Jonas Vilutis

Jonas Vilutis


Gimė	1907 m. liepos 24 d. Sinelnikovo kaime (Dnepropetrovsko sr., Ukraina)
Mirė	† 1978 m. balandžio 21 d. (70 m.) Vilniuje

Tėvas	Jonas Vilutis
Motina	Cecilija Vilutienė
Sutuoktinis(-ė)	Emilija Liobytė (1916-1955)
Vaikai	Mikalojus Povilas Vilutis, 1944 m. Kristupas Vilutis, 1950 m.

Veikla	dailininkas, scenografas

Išsilavinimas	1940 m. Kauno meno mokykla
Alma mater	1943 m. Vilniaus dailės akademija tapybos studijos

Jonas Vilutis (g. 1907 m. liepos 24 d. Sinelnikovo kaime (Dnepropetrovsko sr., Ukraina) — 1978 m. balandžio 21 d. Vilniuje) — dailininkas, scenografas.

Gyvenimo kelias

Jonas Vilutis gimė 1907 m. liepos 24 d. Sinelnikovo kaime (Dnepropetrovsko sr., Ukrainoje), kur gyveno Jono ir Cecilijos Vilučių šeima, kai prie geležinkelio tiesimo darbų, atlikęs karinę tarnybą, rado darbą tėvas. Šeima į Lietuvą sugrįžo ir apsigyveno Linkuvoje po Pirmojo pasaulinio karo.

Linkuvoje jaunasis Vilutis greit priprato prie pagarsėjusių gimnazijos vaidintojų, su kuriais dirbo režisierius Viktoras Dineika. Visi miestelyje vykę renginiai Jono apipavidalinti. Moksleivių ateitininkų prašomas iliustravo ir leido jų laikraštėlį „Atžala“. Buvo tylenis, daugiau dirbęs, mažiau kalbėjęs.

J.Vilučio svajonė mokytis dailės išsipildė 1936 m. įstojus į Kauno meno mokyklą.

1940 m. baigė Kauno meno mokyklą. Studijavo dailę pas Adomą Varną, Vladą Didžioką, Petrą Kalpoką ir kitus žinomus to meto Lietuvos dailininkus.

1943 m. baigė Vilniaus dailės akademijos tapybos studiją, kur tapybą jam dėstė Justinas Vienožinskis. Šis talentingas tapytojas padarė didžiausią įtaką visai Jono Vilučio kūrybai. Mokydamasis Vilniaus dailės akademijoje dirbo dailininku „Vaidilos" teatre.

1941–1945 m. buvo „Vaidilos“ teatro dailininkas. Dailės parodose dalyvavo nuo 1945 m. 1947–1950 m. dėstė Vilniaus dailės institute. 1950–1957 m. Lietuvos dramos teatro, nuo 1957 m. Nacionalinio radijo ir televizijos teatro vyr. dailininkas.

Įvertinimas

1957 m. – LTSR valstybinės premijos laureatas,
1967 m. – LTSR nusipelnęs meno veikėjas.

J. Vilutis sukūrė scenovaizdžių spektakliams:

Lietuvos dramos teatre – Žemaitės „Marčios“ inscenizacija (1945),
L. Rachmanovo „Nerami senatvė“ (1946),
Juozo Baltušio „Anksti rytelį“ (1953),
Antano Vienuolio „Paskenduolės“ inscenizacija (1956, LTSR valstybinė premija),
televizijos teatre – P. Merimė „Šv. Antano gundymas“ (1960),
Igno Pikturnos „Saulei tekant“ (1961) inscenizacijos,
V. Panovos „Kaip gyvuoji, vaikine?“ (1966).

LDM saugomi darbai:

„Žverynas“ II (1941, LDM),
„Tėviškėje“ (1943, LDM),
„Senasis Vilnius“ (1944, LDM),
„Jeruzalė“ (1948, LDM),
„Natiurmortas su raudonomis gėlėmis“ (1973, LDM) ir kt.

