Jonas Kazlauskas (1930)
Jonas Kazlauskas (1930 m. rugpjūčio 1 d. Matiešionys, Nemajūnų valsčius – po 1970 m. spalio 8 d., palaidotas 1970 m. lapkričio 20 d. Vilniuje) – Lietuvos kalbininkas, vienas žymiausių XX a. baltistų, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.
Biografija
Mokėsi Dzingeliškių pradinėje ir Nemajūnų septynmetėje mokykloje. 1942 m. įstojo į Prienų gimnazijos 2 klasę. Gimnaziją baigė aukso medaliu. 1949 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1954 m. baigė lituanistikos studijas. 1968 m. filologijos mokslų daktaras.
Nuo 1958 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, nuo 1962 m. – docentas, 1968–1970 m. Filologijos fakulteto dekanas, nuo 1969 m. profesorius. Jo pastangomis 1965 m. įsteigtas baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica“ (1965–1970 m. atsakingasis redaktorius) netrukus pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo iniciatyva Vilniuje 1964 m. ir 1970 m. surengtos vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo 1980 m. pakaitomis vyksta Vilniuje ir Rygoje. 1970 m. buvo pakviestas į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. Deja, spalio 8 d. profesorius dingo. Jo kūnas buvo surastas lapkričio 17 d. Neryje. Profesoriaus mirtį iki šiol gaubia paslaptis – visi dokumentai iš KGB archyvų dingę.
Palaidotas Vilniuje Saulės kapinėse.
Mokslinė veikla
Faktinis visos baltistų veiklos vadovas. Daugiausia tyrinėjo baltų kalbų istorijos problemas. Paskelbė seriją straipsnių apie lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo raidą, jų kamienų mišimą, galūnių kilmę. Svarbūs baltų fonologijos ir akcentologijos tyrinėjimai. Ypač reikšmingas straipsnis „Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema“, išsp. 1966 m. Daugumą tyrinėjimų apibendrino veikale „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“. Tai nėra išsami istorinė gramatika, daugiau nagrinėjamas kirčiavimas, daiktavardis ir veiksmažodis, yra ir sunkiai įrodomų hipotezių. Svarbiausia reikšmė – pirmą kartą lietuvių kalbotyroje panaudota nauja tyrinėjimo metodika – nuo kalbų lyginimo pereinama prie vidinės rekonstrukcijos, nuo atskirų faktų istorijos – prie fonologinių ir gramatinių sistemų raidos. Vertingiausias daiktavardžio istorijos skyrius. Domėjosi ir dabartinės lietuvių kalbos problemomis.[1]
Bibliografija
- Lietuvių kalbos istorinė gramatika, 1968 m., LTSR valstybinė premija 1971 m.
- Rinktiniai raštai, Vilnius, 2 t. 2000 m.
Literatūra
- Vincas Urbutis. Jono Kazlausko spausdintų darbų bibliografija // Baltistica, 1971.
- Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas. Jonas Kazlauskas. A. Girdenis. Kalbotyros darbai, T. 2. – Vilnius, 2000.
- Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – V.: Mintis, 2005. – 443 p.: iliustr. ISBN 5-417-00887-7
Šaltiniai
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Jonas Kazlauskas (1930). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 673 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||