Jonas Stabužis
| Jonas Stabužis | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1926 m. liepos 10 d. Pakruojo rajono Rimkūnų kaime |
| Mirė | † 2009 m. birželio 16 d. palaidotas Linkuvoje. |
|
| |
| Tėvas | Povilas Stabužis, Jokūbo (1882-1945) |
| Motina | Paulina Jasilionytė-Stabužienė (1883-1961) |
| Sutuoktinis(-ė) | Aldona |
|
| |
| Veikla | |
|
| |
| Išsilavinimas | 1948 m. Linkuvos gimnazija |
| Alma mater | Šiaulių pedagoginis institutas |
Jonas Stabužis (1926 m. liepos 10 d. Pakruojo rajono Rimkūnų kaime – 2009 m. birželio 16 d., palaidotas Linkuvos miesto kapinėse) – mokytojas, Rietavo, Laukuvos, Lygumų ir Pakruojo vidurinių mokyklų direktorius.
Gyvenimo kelias
Jonas Stabužis gimė 1926 m. liepos 10 d. Pakruojo rajono Rimkūnų kaime, valstiečių šeimoje, kurioje augo 9 vaikai (Povilas Stabužis, Kazimieras, Emilija, Paulina, Felicija, Marytė, Ona, Valerija).
Tėvas Povilas Stabužis, Jokūbo (1882-1945) Rimkūnų kaimo kalvis, turėjo net javų kuliamąją mašiną.
Motina Paulina Jasilionytė-Stabužienė (1883-1961) rūpestingai augino vaikus ir prižiūrėjo namus.
Jonas mokėsi Rimkūnų pradinėje mokykloje. 1948 m. baigė Linkuvos gimnazijos 24 laidą. Po to studijavo Šiaulių mokytojų institute, vėliau Šiaulių pedagoginiame institute. Įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo bei logopedo specialybes. Pagal paskyrimą dirbo Žemaitijoje: direktoriavo Rietavo, Laukuvos vidurinėse mokyklose, ilgus metus vadovavo Šilalės rajono švietimo skyriui.
1978 m. grįžo į gimtąjį Pakruojo rajoną. 1978-1979 m. dirbo Lygumų vidurinės mokyklos vadovu. 1979-1987 m., iki pensijos vadovavo Pakruojo I-jai vidurinei mokyklai (dabar Atžalyno gimnazija).
Nuolatinį ryšį palaikė su klasės draugais. Padėdavo organizuoti klasės susitikimus Linkuvoje.
Su žmona Aldona užaugino sūnų Saulių ir dukrą Aušrą.
Mirė 2009 m. birželio 16 d., palaidotas Linkuvoje.
Prisiminimai
|
1978-1979 m. Jonas Stabužis direktoriumi dirbo trumpai, tačiau apie jį išliko mokytojų prisiminimai. Rūpestingas, darbštus, kiekvienam randantis tinkamą žodį — toks buvo mokyklos direktorius. Jis šeimyniškai tvarkė mokyklą, vadovavo priestato statybai, kabinetams parūpino naujų baldų. Buvo tvarka susiklausymas, drausmė ir ramus kūrybingas darbas. Visas kolektyvas jį gerbė už nuoširdumą ir humoro jausmą, prisimena kaip gerą, nuoširdų patarėją ir draugą. Negirdėjome piktesnio žodžio. Direktorius visada būdavo su kolektyvu ir mokykloje, ir turistiniuose sąskrydžiuose, ir šventėse, ir liūdesio minutę. Lygumų vidurinės mokyklos mokytojai |
|
Susitikimai
Susitikimas. 2002 m. prie gimnazijos su svečiais.
Susitikimas. 2002 m. prie gimnazijos.
Susitikimas. 2002 m. literatūrinė valandėlė.
Susitikimas. 2002 m. prie bendrabučio.
Susitikimas. 2001 m. klasėje.
Susitikimas. 2000 m. Raudondvaryje A.Pupinio sodyboje.
Susitikimas. Po 50 metų... 1998 m.
Susitikimas. Po 43 metų... 1991 m. Panevėžys.
Susitikimas. Po 40 metų... 1988 m.
Susitikimas. Po 35 metų... 1983 m.
Susitikimas. Po 30 metų... 1978 m. su svečiais
Susitikimas. Po 30 metų... 1978 m. prie gimnazijos
Susitikimas. Po 20 metų... 1968 m.