Kūriniai realistiški, būdinga tapybiškumas, sodrus koloritas.

Didžiausia vertybė - sielos rimtis.

1943 m. Jonas Vilutis vedė skulptorę Emiliją Liobytę, 1944-aisiais gimiau aš, o po šešerių metų - brolis Kristupas. 1955-aisiais mūsų mama mirė. Mus priglaudė Emilijos sesuo rašytoja Aldona Liobytė. Turbūt tai viskas, kas tiksliai žinoma apie tylų žmogų ir tylų menininką Joną Vilutį, mano tėvą.

Mirus žmonai jis liko vienas. Daugiau nevedė. Gyvenimas sau pasibaigė. Meilė Lukšienė kalbėjo: „Jonas buvo toks uždaras, kad apie jį sunku būtų daug papasakoti. Tiktai mačiau, sekiau ir stebėjausi, kaip Emilijai išėjus į Anapilį jis stengėsi atstoti vaikams ir mamą, ir tėvą. Buvo graudu ir gražu žiūrėti, kaip žmogus šią didelę savo pareigą nemurmėdamas atlieka." Ramunėlė Jankevičienė pasakojo, kad Jonas Vilutis, nors buvo nekalbus, mėgo bendrauti, kalbėjo lėtai, parinkdamas žodžius, apie dailę, savo draugus, bet niekad apie save. Uždaras buvo.

Nedaug ką galime papasakoti apie tėvą ir mudu su broliu. Tėvo gyvenimas savyje mums buvo nesuprantamas ir neįdomus. Mes gyvenome išorėje, sau. Mums reikėjo triukšmo, jam - tylos. Ryšio nebuvo. Mūsų vieni supratimai, jo - kiti. Nepažinojau tėvo. Dabar, kai nebesinori gyventi savaime, bet norisi suvokti, kodėl ir kaip gyvenu, kaip derėtų gyventi, vis dažniau jį prisimenu. Gal iš 30 metų atstumo geriau matosi esmė, detalės neužgožia visumos. Dabar man atrodo, kad daug ko galima pasimokyti iš paprasto, tykaus tėvo gyvenimo. Nieko daugiau, negu būtina. Didžiausia vertybė - sielos rimtis. Intuityvus ir gilus, ne iš knygų išmoktas buvimo šioj žemėj prasmės suvokimas. Nors dirbo teatre, gyvenimas jam nebuvo teatras, kuriame reikia vaidinti ne tą, kas esi iš tikrųjų. Nemelavo. Tokia ir kūryba. Nemeluota. Tyli, nerėksminga, jokio savęs demonstravimo, tik gamta, gėlės ir didelė pagarba Dievo sukurtam pasauliui.

Taip man atrodo, bet kaip buvo iš tikrųjų, nežinau. Apie savo gyvenimą tėvas pasakojo nedaug, nes nedaug turėjo klausytojų. Sprendžiant iš keleto detalių, kurios išliko mano atmintyje, po išorine tėvo ramybe ir nuolankumu galėjo slypėti nenuolanki prigimtis ir tvirta valia siekiant užsibrėžto tikslo. Mano seneliai nebuvo inteligentai. Tėvo motina Cecilija Vilutienė rašyti nemokėjo, tik skaityti. Profesijos neturėjo. Tėvas, taip pat Jonas, tarnavo carinėje armijoje, po to buvo geležinkelietis. Šeima gyveno įvairiose Rusijos vietose, todėl mano tėvas gimė ne Lietuvoje, bet Ukrainoje, netoli Zaporožės. Jo vaikystės laikai buvo neramūs, vyko pilietinis karas. Tėvas iš arti matė „batką" Machno, raudonarmiečių, kazokų, anarchistų siautėjimus. Gal ta nerami aplinka išmokė tėvą vertinti ramybę.

