Johanas Heinrichas Abichtas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Johanas Heinrichas Abichtas

Gimė 1762 m. gegužės 4 d.
Folkštetas
Mirė 1816 m. balandžio 28 d. (53 m.)
Vilnius

Vaikai

Adolfas Abichtas


Veikla
filosofas, pedagogas

Johanas Heinrichas Abichtas (vok. Johan Heinrich Abicht, rus. Иван Крестьянович Абихт, 1762 m. gegužės 4 d. Folkštetas, Tiuringija1816 m. balandžio 28 d. Vilnius) – Lietuvos filosofas, pedagogas. I. Kanto ir K. L. Reinholdo sekėjas.

Biografija[taisyti]

Baigęs Rudolštato Gymnasium illustre Fridericianum įstojo į Erlangeno universitetą, kur studijavo teologiją ir Filosofijos fakultete lankė iš pradžių logikos ir metafizikos paskaitas ir seminarus, o paskui pasuko į psichologiją ir pedagogiką. Čia Abichtas studijavo vokiečių racionalisto Kristiano Volfo, anglų empiristų (Loko, Hutčesono, Reido, Humo) ir vokiečių populiarių filosofų (Federio, Meinerso) veikalus. 1784 m. savo gimtajame Rudolštate išlaikė teologijos egzaminus, tačiau dvasininko profesijos nepradėjo. Duoną užsidirbo iš pradžių kaip namų mokytojas. Susipažinęs su I. Kanto veikalu „Dorovės metafizikos pagrindimas“ pradėjo gilintis į Kanto filosofiją; tai buvo lemtinga tolesnei jo kaip filosofo profesinei veiklai.

17881804 m. dėstė filosofiją Erlangeno universitete, skaitė paskaitas dažniausiai pagal savo sukurtus vadovėlius daugeliu temų: logika ir metafizika, prigimtinė ir tarptautinė teisė, pedagogika ir religijų istorija, dorovė ir estetika, empirinė psichologija ir antropologija. Vokietijoje išleido daugiau kaip 20 veikalų.

Tikriausiai nusivylęs savo ne per daugiausiai studentų dėmesio susilaukusia pedagogine veikla Erlangene, kur tik 1799 m. gavo ordinarinio profesoriaus vietą, 1803 m. palankiomis finansinėmis sąlygomis tapo logikos ir metafizikos profesoriumi Rusijos imperijai priklausiusiame lenkakalbiame Vilniaus universitete. 1804–1816 m. Vilniaus universiteto profesorius.

Vilniuje stengėsi pateikti plačią paskaitų programą, jis priklauso prie pirmųjų profesorių, kurie Kanto filosofiją skleidė rytinėje Europos dalyje. Tačiau ir čia jo akademinės veikos nelydėjo sėkmė. Abichtas nemokėjo lenkiškai, o jo studentai tik labai menkai suprato lotynų kalbą, kurios jis nori nenori buvo priverstas griebtis, nes leisti dėstyti vokiškai universiteto vadovybė, nepripažįstanti Kanto filosofijos, nesutiko. [1]

Filosofija[taisyti]

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu (1788–1793 m.) suartėjęs su I. Kanto filosofija ją kreipė šviečiamosios filosofijos tradicijų link, vėliau (1794–1816 m.) kantizmo raidoje iškilus sunkumams pervertino ir sutvirtino savo filosofiją; gilino kantiškąjį apriorizmą, modifikavo daikto savyje sampratą. [2]

Bibliografija[taisyti]

  • De philosophiae Kantianae ad theologiam habitu, 1788.
  • Versuch einer krittischen Untersuchung über das Willensgeschäfte und einer darauf gegründeten Beantwortung der Frage: Warum gehn die moralischen Lehren bei den Menschen so wenig in gute Gesinnungen und Handlungen über? Frankfurt am Main. 1788.
  • Versuch einer Metaphysik des Vergnügens nach Kantischen Grundsätzen zur Grundlegung einer systematischen Thelematologie und Moral. 1789.
  • Neues System einer philosophischen Tugendlehre aus der Natur der Menschheit entwickelt. Insbesondere zu Vorlesungen bestimmt. Leipzig. 1790.
  • Philosophie der Erkenntnisse, 1791.
  • Nauja iš žmonijos išplėtota prigimtinės teisės sistema. Neues System eines aus der Menschheit entwickelte(n) Naturrechts. Bayreuth. 1792.
  • Hermias, oder Auflösung der die gültige Elementarphilosophie betreffenden Aenesidemischen Zweifel. 1794.
  • Elementariosios filosofijos sistema, 1795.
  • Preisschrift über die Frage : Welche Fortschritte hat die Metaphysik seit Leibniztens und Wolffs Zeiten in Deutschland gemacht? 1796.
  • Die Lehre von Belohnung und Strafe in ihrer Anwendung auf die bürgerliche Vergeltungsrechtigkeit überhaupt [...], Erlangen, du tomai. 1796, 1797.
  • Persvarstyta spekuliatyviojo proto kritika. 2 t., 1799.
  • Filosofijos enciklopedija. 1804, lietuviška ištrauka 1979.
  • Des Paracelsus Spinosiors absolutes Ey. Oder das durch Scherz und Ernst rektificirte Schelling’sche Identitätssystem. Herausgegeben von Ernest Polarch. 1803.
  • Initia philosophiae proprie sic dictae. Liber I. Psychologiae partem primam continens. Vilnae. 1814.
  • Filosofijos, tikrąja prasme taip vadinamos, pagrindai, Vilnius. 1818, lietuviška ištrauka 1979.

Šaltiniai[taisyti]


Nuorodos[taisyti]

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Rimantas Lazdynas – autorius – 100% (+6015-0=6015 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+52-61=-9 wiki spaudos ženklai).