Jonas Stabužis Pakruojo Atžalyno gimnazijos knygoje
Linkuvoje
|
|
24 laidos klasė Į pirmąją gimnazijos klasę suėjome 1941 m. rudenį, baigę Linkuvos J. Lindės-Dobilo pradinės mokyklos penktą skyrių. Klasės buvo dvi: a – berniukų, b – mergaičių. Susirinkome jau matę 1941 m. trėmimus, po masinių žydų žudynių. Miestelis buvo apytuštis ir pritilęs. Pradžia vokiečių okupacijos. Gimnazijos direktorius – Benediktas Bučinskas, inspektorius – Karolis Dineika. 1b klasės auklėtoja – Teodora Kriaučiūnaitė. Mokytojai L.Kuodys, R.Murkaitė, Kavoliūnas, ir kt. Kapelionas – J.Petrėnas. Antros klasės nelankėme, vyko gimnazijos reforma: realinė septynmetė virto paprasta aštuonmete. 1942-1943 m.m. trečia klasė buvo viena (mergaitės kartu su berniukais), 56 mokiniai. Auklėtoja J.Daukaitė nieko mums nedėstė, tik būdavo auklėjimo pamokos. 1943-1944 m.m ketvirtos klasės vėl tapo dvi: a ir b (berniukų ir mergaičių). 4a klasės auklėtojas – J.Janulionis, 4b klasės auklėtoja –J.Daukaitė. Klasėse mokiniai keisdavosi: likdavo antramečiai, išvykdavo kitur, pasipildydavo antramečiais, ateidavo išlaikę egzaminus eksternu. Gimnazijoje mokslas buvo mokamas, nuo mokesčio atleisdavo tik gerai besimokančius nepasiturinčių tėvų vaikus. Vokiečių okupacijos metais, keliant iš klasės į klasę, egzaminų nebuvo, tik ketvirtoje klasėje reikėjo laikyti baigiamuosius egzaminus. Mokiniai, kurių pažymių vidurkis buvo 4 ir daugiau, egzaminų nelaikė (penkiabalė sistema). Pokariu, pereinant iš klasės į klasę , reikėjo laikyti keliamuosius egzaminus. Buvo elgesio ir drausmingumo pažymiai. Pokariu tikyba nebuvo dėstoma – mokiniai pamokas lankė bažnyčioje, jas vedė kunigas Laimingas Feliksas Blynas. 1944-1946 m. berniukams dėstė dėstė rusų kalba karinį parengimą, keliolika pamokų buvo ir mergaitėms. Klasės išsirinkdavo seniūną – berniukų klasės seniūnu buvo Šarūnas Gaigalas, mergaičių – Vlada Soročinskaitė Iš 53 baigusių Linkuvos gimnaziją 24-tos laidos abiturientų 36 įgijo aukštąjį išsilavinimą. Mokslinį laipsnį turi keturi: T.Stockytė, K.Gaigalas, B.Balčiūnas, A.Rainys. T. Stockytė įtraukta į „Mažąją lietuvišką tarybinę enciklopediją“. Į knygą „Kas yra kas Lietuvoje“ įtrauktas 1997-1998 m. E.Radžius. Specialybės labai įvairios, bet daugiausia – pedagogai(20). B. Jasiūnaitė |
|
|
|
Gimnazija... Raudonų plytų mūrai: tamsūs – vienaukštė senoji gimnazija, šviesesni – dviaukštis priestatas, kuriame ir mokėmės. Viduje – ilgas koridorius, jungiantis abi dalis. Koridoriaus šonuose – nišos rūbinėms. Senojoje dalyje – direktoriaus butas, pastogėj – gimnazijos biblioteka, po karo panaikinta. Per pertraukas visi, ir iš pirmo, ir iš antro aukšto, išsirikiavę po du ar tris, mergaitės su mergaitėmis, berniukai su berniukais, vaikščiodavome koridoriuje ratu visada prieš laikrodžio rodykle. Šnekučiuodavomės, kartodavome pamokas, niūniuodavome „simpatijos“ persimesdavo žvilgsniais... Suskambus sargo varpeliui, skirstydavomės į klases. Berniukai dažniausiai triukšmingai, apsistumdydami, kartais prie klasės durų ką nors užspiesdami „sūrį slėgti“. Antrasis skambutis skelbdavo pamokų pradžią. Klasėse per pertraukas budintieji nuvalydavo lentą, išvėdindavo klasę paruošdavo švarią kempinę, kreidos. Kartais likdavo ir vienas kitas mokinys, ruošiantis pamokas ar nusirašinėjantis. Mokytojus gerbėme, net prisibijojome dažnas buvo ne ką vyresnis už mus, bet mums