Jonas Karazija
Jonas Karazija | |
---|---|
Jonas Karazija Subačiaus pradinės mokyklos vedėjas 1924 m. | |
| |
Gimė | 1900 m. gruodžio 20 d. Jauniūnai, Subačiaus valsčius |
Mirė | † 1986 m. gruodžio 10 d. Subačius |
| |
Veikla | pedagoginė, visuomeninė
|
Pareigos | |
| |
Išsilavinimas |
Jonas Karazija (1900 m. gruodžio 20 d. Jauniūnai, Subačiaus valsčius, Panevėžio apskritis – 1986 m. gruodžio 10 d. Subačius, palaidotas Stračnių kapinėse)[1] – pedagogas ir visuomenės veikėjas, Subačiaus pradinės mokyklos, progimnazijos ir gimnazijos direktorius.
Mokslo ir klajonių metai
Jonas mokėsi Palėvenės ir Subačiaus miestelio pradžios mokyklose. Jam dar nesulaukus dešimties metų, mirė tėvas, tačiau berniuką ėmėsi globoti dėdė Jokūbas Karazija, gyvenantis Mintaujoje (dabar Liepoja).
Privačiai pasirengęs, Jonas įstojo į Mintaujos gimnaziją. Jam baigus dvi klases, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris keturiolikmetį kartu su vyresniąja seserimi Ona nubloškė į Petrogradą; ten jis dirbo vaistininko pagalbininku ir mokėsi realinėje mokykloje. Šiame mieste Jonas pergyveno audringus 1917-uosius metus, o paskui su kitais lietuviais pasitraukė į Jekaterinodarą (dabar Krasnodaras, Šiaurės Kaukazas), kur sugebėjo baigti tenykštę realinę mokyklą.
Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, J. Karazija 1919 m. vasarą vargais negalais su lietuvių grupe grįžo į Lietuvą (ta kelionė per Rumuniją, Ukrainą ir Lenkiją aprašyta M. Glemžaitės atsiminimuose[2]). Iš pradžių jis apsistojo tėviškėje, bet ūkis buvo apleistas, vyresniajam broliui Mykolui nelabai sekėsi ūkininkauti.
Sužinojęs, kad labai trūksta mokytojų, J. Karazija padavė prašymą ir nuo 1919 m. rudens buvo paskirtas į Velžio pradžios mokyklą. Jis baigė mokytojų vasaros kursus, pats savarankiškai mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos. Vėliau dvejus metus dirbo Rodų pradžios mokyklos vedėju.
Veikla Subačiuje Nepriklausomybės metais
1922 m. rudenį Karazija persikėlė dirbti arčiau tėviškės – tapo Subačiaus (geležinkelio stoties gyvenvietė) pradžios mokyklos vedėju. Tais pačiais metais į šią mokyklą buvo paskirta ir Ona Gužinskaitė, baigusi Rozalimo vidurinę mokyklą. Po dvejų metų, per Jonines, juodu susituokė.
Jonas Karazija energingai ėmėsi pedagoginės ir švietėjiškos veiklos. Jis baigė keturių mėnesių žemės ūkio kursus Dotnuvoje, su absolventų grupe lankėsi Čekoslovakijoje, kur susipažino su tos šalies žemės ūkiu. Po to Karazija organizavo Subačiuje žemės ūkio klasę bei žiemos vakarinę žemės ūkio mokyklą ūkininkams.
1928 m. jo rūpesčiu buvo nupirktos Antalinos dvaro klėtys ir iš tos medienos valsčiaus lėšomis, talkinant mokinių tėvams, pastatytas naujas dviejų aukštų mokyklos pastatas. Buvo rengiamos mokinių ir visuomenės šventės Breivės pušynėlio aikštėje, kartu su mokiniais liepaitėmis apsodinta pagrindinė miestelio gatvė. Įkurta jaunesniųjų skautų draugovė; Jonas Karazija buvo jos vadovas ir draugininkas[3].
Tėvui ir motinai suteikti pirmojo, o netrukus ir antrojo laipsnio vyresniojo mokytojo vardai.