Apie 1922 m. Vilučių šeima grįžo į Lietuvą - į Linkuvą. Tuščiomis rankomis. Neturėjo nieko, bet buvo darbštūs ir užsispyrę, todėl po kelerių metų nusipirko namą, kelis hektarus žemės ir mažytę krautuvėlę. Seneliai buvo pragmatikai, mokslo nevertino, manė, kad žmogus sutvertas žemę dirbti - „savo veido prakaitu valgysi duoną". Aplinka, kurioje tėvas brendo, toli gražu nebuvo „meniška" ir, manau, seneliai nebuvo sužavėti jo noru tapti dailininku. Tai, kad jis juo tapo, galima paaiškinti tik stipria menine prigimtim. Jis gimė menininku.

1997 m. „Lietuvos aido" galerijoje vyko Emilijos Liobytės-Vilutienės ir Jono Vilučio kūrybos paroda. Atėjo keli jų draugai. Dauguma jau buvo mirę. Susirinko brolio ir mano pažįstami jaunesni dailininkai, Vilniaus dailės akademijos dėstytojai. Jie nustebo sužinoję, kad Lietuvoje buvo dailininkai Emilija ir Jonas Vilučiai. Dar labiau juos nustebino šių „nežinomų" dailininkų kūryba. Emilija per anksti mirė, kad taptų žinoma, o Jonas buvo talentingas tapytojas, bet visiškai neturėjo talento tapti garsiu menininku.

Dar 1958 m. Augustinas Savickas rašė: „Kiek man žinoma, apie Vilutį - peizažistą niekas išsamiai nerašė. O kalbėti ir rašyti reikia, nes mūsų kritikų kažkodėl pamirštas puikus lietuviškos gamtos poetas." Straipsnyje „Talentingi nežinomieji" - Emilija Liobytė-Vilutienė ir Jonas Vilutis" Laima Kanopkienė komentavo Augustino Savicko žodžius: „Neatrodo, kad į šį paraginimą būtų buvę atsižvelgta - Jonas Vilutis taip ir liko lietuvių dailės „paraštėse". Ričardas Povilas Vaitiekūnas, apskritai labiau linkęs kritikuoti negu liaupsinti, sakė, kad tikras nusikaltimas kultūrai yra situacija, kai tokių kūrinių kaip Emilijos Liobytės-Vilutienės piešiniai ar Jono Vilučio „vienožinskiški" peizažai nėra galimybės niekur pamatyti, išskyrus trumpą jubiliejinę parodą. Išsamiausiai Jono Vilučio kūrybą aptarė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė: „Vilučio paveikslams reikia atskiros erdvės. Tada išryškėja subtilus jų grožis, kartais pavojingai priartėjantis prie saldaus sentimentalumo ribos, bet jos neperžengiantis... Šiandieniniame triukšme jaudina būtent pokario metais nutapytų Vilučio peizažų virpėjimas, juose ryškėjantis sugebėjimas dirbti lėtai, atsidėjus, kartu išsaugant prisilietimo švelnumą. Tai saulėlydžiai, žiemos ir vasaros Vilniuje, kurio nebepamatysime, bet kurio ilgimės, kaip praėjusios jaunystės. Be to, tokios tapybos šiais laikais nebėra; mielas gamtos ar miesto kampelio vaizdas, drobės pagrindas, plonas dažų sluoksnis, spalva modeliuotos formos, erdvės pojūtis, spalvoti šešėliai."

Po 1955-ųjų, po žmonos mirties, tėvas nutapė gėlių ciklą. Manau, tai buvo geriausi jo darbai. Deja, tai buvo taip pat ir jo, kaip tapytojo, gulbės giesmė. Reikėjo maitinti mus su broliu, dirbti darbą, už kurį mokami pinigai. Kai dirbo scenografu Akademiniame dramos teatre, dar likdavo laiko tapybai. Kai tapo Radijo ir televizijos komiteto vyriausiuoju dailininku, laiko tapybai nebeliko. Mano galva, jis buvo tapytojas, scenografu tapo iš reikalo. Dekoracijas kūrė geras. Blogai dirbti nemokėjo. Ką būtų daręs, darė gerai, sąžiningai ir iki galo. Apie jo apipavidalintus spektaklius aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė sakė: „Jonas Vilutis savo dekoracijomis mokėjo scenoje sudaryti atmosferą. Pakyla uždanga ir tarsi patenki į lietuvišką kaimą, į Rūkienės sodybą ar varguolio trobelę, atsiduri lyriškame Vienuolio peizaže... Mano atmintyje jis liko kaip ūkanoto lietuviško dangaus dailininkas."

Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas taip prisiminė Joną Vilutį, su kuriuo kartu dirbo Radijo ir televizijos komitete: „Ir dabar mintyse regiu ramų, su lengva šypsenėle jo veidą. Įsimintinas visuomet šilumą skleidžiantis jo žvilgsnis ir taurus elgesys su aplinkiniais... Savo darbui jis buvo atsidavęs visa širdimi, stengdavosi visuomet išspręsti netikėtai iškilusias problemas, kurių to meto televizijoje netrūko. Niekada nepriekaištavo savo kolegoms dailininkams, nesistengė jiems įpiršti savo nuomonės. Už pareigingumą ir toleranciją Jonas Vilutis buvo labai gerbiamas visos kūrybinės grupės ir televizijos vadovų. Visu savo elgesiu jis skatino mokytis, siekti gėrio ir grožio. Esu dėkingas likimui, kad galėjau pabūti greta šio tauraus žmogaus."

Kai Jonas Vilutis mirė, jo artimiausias draugas linkuvietis tapytojas Bronius Uogintas rašė: „Septyniasdešimt vieneri metai kaip viena diena... kaip viena diena - visas dorai ir sąžiningai nugyventas gyvenimas, tyliai, be afektacijos, su atsidavimu dirbant savąjį darbą. To darbo pėdsakai liko daug kur. Lietuviško kuklumo ir rimties, kuo tokia stipri vyresnioji karta, apsčiai liko jo drobėse, jautriai perteikiančiose gamtovaizdžio ar senamiesčio gatvelės nuotaiką, jo scenografijoje, nemėgusioje tuščio ir puošnaus efektingumo. Jono Vilučio gyvenimas toks paprastas, kad visi gražūs žodžiai šalia jo atrodo šalti ir nejaukūs. Kaip ir ta apniukusi ankstyvo pavasario diena, kai palydėjome jį į Antakalnio pušelių prieglobstį."

Sūnus Mikalojus

Vaizdas:Cquote1.png

Mokslo draugai Kauno meno mokykloje Kazys Dargis, Klemensas Jarašiūnas, Jonas Vilutis, Algirdas Petrulis, Jonas Firinauskas. (1938 m.)
Prie Kauno meno mokyklos linkuviai Klemensas Jarašūnas, Jonas Vilutis ir Aloyzas Puida. 1937 m.
Jonas Vilutis stovi trečias iš kairės 1937 m. Linkuvoje
Jonas Vilutis
Du linkuviai skulptorius Klemensas Jarašūnas ir dailininkas Jonas Vilutis
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido knygą „Sibiro madona“, sudarytą autentiškų tremtinių liudijimų pagrindu (sudarytoja – Birutė Panumienė). Per vienos nedidelės tremties vietos – miško kirtimo punkto Korbiko (Krasnojarsko kr.) – prizmę atspindima daugumos ištremtų ir įkalintų Lietuvos žmonių jausena. Tai knyga apie stiprią tikėjimo reikšmę, ištveriant ištikusią tragediją – prievartinį atskyrimą nuo tėvynės. Politinio kalinio Jono Maldučio 1955 m. išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kaip bendras paminklas visoms tremties ir kalinimo aukoms, buvo vienintelė tokia visame Sibire.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+14139-88=14051 wiki spaudos ženklai).
Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+116-0=116 wiki spaudos ženklai).