atrodė senyvi. Buvo reiklūs, nors per kontrolinius padėdavo „nematydami“, ką mes išdarinėjame. Vadovėlių – tik vienas kitas. Viską užsirašinėjome. Gimnazijoje turėjau tik lotynų kalbos vadovėlį., tirs dalis vokiečių kalbos, trigonometrijos lenteles ir „Liturgiką“. Sąsiuvinius reikėjo taupyti, nes pirkti nebuvo. Mokytoja padalindavo seniūnams, šie – mums. Rašydavome plunksnakočiu, padažydami į rašalo buteliuką. Viską nešdavomės iš namų. Vyresnėse klasėse jau turėjome parkerius. Mokyklos kiemas erdvus, iš šiaurės apsodintas medžiais, pažvyruotas. Nebuvo specialiai įrengto aikštyno, bet žaisdavome ir krepšinį ir tinklinį, o mažesnieji – kvadratą ar net „dvarą“. Mokytoja J.Daukaitė organizuodavo mergaičių ansamblius. P. Garšva, mokytojas ir vargonininkas, – gimnazijos chorą, kuris giedodavo ir bažnyčioje pamaldų metu. Statėme M.Petrausko operetę „Consilium facultatis“ Mėgome pavakariais pasivaikščioti. Po du ar tris eidavome nuo miesto aikštės pro vaistinę link pašto ir atgal, visada ta pačia gatvės puse. Susitikdavome su draugais, šnekučiuodavomės, berniukai „kibindavo“ mergaites atviriau negu gimnazijoje. Kartais būdavo draudžiama mokiniams po miestelį vaikščioti vėliau negu 21 ar 22 val. Elektra tik iki 24 val. 23.50 – signalas, 24 – užgesdavo. Dažnai visai nebūdavo. Gimnazijoje veikęs literatų būrelis, kuriam vadovavo lietuvių kalbos mokytojas Apolinaras Radžius, jungė įvairių klasių rašančiuosius. Skaitydavome savo kūrybą, referatus, kritikuodavome, kalbėdavome ekspromtu duoda tema arba iš anksto pasiruošę. 1947-1948 m.m. buvo surengta literatūrinių vakarų Linkuvoje, Pasvalyje, Biržuose. B.Stasiūnaitės, padedant mokytojui A.Radžiui, parengtas spektaklis – „Karalaitė lėlė“ (pagal Lazdynų Pelėdos apsakymą) buvo rodytas kelis kartus. Kiekviena klasė leisdavo savo sienlaikraštį apie 0,5 kv. metro dydžio ranka rašytą. Jame būdavo klasės rašančiųjų eilėraščiai, piešiančių – piešiniai, vedamasis tarybine tematika, aptariamai trimestro rezultatai ir pan. Išleisdavo didžiųjų švenčių progomis ar po trimestro. Mokslas nebuvo privalomas, už jį reikėjo mokėti. Dar būsto išlaidos. Ne kiekvienas galėjo ryžtis mokytis. Tolesnį mokslą daugeliui užbraukė pokario charakteristikos, išduodamos valsčiuose partinių darbuotojų. Negavę jos, arba gavę blogą, ėmėsi darbo. Dirbti vertė ir materialiniai sunkumai. Mokslo siekė vėliau, neakivaizdžiai, pasirinkdami dažnai ne tą specialybę, kurios norėjo. Buvome maždaug vienmečiai (dauguma 1928-1930 m.gimimo), bet brendome nevienodai. Augesni, labiau subrendę, asistavo mergaitėms ir šios nevengė berniukų draugystės, o kiti dar tik dūsavo ar žvilgčiojo į išsvajotąsias. Buvome jauni, nežiūrint nepriteklių, grasinimų, Sibiro baimės, dainavome, šokome – džiaugėmės ir liūdėjome. Gimnazija ir klasė buvo antrieji namai. Nei besugrįšim, nei bepareisim į tuos laikus ir į tuos namus. Atmenam tik, kaip šviesiausias jaunystės akimirkas, su šiltu grauduliu... Sunkiai ėjome į gyvenimą, užvėrę gimnazijos duris. Nelengvai siekėme mokslo, nelepino buitis. Mums nebuvo užsienių – tik „plačioji tėvynė“, į kurią vežami bėgome. Beveik visiems savo gyvenimą reikėjo pradėti nuo šaukšto. A. Valiulytė-Rakickienė |
|
Šaltiniai
- Aldona Valiulytė-Rakickienė, Linkuvos gimnazijos XXIV laida 1948 m. Vilnius, 2003.
- https://lt.wikipedia.org/wiki/Lygum%C5%B3_pagrindin%C4%97_mokykla_(Pakruojis)