Jonas Kimštas-Žalgiris
| Jonas Kimštas | |
|---|---|
| Vaizdas:J.Kimštas-Žalgiris.jpg | |
|
| |
| Gimė | 1911 m. sausio 9 d. Vilnius |
| Mirė | † 1974 m. kovo 22 d. Vilnius |
|
| |
| Tautybė | Lietuvis |
| Vaikai |
3 |
|
| |
| Veikla | Kariškis, laisvės gynėjas, partizanų apygardos ir srities vadas
|
Jonas Kimštas (Žalgiris, 1911 m. sausio 9 d. Vilnius – 1974 m. kovo 22 d. Vilniuje) – Kariškis, laisvės gynėjas, partizanų apygardos ir srities vadas.
Anykštėno Biografija
Anksti mirus tėvams, liko našlaitis, užaugo vaikų namuose. Baigė gimnaziją Vilniuje. Slapstydamasis nuo šaukimo į Lenkijos, kuriai priklausė Vilnius, kariuomenę, pabėgo į Lietuvą, buvo priglaustas Zarasų pasienio policijos pareigūno šeimoje.
1932–1936 m. baigė Karo mokyklą Kaune.
1936–1939 m. J. Kimštas tarnavo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko ryšių kuopoje būrio vadu. 1939 m. spalio 19 d. jam suteiktas leitenanto karinis laipsnis. 1939–1940 m. jis buvo to paties pulko mokomosios kuopos būrio vadas, turėjo fizinio lavinimo instruktoriaus kvalifikaciją.
Lietuvai atgavus Vilnių, kaip vilniečiui karininkui J. Kimštui buvo suteikta garbė iškelti Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte.
Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. vasarą jis kartu su kitais Lietuvos kariuomenės karininkais pateko į 29-ąjį sovietinį šaulių korpusą ir buvo paskirtas 179-osios šaulių divizijos 234 šaulių pulko būrio vadu.
1941 m. birželį kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, iš sovietinės kariuomenės jis pasitraukė ir 1941 m. buvo savisaugos bataliono vadas Vilniuje, paskui dirbo Vilniaus darbo biržoje. 1943–1944 m. jis buvo Trakų apskrities valdybos skyriaus viršininkas.
1944 m. vasario 16 d. J. Kimštas įstojo į Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę, buvo paskirtas 7-osios kuopos vadu. Išformavus rinktinę, 1944 m. vasarą jis pasitraukė į pogrindį ir išėjo partizanauti. 1944 m. spalį jis subūrė "Vytauto" partizanų junginį ir jam vadovavo. Nuo 1945 m. balandžio 5 d. jis buvo "Tigro" rinktinės vado Benedikto Kaletkos-Kęstučio padėjėjas, o šiam žuvus nuo 1945 m. birželio 15 d. buvo "Tigro" rinktinės vadas Dobilas.
Paskirtas 1945 m. liepą, 1945–1947 m. J. Kimštas-Dobilas buvo Lietuvos Laisvės Armijos Vytauto apygardos partizanų vadas – pirmasis naujos apygardos vadovas, koordinavo partizanų veiklą Utenos, Zarasų, Švenčionių ir Rokiškio rajonų teritorijose bei rytinėje Anykščių rajono dalyje. Jo iniciatyva pradėtas leisti partizanų laikraštis "Aukštaičių kova", jis skatino slapstytis kuo mažesnėmis grupėmis ir glaudžiau bendrauti su vietiniais gyventojais.
Paskirtas 1947 m. sausio 12 d., 1947–1948 m. jis buvo pirmasis visos Aukštaitijos partizanų – Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas Žalgiris, rezidavo Skiemonių ir Svėdasų valsčiuose pas patikimus žmones įrengtose slėptuvėse. 1947 m. vasarą jis atskleidė provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio kenkėjišką veiklą ir padėjo ją nutraukti.
1948 m. pabaigoje Dūkšto miške įvykusiame Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų susitikime J. Kimštas išrinktas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku. 1948 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas Laisvės kovotojų majoro laipsnis.
1950 m. kovo 13 d. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas paskyrė J. Kimštą-Žygūną šios Tarybos prezidiumo nariu ir III sekcijos (Rytų Lietuvos srities) vadu. 1950 m. gegužės 30 d. jam suteiktas Laisvės kovotojų pulkininko leitenanto laipsnis, jis paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju.
