio amžių moterims vadovauti Japonijoje buvo oficialiai uždrausta 1889 metais kartu su nauja Meidži Konstitucija (jap. 大日本帝國憲法 dainippon teikoku kempō).

Imperatoriškoji šeima Japonijoje[taisyti]

Japonijos imperatoriškoji šeima yra pati seniausia, einanti iš kartos į karta ir paveldima monarchija visame pasaulyje. Šios šeimos istorija prasideda jau VI amžiuje pr. m. e. Seniausieji Japonijos imperatoriai buvo vadinami japoniškos kilmės žodžiu 大君 ookimi (t. y. „didysis vadovas“). Nuo VII a. pradėtas vartoti dabartinis titulas: 天皇 tenno, kuris kilęs iš kinų kalbos ir reiškia „dangaus imperatorius“. Imperatoriaus simbolis yra Chrizantemos žiedas, kuris kartu naudojamas kaip ir Japonijos herbas. Imperatoriaus vaidmuo, taip pat retais atvejais ir moterų imperatorių (jų buvo aštuonios) svarba buvo įvairi Japonijoje. Laikoma dieviška būtybė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, pokario konstitucija suteikė imperatoriui kitokią prasmę, kaip „šalies simbolis“. Šiuo metu daugiausia imperatorius atlieka ritualinį vaidmenį tautos gyvenime.[1]

Mitinės, legendinės imperatorės[taisyti]

Imperatorė Pimiko arba dar vadinama Himiko (jap.卑 弥 呼 Himiko) atėjo į valdžią maždaug 183 metais ir buvo šamanė kuri valdė senovės Wa (Japonija). Ankstyvieji Kinijos istorijos metraščiai rodė, kad tarp Japonijos karalienės Pimiko ir tuometinės Kinijos santykiai buvo geri ir teigia, kad Jojoi (jap. 弥生時代 Yayoi jidai) laikotarpyje Pimiko buvo žmonių išrinkta kaip valdančioji jėga valdanti Wa (Japonijos) valstybėje. Ankstyvioji Japonijos istorija nemini Pimiko, nors ir Kinijoje jos egzistavimas buvo užrašytas III amžiuje Veidži (kin. 魏子 Wei Dzi) veikale kuris pateikia išsamią informaciją apie valdančią šamanę Pimiko ir jos ryšius su Kinijos imperatoriais. Tačiau VIII amžiuje Japonijoje parašytam veikale Kodžiki (jap. 古事記 Kojiki) ir Nihon Šoki (jap. 日本書紀 Nihon Shoki), tai yra Japonijos kronikos kurios citavo Wei Zhi, nepatvirtino Pimiko egzistavimo, nebent neretai sieja ją su imperatore Džingu kuri pagal legendas valdė panašiu metu.[2]

Imperatorė Džingu (jap. 神功皇后 Jingū) Japonijos istorijoje minima kaip mitinė būtybė , kuri XIX amžiuje išmesta iš imperatorių sąrašo. Nors šios imperatorės istorija yra apipinta legendų ir faktų , o išaiškinti tam tikrus faktus legendose yra sunku tačiau Japonų istorijoje ši imperatorė turi svarbią vietą :“ Imperatorė Džingu buvo mūsų Žana D‘Ark. Ji demonstravo karinę drąsą, kuri padarė didžiulę įtaką mūsų šaliai tiek gerais, tiek blogais laikais“.[3] Pasak legendos imperatorė Džingu veikė savo mirusio vyro imperatoriaus Čuai (jap. 仲哀天皇 Chūai-tennō) vardu. Jo mirtis įvyko po to, kai jis atsisakė naudotis savo žmonos patarimu įsiveržti į Silą (dabartinė Korėja). Kurį laiką Džingu sugebėjo išlaikyti vyro mirties paslaptį ir sugebėjo numalšinti šalyje tuo metu vykusius sukilimus, veikdama jo vardu. Nors ji ir buvo nėščia ir laukėsi būsimojo princo, ji apsivilko vyriškus drabužius kad tai paslėptų ir iškeliavo į mūšį. Naudodamasi savo galiomis kaip šamanė ji teigė išgirdusi Dievą, kuris jai pasakė jog japonai turi įsiveržti į Silą. Imperatorės Džingu ekspedicija į Korėją pavyko, tačiau ji susidūrė su sukilimais Japonijoje. Pasak legendos ši imperatorė valdė septyniasdešimt metų ir mirė sulaukus šimto metų.