Jonas Karazija ėmėsi ir įvairios visuomeninės veiklos. Jis įstojo į Šaulių sąjungą, įėjo į jos būrio valdybą[4]. Vadovavo vietiniam kooperatyvui, rūpinosi atskiros katalikų parapijos steigimu gyvenvietėje. 1930 m., visoje Lietuvoje minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų, J. Karazija organizavo renginius Subačiuje. Buvo Vilniaus vadavimo sąjungos Subačiaus skyriaus pirmininkas.
Tais laikais mokytojai gaudavo gana nemažas algas, tad vien tik iš jų, dėdami litą prie lito, Karazijos pasistatė medinį namą Fermos (Šaukliškių) kaime, o jį pardavę, prieš pat karą – mūrinį namą Subačiuje. 1939 m. žmona dėl prastos sveikatos nustojo dirbti mokykloje.
Sunkūs karo ir pokario metai
Per pirmąją SSRS okupaciją Karazijos, kaip ir daugelis aktyvesnių mokytojų, buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašus. Tačiau jie pajuto, kad kažkas yra rengiama, ir abu paslapčia pasitraukė į nuošalų kaimą pas tolimus gimines. Per vežimą jų ieškota abiejose tėviškėse, bet rasti nepavyko. Deja, karo metais buvo išgrobstytas butas, dingo ne tik buities daiktai, bet ir knygos, kolekcijos. Tiesa, būta ir džiaugsmo – 1942 m. gimė vienintelis sūnus.
1944 m. Subačiaus pradinė mokykla tapo progimnazija. Vadovaudamas jai, J. Karazija 1945–1947 m. dirbo ir Subačiaus valsčiaus liaudies švietimo skyriaus vedėju. 1947 m. Subačiuje įsteigta gimnazija, ir J. Karazija nuo tų metų rugsėjo 1 d. paskirtas jos direktoriumi. Tais sunkiais laikais, trūkstant lėšų, jis kartu su mokinių tėvais suremontavo patalpas, sutvarkė suolus, telkė augantį mokytojų būrį normaliam pedagoginiam darbui. Direktorius surizikavo priimti mokytoja prancūzę, represuoto grafo Puzino žmoną.
Gimnazijos direktorius buvo atkakliai kalbinamas stoti į komunistų partiją. Iš pradžių jį bandyta veikti pagyrimais, susirinkimuose ir rajono laikraštyje linksniuojama pavyzdinė tvarka Subačiaus mokykloje, J. Karazija apdovanotas LTSR Aukščiausiosios tarybos garbės raštu. Kai tai nepadėjo, buvo imtasi kitokių priemonių: 1949 m., nesilaikant galiojančių įstatymų, nacionalizuotas asmeninis direktoriaus namas; tiesa, po kurio laiko už pedagoginius nuopelnus jam paliktas nemokamai naudotis ligi gyvos galvos antrasis aukštas. Karazija suprato, kad kitas žingsnis bus jo atleidimas iš direktoriaus pareigų, tad 1950 m., po pirmosios abiturientų laidos išleistuvių, pats atsisakė tų pareigų, remdamasis pablogėjusia sveikata.
Jis ir toliau laikėsi savo principų – nenorėdamas, kad sūnus būtų pionieriumi, neleido jo (motyvuodamas silpna sveikata) į pradžios mokyklą; iki pat penktos klasės mokė namie. Vėliau, nepaisant nuolatinio spaudimo vidurinėje mokykloje, jo sūnus taip ir nestojo į komjaunimą. J. Karazija dirbo mokytoju iki 1963 m., t. y. iš viso keturiasdešimt ketverius metus.
Nesulaukęs Nepriklausomybės atkūrimo
J. Karazija tikėjo, kad okupacija yra laikina. Artimiesiems sakydavo, kad, pasikeitus laikams, dar norėtų grįžti į mokyklą.
Išėjęs į pensiją ir vengdamas jam įprastos visuomeninės veiklos, J. Karazija nesėdėjo be užsiėmimo. Rūpindamasis žmonos ir savo nestipria sveikata, kaupė medicinos žinias, susidarė paprastą, bet efektyvią sveikatos stiprinimo sistemą. Negalėjo nurimti dėl nacionalizuoto namo, į kurį buvo sudėtos viso gyvenimo santaupos, nagrinėjo įstatymus, rašė valdžios institucijoms raštus, bet, aišku, sovietinės biurokratinės sienos pramušti negalėjo.
Pas jį neretai ateidavo pasitarti sveikatos, teisės ir kitais gyvenimo klausimais buvę jo mokiniai, pažįstami, o kartais ir nepažįstami žmonės. Visada stengėsi būti geros nuotaikos, net ir bėdoje įžvelgti ką nors teigiamo.
Įpusėjęs devintąjį gyvenimo dešimtmetį, J. Karazija buvo dar žvalus, slaugė pasilpusią žmoną ir vienas prižiūrėjo namus bei sodą. Deja, jam einant 86-uosius metus, atsėlino liga. Atsisakė gultis į ligoninę tyrimams nenorėdamas ilgesniam laikui palikti ligotos žmonos. O kai pasijuto visai blogai, jau nei Kupiškio, nei Panevėžio gydytojai nebegalėjo padėti, netgi nepavyko nustatyti ligos. Iki jo lauktų „kitokių laikų” bebuvo likę tik keletas metų.
Jono Karazijos ir Onos Karazijienės kapavietėje pastatytas liaudies meistro Stanislovo Karanausko ąžuolinis stogastulpis su keturiomis skulptūromis: Rūpintojėlis, Madona, Mokytojas ir Sodininkas[5].
Įvertinimai
- Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio medalis (1928)[6]
- Vytauto Didžiojo 3-jo laipsnio ordino medalis (1931)[7]
Kilmė ir šeima
Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, turėję 33,5 hektaro žemės ir miško Jauniūnų kaime , septyni kilometrai nuo Subačiaus.
Tėvas Povilas Karazija (1852 m. lapkričio 7 d. Jauniūnai, Subačiaus valsčius – 1910 m. gruodžio 1 d. Jauniūnai).
Motina Ona Mačiukaitė-Karazijienė (apie 1857 m. kaimas prie Krinčino – 1939 m. Jauniūnai, Subačiaus valsčius).
Brolis Mykolas Karazija (1890 m. balandžio 15 d. Jauniūnai, Subačiaus valsčius – 1951 m. Krasnojarsko kraštas, Rusija).
Sesuo Ona Karazijaitė (1893 m. rugpjūčio 2 d. Jauniūnai, Subačiaus valsčius – 1988 m. birželio 11 d. Gudgalis, Panevėžio r.).
Sesuo Salomėja Karazijaitė-Balčiauskienė (1896 m. balandžio 3 d. Jauniūnai, Subačiaus valsčius – 1980 m. gegužės 2 d. Gudgalis, Panevėžio r.).
Žmona Ona Gužinskaitė-Karazijienė (1901 m. gegužės 18 d. Rozalimas – 1987 m. gruodžio 24 d. Vilnius), mokytoja.
Sūnus Romualdas Karazija (g. 1942 m. gegužės 18 d. Subačiuje), fizikas teoretikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, LMA tikrasis narys.
Galerija
Vaizdas:1 pav_Jonas Karazija (1942).jpg|Jonas Karazija 1942 m. Vaizdas:2 pav_1924.jpg| Pradžios mokyklos vedėjas 1924 m. Vaizdas:3 pav_Ona ir Jonas Karazijos_ 1926.jpg|Ona ir Jonas Karazijos 1926 m. Vaizdas:4 pav_Su mokiniais_apie 1930.jpg|Su mokiniais_apie 1930 m. Vaizdas:5 pav_Direktorius ir mokytojai.jpg|Direktorius ir mokytojai 1949 m. Vaizdas:6 pav_1978.jpg|Pensininkas Jonas Karazija 1978 m. Vaizdas:7 pav_Paminklas.jpg|Paminklas kapinėse
</sgallery>Šaltiniai
- ↑ Kupiškėnų enciklopedija, II t. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, p. 39.
- ↑ M. Glemžaitė. Atsiminimai. Kn.: Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai. Kupiškio etnografijos muziejus, 2009, p. 564–569.
- ↑ J. Žebrytė. Kupiškėnų skautai ir šauliai. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 117.
- ↑ Kupiškėnų enciklopedija, II t. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, p. 39.
- ↑ Stanislovas. Karanauskas. Medžio skulptūra. Utenos kraštotyros muziejus, 2005, p. 102.
- ↑ Kupiškėnų enciklopedija, II t. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, p. 39.
- ↑ Kupiškėnų enciklopedija, II t. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, p. 39.
Parengė: Romualdas Karazija, 2016 m.. |