1952 m. birželio 7–9 d. įvykusiame Šiaurės Rytų partizanų vadų sąskrydyje vadovavimą III sekcijai perėmus Juozui Šibailai-Merainiui, J. Kimštas vėl patvirtinamas Rytų Lietuvos srities vadu.
1952 m. rugpjūčio 14 d. Šimonių girioje įvykusiame Vytauto apygardos būrių vadų susitikime J. Kimštas-Žygūnas LLKS Rytų Lietuvos srities štabo viršininku paskyrė Bronių Kalytį-Siaubą, kuris jau buvo užverbuotas sovietinio saugumo. Šiam rekomendavus srities žvalgybos viršininku J. Kimštas-Žygūnas paskyrė Stasį Šimkų-Klajūną – irgi MGB agentą. Būtent šie agentai, išvilioję į susitikimą Vytauto apygardos štabe, rugpjūčio 16 d. pakeliui J. Kimštą nuginklavo ir perdavė saugumiečiams.
Suimtas ir žiauriai kankinamas bei šantažuojamas J. Kimštas 1952 m. rugsėjį tapo sovietinio saugumo agentu Jurginu ir išdavė keletą partizanų slėptuvių, kuriose nebesitikėjo, kad dar bus likusių partizanų. Taip jis prisidėjo prie Karaliaus Mindaugo srities likusių vadų likvidavimo. Jis saugumiečiams nubraižė jam žinomų Raguvos (Panevėžio raj.) miške partizanų slėptuvių išdėstymo schemą, rašė fiktyvius įsakymus, skirdamas užverbuotus buvusius partizanus į atsakingas pareigas, susirašinėjo su pogrindžio kovotojais, rinkdamas žinias, ir asmeniškai buvo MGB vedliu partizanų naikinimo operacijose Raguvos ir Alantos (Molėtų raj.) miškuose. Dėl to ten buvusiuose bunkeriuose žuvo apie 20 laisvės kovotojų.
1953 m. birželio mėnesį J. Kimštas dar buvo aktyviai naudojamas sovietinio saugumo, siekiant tardymo metu paveikti Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Jausdamas savo bejėgiškumą ir negalėdamas išvengti prievartos, J. Kimštas 1953 m. bandė nusižudyti, bet išgyveno, tik liko neįgalus, praktiškai nebevaldė rankų pirštų.
1953 m. pabaigoje dėl sveikatos būklės išleistas į laisvę, J. Kimštas gyveno Vilniuje, nuolat sovietinio saugumo stebimas.
Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip ramus, santūrus, itin įžvalgus ir gerai savo veiksmus apgalvojantis kovotojas.
Buvo vedęs, žmona Febronija Kimštienė – laisvės gynėja, partizanų ryšininkė. Augino tris vaikus.
Mirė 1974 m. kovo 22 d. Vilniuje.
Tarpukaris
Anksti mirus tėvams, užaugo vaikų namuose, baigė gimnaziją Vilniuje. Vengdamas šaukimo į Lenkijos kariuomenę (Vilnius tuomet priklausė Lenkijai), pabėgo į Zarasus, kur buvo priglaustas pasienio policijos pareigūno šeimoje. 1932–1936 m. baigė Kauno karo mokyklą.
1936–1939 m. tarnavo būrio vadu Pirmajame Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulke, ryšių kuopoje. 1939 m. spalio 19 d. suteiktas leitenanto karinis laipsnis. 1939–1940 m. tarnavo to paties pulko mokomosios kuopos būrio vadu, turėjo fizinio lavinimo instruktoriaus kvalifikaciją. Pagal Lietuvos–TSRS susitarimą Vilnių perdavus Lietuvai, kaip vilnietis karininkas dalyvavo Lietuvos vėliavos iškėlime Gedimino pilies bokšte.
1940 m. vasarą TSRS performuojant Lietuvos kariuomenę, su kitais Lietuvos kariuomenės karininkais pateko į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, paskirtas 179-osios šaulių divizijos 234 šaulių pulko būrio vadu.
