Jauja

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Jauja arba Duobaklojimo dalis arba atskiras pastatas, skirtas javams, linams, kanapėms džiovinti.

Dažniausiai jauja būdavo renčiama iš apvalių rastų, lubos apkrečiamos moliu, kertėje įrengiama krosnis arba duobė laužui, viršuje – kilnojami ardai, skirti javams džiauti, padėti ant sijų, įtaisytų pasieniais. Šonuose būdavo peludės – patalpos pelams laikyti. Vienu metu jaujoje buvo džiovinama iki 4 vienkinkių javų vežimų.

Jaujos plito XVIXIX a. Rytų ir Pietryčių Europoje; Lietuvoje jauja išliko iki XX a. vid., naudota džiovinti ir minti linams. Kai kada jaujoje nakvodavo į vestuves ar laidotuves suvažiavę svečiai, sudegus gyvenamajam namui, apsigyvendavo ir visa šeima.

Liaudies pasakose jauja minima kaip įvairių dvasių būveinė. Jaują mini daugelis apie Lietuvą rašiusių keliautojų: A. Gvanjinis, F. Pretorijus, T. Lepneris.[1]

Šaltiniai

  1. Jauja. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai. - 34 psl.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+1353-0=1353 wiki spaudos ženklai).