Valdančių imperatorių moterų epocha : 592-770 metais[taisyti]

Kadaise vadovaujančios moterys imperatorės sukėlė daug konfliktų tarp tautinių mažumų ir kitokių grupių, bet tuo pačiu sparčiai skatino kultūros ir religijos vystymąsi. Vienas mokslininkas teigia, kad periodas Japonijoje nuo 592 iki 770 metų gali būti vadinamas „Karalienių epocha“, nes pusė iš visų valdančiųjų imperatorių tuo metu buvo moterys.[4] Istorikė E. Patricija Tsurumi ragina vadinti jas valdančiomis imperatorėmis, norėdama jas pabrėžti ir atskirti kaip aukščiausią valdovą, o ne valdovo žmoną. Šešios moterys valdžiusios šiuo periodu buvo :

  • Imperatorė Suiko (jap. 推古天皇 Suiko-tennō) – 592-628m.
  • Imperatorė Kogyoku (jap. 皇極天皇 Kōgyoku-tennō) – 642-645m. Taip pat valdė nuo 655 iki 661 kaip imperatorė Saimei (jap. 斉明天皇 Saimei-tennō) .
  • Imperatorė Džito (持統天皇 Jitō-tennō) – 687-697 CE
  • Imperatorė Gemei (jap. 元明天皇 Gemmei-tennō ) – 707-715 CE
  • Imperatorė Genšio (jap. 元正天皇 Genshō-tennō )– 715-724 CE
  • Imperatorė Kōken (jap.孝謙天皇 Kōken-tennō) – 749-758 CE. Taip pat valdė nuo 764 iki 770 kaip imperatorė Šiotoku (jap. 称徳天皇 Shōtoku-tennō).

Visų šių imperatorių valdymo modelis buvo panašus. Imperatorės buvo palankios Budizmo religijai. Dirbo, kad sutvirtintų ir suvienytų Japonijos imperiją. Visas šias imperatores domino kultūra, jos plėtojimas ir išsaugojimas.

Religija[taisyti]

Kaip valstybės vadovės, šios imperatorės dažnai rėmė budizmo religiją. Tiek Budizmas ir Konfucianizmas, atkeliavęs iš Kinijos ir Korėjos buvo įvestas Japonijoje šiuo valdymo laikotarpiu. Nors Budizmo religijoje dažnai moterys nėra visiškai lygios vyrams, bet jos neapriboja moterų teisių į buvimą imperatorėmis kitaip nei Konfucianizme, todėl Budizmo religija valdančioms moterims buvo patrauklesnė ir labiau priimtina.

Imperatorė Suiko buvo pirmoji padėjusi Budizmui įsitvirtinti ir tapti viena iš svarbiausių religijų Japonijoje, plėtojo šią religiją pastatant didelį vienuolyną Naros mieste ir pakvietė budistų vienuolių iš Korėjos, kad šie padėtų skleisti ir plėtoti Budizmą.

Kogyoku turėjo šamanės reputaciją ir tai tik parodo, kad imperatoriaus samprata kaip religinio lyderio buvo vis dar svarbi ir didžiulė tuometinėje Japonijoje. Dalyvavimas ir pareigų atlikimas religiniame valstybės gyvenime pareikalavo daugiau imperatorės Kogyoku jėgų, negu valstybės politika, kurioje ir taip tuo metu dominavo Soga klanas (jap. 蘇我氏 Soga uji). Galima teigti, kad Kogyoku buvo pirmoji moteris imperatorė, kuri atliko religinį imperatoriaus vaidmenį, tačiau yra vertinama kaip politinė lėlė, nes buvo valdoma kitų politikų.

Imperatorė Koken, kuri vėliau valdė kaip Šiotoku vienam iš Budistų kunigų buvo pavedus pagrindinio patarėjo pareigas ir netgi planavo padaryti jį savo įpėdiniu. Budizmo religija suteikė imperatorėms galimybių realizuoti ir padėti puoselėti meną, architektūrą ir netgi padėti vargšams.[5]

Valstybės valdymas[taisyti]

Imperatorėms patraukliausia religija visais laikais išliko Budizmas, kuris atkeliavo iš Korėjos ir Japonijoje buvo pripažintas kaip valstybinė religija VI a. viduryje. Imperatorės taip pat pripažino iš Kinijos atvežtas to laikotarpio valstybės organizavimo ir tvarkymo idėjas. Dauguma iš šių imperatorių tapo valdovėmis kaip kompromisas tarp kariaujančių kitų kandidatų pusių. Vadovaujant jos buvo linkusios centralizuoti valstybės valdžią pagal savo kontrolę.

Imperatorė Suiko jau būdama aštuoniolikos tapo labai aktyvi politikoje. Skirtingai nei Suiko prieš ją, Kogyoku nebuvo politiškai aktyvi. Ir kitaip nei Džito, kuti valdė po jos, ši imperatorė nevaidino didelio vaidmens kai ėjo kalba apie valstybės valdymą ir kitus reikalus. Imperatorė Kogyoku buvo praminta politine “lėle“. Dėl didelio aplinkinių spaudimo ji atidavė sostą savo jaunesniajam broliui. Po dešimties metų, būdama šešiasdešimties ji grįžo vadovauti kaip imperatorė Saimei. Valdymas buvo trumpas, po kurio į sostą ėjo Saimei sūnus.[5]

Džito dar prieš tampant imperatore buvo imperatoriaus žmona. Skirtingai nei Kogyoku ar Seimei, Džito niekados nebuvo kažkieno lėlė ir visados išliko aktyvi politikoje. Jau nuo valdymo pradžios ji padėjo savo vyrui imperatoriui su valstybės valdymu. Galiausiai mirus vyrui ji pati tapo imperatore ir aktyviai valdė Japoniją. Imperatorė Džito rėmė ir palaikė visas pastangas užrašant įstatymų kodeksą, kuris vėliau tapo svarbus Taiho kodekse 701 metais. Imperatorė Džito buvo pirmoji gavusi Dadžo Teno (jap. 太上天皇 Dajo Tenno) titulą, kuris reiškė atsižadėti savo sosto įpėdinio naudai, ką ir ši imperatorė vėliau padarė. Imperatorė Džito taip pat įvedė mokesčių sistemą VII a. pabaigoje.[5]

Imperatorė Gemei bandė stiprinti ir centralizuoti valdžią, paskyrė Naros miestą kaip pirmąją nuolatinę Japonijos sostinę. Kaip valdove - Gemei buvo bebaimė. Jos neišgąsdino net tuo metu vykusi karinė krizė. Net ir po jos valdymo Gemei išliko svarbi figūra aukščiausios valstybės taryboje.

Kultūra ir menai[taisyti]

Moterys, valdžiusios VII a. ir VIII a. buvo suinteresuotos ir pasiryžusios skatinti menų ir kultūros plėtojimą. Imperatorė Džito nurodė perrašyti Japonijos istoriją. Imperatorės Gemei valdymo laiku Japonijos istorijos užrašymas buvo baigtas. Pirmoji rašytinė Japonijos kronika buvo vadinama Kodžiki (jap.古事記 Kojiki), šiuo metu yra laikoma pati tiksliausia perrašyta ankstyvoji Japonijos istorija. Valdant imperatoriai Genšio buvo pabaigtas ir išleistas Nihon Šoki (jap.日本書紀 Nihon Shoki) – antra pagal senumą knyga Japonijos istorijoje. Imperatorė Suiko pritarė ir palaikė meno kūrinių kūrimą ir imperatorė Šiotoku (vėliau Koken) buvo atsakinga spausdinant milijoną religinių pakabukų karinės pergalės garbei. Religinių pakabukų spausdinimas šiomis dienomis yra pavyzdys rodantis vieną iš seniausių spausdinimo formų visoje istorijoje. Džito, Gemei ir Šiotoku skatino rinkti ir užrašinėti japonų poeziją. Tais laikais parašytas “Manyoshu“ (jap. 万葉集 Manyoshu) yra gerai žinomas ir labai vertinamas poezijos rinkinys Japonijoje. Šios imperatorės – Suiko, Kogyoku, Džito, Gemei, Genšio ir Šiotoku buvo puikios šalies vadovės, kurios prisidėjo, skatino kurti ir išsaugoti ankstyvuosius meno ir kultūros paveldus Japonijoje.[5]

Imperatorė Šiotoku ir moterų valdymo pabaiga[taisyti]

Moterų imperatorių linija baigėsi ties imperatorės Šiotoku valdymu. Ji sulaužė moterų imperatorių valdymo Japonijoje tradiciją įsileidus pašalietį kaip savo patarėją. O pašalietis buvo budistų vienuolis Dokijo (jap. 道鏡 Dokyo) kuris buvo ne imperatoriškos šeimos narys. Jai valdant kaip imperatoriai Koken ji stipriai susirgo ir atsisakė sosto 758 metais. Tačiau ji atsigavo nuo ligos ir tada jau kaip imperatorė Šiotoku ji paskyrė šį vienuolį kaip vieną iš savo pagrindinių patarėjų. Ji taip pat buvo nurodžiusi jį kaip savo sosto įpėdiniu. Šio vienuolio ambicijos dėl sosto lėmė pilietinį karą. Po Šiotoku mirties jis buvo ištremtas į kalnuose esančią šventyklą kur ir mirė. [6] Po šios karalienių epochos praėjus nemažai laiko valdė dar dvi imperatorės. Abi jos valdė trumpą laiką. Galbūt moterų valdymo tradicija baigės tuomet kai kariuomenė tapo svarbesnė valstybės valdyme. Nors moterų valdymas nebuvo uždraustas iki 1889 metų. Tačiau moterų įtaka išlieka amžinai nors tik kaip ir imperatorių žmonų.

Imperatorė Meišio
Go-Sakuramači (vaizduojama kaip vyras)

Imperatorės Edo periodu[taisyti]

Imperatorė Meišio (jap. 明正天皇 Meisho) buvo pirmoji moteris valdžiusi Edo periode. Ji septintoji iš aštuonių valdžiusių imperatorių. Ji tapo imperatore 1629 metais ir baigė savo valdymą 1643 metais. Meišio buvo tik septyni metai kai ji pateko į valdžią. Prieš įsėdimą į sostą jos vardas buvo Oki ko (jap. 興子 Oki ko). Ji buvo pirmoji Imperatoriaus Go-Mizuno dukra, tai pat antrasis vaikas. Buvo nuostabu Japonijai, kad sostą paveldės Imperatorienė, o ne Imperatorius. Ji buvo žinoma dėl to, kad domėjosi kultūrinėmis temomis ir daile. Pasibaigus jos valdymui ji prisidėjo prie budizmo skleidimo šalyje ir japoniškos kaligrafijos (jap. 書道 shodō) plėtojimo. Po jos valdė brolis Imperatorius Go-Komijas. Prieš ją valdė jos tėvas Imperatorius Go-Mizuno. Meišio buvo solidari imperatorė, kuri mokė visus būti gerais ir draugiškais. Valdant Meišio, Japonijoje buvo naikinama krikščionybė. 1696 metais ji mirė sulaukus 74 metų amžiaus.[7]

Imperatorė Go Sakuramači (jap. 後桜町天皇 Go-Sakuramachi-tennō) buvo antroji imperatorė valdžiusi Edo periode ir paskutinė is visų aštuonių valdžiusių imperatorių moterų. Ji buvo imperatorė nuo 1762 iki 1771 metų. Ji buvo imperatoriaus Sakuramači (jap. 桜町天皇 Sakuramatchi) dukra, todėl jos vardas Go-Sakuramatchi. Žodis Go reiškia vėliau arba antras japonų kalboje. Susiklosčius palankioms aplinkybėms dėl per jauno vyriškos lyties sosto įpėdinio Go Sakuramači tapo imperatore. Go Sakuramči viešpatavimas buvo gana trumpas, truko tik devynis metus. Būdama imperatore, ji parašė knygą, pavadinimu „Kinču Nendžiu no Koto“ (jap. 禁中年中の事, Kinchū-nenjū no koto) kuriame yra užrašyti eilėraščiai, imperatorių laiškai ir kronikos – svarbūs istoriniai dokumentai, kurie kalba apie politinius ir kultūrinius reikalus tuo metu Go Sakuramači valdant Japoniją. Imperatorė buvo dažnai vaizduojama kaip vyras portretuose. Ši imperatorė mirė būdama 74 metų amžiaus.

Šaltiniai[taisyti]


  1. The Imperial Family [internete] rasta: https://www.japan-zone.com/culture/imperial.shtml
  2. 5. Aoki, Michiko Y., 1991. “Empress Jingū: The Shamaness Ruler” and “Jitō Tennō: The Female Sovereign” in, Heroic with Grace: Legendary Women of Japan. Armonk, New York: M.E. Sharpe.
  3. Tan Hamaguchi., 1906. Some Striking Female Personalities in Japanese History. London : W. Clowes.
  4. Robins-Mowry., 1983. The hidden sun : women of modern Japan. Boulder, Colo. : Westview Press.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Tsurumi, E. Patricia., 1981. Straipsnis Japan’s Early Female Emperors. [internete] rasta: http://www.medievalists.net/files/07052101.PDF
  6. The Editors of Encyclopedia Britannica., 2009. Taishi Shōtoku Japanese Regent and Author. [internete] rasta: https://www.britannica.com/biography/Taishi-Shotoku
  7. Elizabeth Lillehoj., 2013. Empress Meishō and Cultural Pursuits at the Japanese Imperial Court.Chicago: DePaul University

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius.