Jonas Gocentas

Jonas Gocentas
Gimė	1897 m. gruodžio 23 d. Gardamas, Žemaičių Naumiesčio valsčius
Mirė	† 1974 m. liepos 8 d. Klaipėda
Vaikai	Jonas, Jurgis, Vytautas
Veikla	teisininkas, literatas, kraštotyrininkas, bibliofilas
Alma mater	1933 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Jonas Gocentas (1897 m. gruodžio 23 d. Gardame, Žemaičių Naumiesčio valsčius – 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje) – Lietuvos teisininkas, literatas, kraštotyrininkas, sakytojas, bibliofilas.

Biografija

Evangelikų liuteronų Gocentų giminė kilusi iš Naujojo bažnytkaimio (Pakalnės apskritis). XIX a. persikėlė į Paprūsę Didžiojoje Lietuvoje.

1920 m. Jonas Gocentas kovėsi Giedraičių mūšyje su lenkais, iki 1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Demobilizuotas dirbo Lietuvos geležinkelių valdyboje, 1923–1928 m. lankė Kauno suaugusiųjų gimnaziją, su J. Montvila leido mėnraštį „Spindulėlis“. 1928–1933 m. VDU studijavo teisę, 3 kartus buvo renkamas į studentų atstovybę, 1928–1933 m. priklausė Lietuvos moksleivių sąjungai „Varpas“ ir studentų „Varpo“ draugijai, 1932 m. buvo laikraščio „Lietuvos studentas“ redakcinės kolegijos narys.

1923 m. pradėjo rinkti ir publikuoti Paprūsės ir Klaipėdos krašto tautosaką, dainas. Eilėraščius spausdino „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvos keleivyje“, „Trimite“, „Sandoroje“ (JAV). 1986 m. jie paskelbti knygoje „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“. Studentų, etninės kultūros, bažnytinio gyvenimo klausimais, kelionių po Vakarų Europą prisiminimus rašė į „Moksleivių varpus“, „Lietuvos studentą“, „Klaipėdos žinias“, „Lietuvos žinias“.

1933–1959 m. dirbo teisininku: 1946–1955 m. Klaipėdoje ir 1956–1959 m. Šilutėje. Po II pasaulinio karo rūpinosi bažnytinių pastatų atgavimu. Visą gyvenimą rinko knygas, ieškojo retų laikraščių komplektų, spaudos smulkmenų. Sukaupė Mažosios Lietuvos spaudinių kolekciją, kurios dalis 1949 m. sunaikinta, o savininkas pašalintas iš advokatų kolegijos. Mirė 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje, palaidotas Žemaičių Naumiestyje – antkapyje įrašyti žodžiai iš „Tėvė mūsų“: Tenusiduodie Tavo valia.

Kraštotyrinė veikla

Kraštotyros darbai publikuoti 1990 m. almanache „Ramuva“, 1995 m. knygoje „Lietuvininkų žodis“. Išleistas diplominis darbas „Žmogaus ir piliečio teisių raida“. Saugomi rankraščiai: „Gardamiškių dainos“ (1926 m.); Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne (F-140) nuo 1989 m. saugomi rankraščiai „Mirties bausmė Lietuvoje“, kuris buvo parengtas apie 1932 m., ir 1959 m. sudarytas rankraštis „Surinkimininkai lietuvių pietistai“. Pastarajame darbe iškeliami surinkimininkų nuopelnai lietuvių kalbai, sąžinės svarba, aptariamos Klaipėdos krašto komplikuoto bažnytinio gyvenimo 1949–1959 m. sąlygos, įdėta šilutiškių surinkimininkų apie 1000 patarlių, priežodžių. Darbas vėliau buvo išplėtotas nuo ikikrikščioniškų laikų iki XX a. (papildžius ir išplėtus jį Bažnyčios istorijos bei papročių aprašymais, pietizmo plėtra XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, jo poveikiu Didžiojoje Lietuvoje) ir pavadintas „Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai“ (1971 m.).

Kiti rankraščiai: 1964 m. „Sakytojiškos kalbos“, šiame rinkinyje pateikiama 50 kalbų ir pamokslų, pasakytų 1954–1964 m., 1967 m. sudarytas „Rojaus darželis“, rinkinyje yra 120 redaguotų ir originalių giesmių. 1969 m. – eilėraščių rinktinė „Ateik ateik, pavasarėli“ ir 1969 m. – Gocentų giminės istorija „Autobiografija“ bei prisiminimai apie XX a. pr. lietuvininkų šventes.

Būdamas pensininku atsidėjo kraštotyriniam darbui. Kraštotyra skatino užrašyti ir paskutiniųjų Klaipėdos krašto lietuvininkų tikėjimo apraiškas – surinkimus ir jų vadovus sakytojus, jų istoriją. Atkreiptas dėmesys ir į religinę poeziją – giesmes. Paaiškėjo, kad jų kalba vietomis labai įdomi ir išlaikiusi senąsias kalbos formas, o tarpais beviltiškai pasenusi, apsunkusi svetimybėmis – mėgino galynėtis dalį jų redaguodamas.