1941 m. birželį kilus Vokietijos–TSRS karui pasitraukė iš TSRS kariuomenės ir perėjo į Vilniaus savisaugos batalioną, tapo jo vadu. Vėliau dirbo Vilniaus darbo biržoje, 1943–1944 m. buvo Trakų apskrities valdybos skyriaus viršininkas.[1]
Partizaninė veikla
1944 m. vasario 16 d. įstojo į Povilo Plechavičiaus kuriamą Vietinę rinktinę, paskirtas 7-osios kuopos vadu. Rinktinę išformavus, tų pačių metų vasarą prisijungė prie Lietuvos partizanų. Spalį subūrė „Vytauto“ partizanų junginį, kuriam vadovavo. 1945 m. balandžio 5 d. paskirtas Tigro rinktinės vado Benedikto Kaletkos-Kęstučio padėjėju. B. Kaletkai-Kęstučiui žuvus, tų pačių metų birželio 15 d. paskirtas rinktinės vadu.
Nuo 1945 m. liepos iki 1947 m. buvo naujai sukurtos Vytauto apygardos vadas (slapyvardis Dobilas). Inicijavo partizanų laikraštį „Aukštaičių kova“. Partizanus ragino slapstytis kuo mažesnėmis grupelėmis, glaudžiai bendrauti su vietiniais gyventojais.
Nuo 1947 m. sausio 12 d. metus buvo Kalnų srities vadas (slapyvardis Žalgiris). Gyveno Skiemonių ir Svėdasų valsčiuose, patikimų žmonių sodybose įrengtose slėptuvėse. 1947 m. vasarą atskleidė Juozo Markulio-Erelio išdavystę ir dalyvavo jo kenkėjiškos veiklos nutraukime. 1948 m. pabaigoje Dūkšto miške įvykusiame Jūros ir Kalnų sričių partizanų susitikime išrinktas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku, lapkričio 23 d. jam suteiktas Laisvės kovotojų majoro laipsnis.
1950 m. kovo 13 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas paskyrė J. Kimštą-Žygūną Tarybos prezidiumo nariu ir III sekcijos (Kalnų srities) vadu. Tų pačių metų gegužės 30 d. suteiktas Laisvės kovotojų pulkininko leitenanto laipsnis, paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju.
1952 m. birželio 7–9 d. įvykusiame Šiaurės Rytų partizanų vadų sąskrydyje vėl patvirtinamas Kalnų srities vadu. 1952 m. rugpjūčio 14 d. Šimonių girioje įvykusiame Vytauto apygardos būrių vadų susitikime Kalnų srities štabo viršininku paskyrė Bronių Kalytį-Siaubą, kuris jau buvo užverbuotas MGB. Pagal B. Kalyčio-Siaubo rekomendaciją, srities žvalgybos viršininku paskyrė Stasį Šimkų-Klajūną, taip pat MGB agentą. Abu MGB užverbuoti agentai išviliojo J. Kimštą į susitikimą Vytauto apygardos štabe, rugpjūčio 16 d. pakeliui nuginklavo ir perdavė MGB.[1]
Antipartizaninė veikla
Tardomas ir šantažuojamas 1952 m. rugsėjį tapo MGB agentu Jurginu ir išdavė keletą partizanų slėptuvių, taip prisidėdamas prie likusių Kalnų srities vadų likvidavimo. Atskleidė jam žinomą partizanų slėptuvių išsidėstymą Raguvos miške, kaip dvigubas agentas leido įsakymus užverbuotiems buvusiems partizanams skirti į partizaninio judėjimo pareigas. Susirašinėjo su judėjimui lojaliais kovotojais rinkdamas informaciją. Asmeniškai dalyvavo partizanų naikinimo operacijose Raguvos ir Alantos miškuose, kurių metu žuvo apie 20 bunkeriuose buvusių partizanų.
1953 m. birželio mėnesį buvo pasitelktas Jono Žemaičio-Vytauto tardyme. Tais pačiais metais nesėkmingai bandė nusižudyti, nepavykus savižudybei praktiškai nustojo valdyti rankų pirštus. Metų pabaigoje dėl sveikatos būklės paleistas, nuolat saugumo stebimas gyveno Vilniuje.[1]
Šeima
Buvo vedęs, žmona Febronija Kimštienė – partizanų ryšininkė. Kartu augino tris vaikus.
Šaltiniai
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |